Šei­mos ūkis – XIX amžiaus se­ne­lių so­dy­bo­je

Šei­mos ūkis – XIX amžiaus se­ne­lių so­dy­bo­je

Mar­ci­jo­ną Šva­nie­nę iš Jo­niš­kio ra­jo­no Va­na­gų kai­mo ne vie­nas va­di­na ne tik ūki­nin­ke, bet ir sa­vo tė­viš­kės pa­trio­te. Kar­tu su gy­ve­ni­mo drau­gu ir vai­kais ji te­be­gy­ve­na gim­to­jo­je so­dy­bo­je, pa­sta­ty­to­je XIX am­žiaus pa­bai­go­je. Mo­li­nis na­mas ir tvar­tai, klė­tys sto­vi iki šių die­nų. Nors ne­to­lie­se iš ki­tų ano lai­ko so­dy­bų be­niūk­so tik pa­ma­tų li­ku­čiai.

Ja­ni­na ŠA­PAR­NIE­NĖ

Se­no­vė ir šian­die­na – gre­ta

Mo­li­nį dvie­jų ga­lų na­mą Mar­ci­jo­nos se­ne­lis, ūki­nin­kas Ka­zi­mie­ras Ta­mo­šai­tis, už­re­gist­ra­vo kaip nuo­sa­vy­bę 1898-ai­siais. Ūki­nin­kės šei­mo­je te­be­sau­go­mas tai liu­di­jan­tis do­ku­men­tas.

„O pa­sta­ty­ta so­dy­ba ga­lė­jo bū­ti dar se­niau. Nes jos iš­dės­ty­mas – la­bai se­no­viš­kas: vie­no­je gat­vės pu­sė­je gy­ve­na­masis na­mas, klė­tys, ki­to­je – di­de­lis tvar­tas, ki­ti ūki­niai pa­sta­tai. Se­ne­lio pa­žin­ti ne­be­te­ko, o mo­čiu­tę Ur­šu­lę dar pri­si­me­nu. Kiek že­mės ga­lė­jo tu­rė­ti se­ne­liai – ne­ži­nia: vai­kys­tė­je gir­dė­jau kal­bas, kad, kaip ir vi­si so­die­čiai, ne tik dir­bo lau­kus, bet ir lai­kė kar­vių, au­gi­no kiau­lių. Ma­no tė­ve­lis Alek­sand­ras, ta­pęs ūkio pa­vel­dė­to­ju, dar nu­si­pir­ko apie de­šim­ties hek­ta­rų rė­žį. Dir­bo jis iš vi­so dvi de­šim­tis hek­ta­rų, kol so­vie­ti­nė val­džia že­mės ir gy­vu­lių nea­tė­mė“, – ūki­nin­kų gi­mi­nės is­to­ri­ją pri­si­me­na Mar­ci­jo­na.

A. Ta­mo­šai­tis tu­rė­jęs ge­rą, pro­tin­gą ark­lį, ku­rio la­bai gai­lė­jo, kai jį na­cio­na­li­zavo. Net atim­tas ko­lū­kiui, ko­lū­kie­čiams va­žiuo­jant per Va­na­gus, gy­vu­lys vis su­kda­vo į bu­vu­sius sa­vo na­mus...

Se­no­jo K. Ta­mo­šai­čio mo­li­niai pa­sta­tai at­lai­kė du pa­sau­li­nius ka­rus. Tik per Ant­rą­jį pa­sau­li­nį iš miš­ko į Ta­mo­šai­ty­nę at­va­žiuo­da­vę ru­sų ar­mi­jos ka­rei­viai sa­vo ma­ši­na už­kliu­dė ir su­ga­di­no ce­men­ti­nį šu­li­nio ren­ti­nį. Ma­ma Mar­ci­jo­nai pa­sa­ko­jo, kad ka­rei­viai at­rie­dė­da­vo van­dens, pri­vai­ruo­da­vo sunk­ve­ži­mį prie pat šu­li­nio. O tuo­kart gal gir­ti ma­ši­nos ne­su­val­dė, o gal tie­siog ne­ty­čia ren­ti­nį už­kliu­dė ir su­lau­žė... Šu­li­nys taip ir li­ko ne­be­nau­do­ja­mas.

K. Ta­mo­šai­čio anū­kė M. Šva­nie­nė li­ko gim­ti­nė­je. Bai­gu­si Vil­niaus bu­hal­te­ri­jos tech­ni­ku­mą, ir su­si­lau­ku­si at­ža­lų, sku­bė­jo į ko­lū­kio fer­mas už­dirb­ti gy­ve­ni­mui. Jos aky­se Va­na­gai kei­tė­si – se­nie­ji gy­ven­to­jai iš­ke­lia­vo Ana­pi­lin, jau­nes­nie­ji iš­si­va­ži­nė­jo kas kur. Kai­me da­bar be­li­kusios tik trys nuo­lat gy­ve­na­mos so­dy­bos.

M. Šva­nie­nės ir jos drau­go Ed­mun­do Kly­pos bend­ra pa­sto­ge ta­pu­sios Ta­mo­šai­ty­nės da­lis pa­sta­tų švie­čia nau­jais sto­gais. Vie­na mo­li­nio na­mo sie­nų, la­bai pa­kenk­tų lai­ko, per­mū­ry­ta. Su­dė­ti šiuo­lai­kiš­ki lan­gai. Ne­to­lie­se – in­di­vi­dua­lus va­ly­mo įren­gi­nys.

Dau­ge­lį vy­riš­kų dar­bų mo­kan­tis Ed­mun­das bai­gia pa­keis­ti ir na­mo vi­dų. Nors ne vie­na sie­na dar lau­kia meist­ro ran­kos, bet vie­to­je že­mų du­rų į kam­ba­rius ve­da ar­kos, at­si­ra­do pa­tal­pos vo­niai, tua­le­tui – pa­to­gu­mams, apie ku­riuos na­mo sta­ty­to­jai nė ne­sap­na­vo.

Ed­mun­das gi­ria mo­li­nį na­mą: žie­mą jis šil­tas, o va­sa­rą – tik­ra at­gai­va nuo kait­ros. Ir tvir­tas – net vi­di­nės sie­nos ko­ne pus­met­rio sto­rio.

Šei­mos ūky­je nau­do­ja­mi tik sa­vi pi­ni­gai

Su­sig­rą­ži­nu­si pu­sę tė­vo skly­po (ki­ta že­mės da­lis ati­te­ko bro­liui), Mar­ci­jo­na 2002-ai­siais užre­gist­ra­vo pie­no ūkį. Kaip grei­tai bė­ga me­tai, po­ra ma­to, ir žvilg­čio­da­ma į prie na­mo au­gan­čią pu­šį, jau ko­ne sie­kian­čią sto­gą. O ūkio kū­ri­mo me­tais Ed­mun­das pu­šai­tės so­di­nu­ką, vos ko­kių dvi­de­šim­ties cen­ti­met­rų, par­si­ve­žė au­to­mo­bi­lio ba­ga­ži­nė­je.

Se­ne­lio tvar­tuo­se šiuo me­tu M. Šva­nie­nė lai­ko try­li­ka mel­žia­mų kar­vių ir po­rą te­ly­čių. Pro­duk­ty­viau­siu lai­ku su­pir­kė­jams par­duo­da ir po du šim­tus lit­rų pie­no kas­dien.

„Vis­kas su­skai­čiuo­ta – vie­nas hek­ta­ras ūkio skir­tas iš­lai­ky­ti vie­nai kar­vei. Beū­ki­nin­kau­da­ma dar po­rą hek­ta­rų spė­jau nu­si­pirk­ti, kol že­mė la­bai ne­pab­ran­go. Tai­gi sa­vos že­mės be­veik dvy­li­ka hek­ta­rų, o dar ke­tu­ri nuo­mo­ja­mi. Di­džio­ji da­lis – pie­vos, nes rei­kia kur ban­dai va­sa­rą ga­ny­tis, šie­no pri­si­pjau­ti. O dir­ba­muo­se lau­kuo­se au­gi­na­me grū­dus sa­vo gy­vu­lių pa­ša­rui. Pa­tys juos ir ruo­šia­me – su­si­ma­la­me se­nu ru­siš­ku bui­ti­niu ma­lū­nu, pri­de­da­me vi­ta­mi­nų, mi­ne­ra­li­nių prie­dų“, – ūkį ap­žvel­gia šei­mi­nin­kė.

Da­lį kar­vių Mar­ci­jo­na te­be­mel­žia ran­ko­mis, kaip se­nais lai­kais. Mel­ži­mo apa­ra­tas įreng­tas tik vie­na­me tvar­te.

Ūki­nin­kų ban­dy­mus la­biau mo­der­ni­zuo­ti veik­lą stab­do tai, kad so­dy­bo­je tė­ra vien­fa­zis elekt­ros įva­das. Šei­mi­nin­kai me­na: prieš ke­le­rius me­tus bu­vo ža­dė­ta, kad jiems įrengs tri­fa­zį. Bet žmo­nės ne­ga­lė­jo nau­jam įva­dui skir­ti sep­ty­nio­li­kos tūks­tan­čių li­tų.

M. Šva­nie­nė sa­ko nie­ka­da ne­ga­vu­si ūkiui jo­kios pa­ra­mos, o sko­lin­tis iš ban­kų ven­gu­si ir te­be­ven­gian­ti. Ge­riau jau ver­sis kuk­liau, su­pla­nuo­tus ūkio, so­dy­bos tvarkymo dar­bus nu­veiks ne taip grei­tai, bet už­tat – sa­vais pi­ni­gais.

Ūkis – šei­my­ni­nis, nes dir­ba tik ar­ti­mie­ji. Mar­ci­jo­na ne tik po tvar­tus ir dar­žus su­ka­si – vi­są ap­skai­tą pa­ti tvar­ko, ūkio mo­kes­čius pri­žiū­ri. Dar­by­me­čiu į trak­to­rių sė­da, ki­tų vy­riš­kų dar­bų ima­si ne tik Ed­mun­das, bet ir ūki­nin­kų sū­nus, sa­vait­ga­liais grįž­tan­tis iš moks­lų Šiau­liuo­se.

Au­to­rės nuo­tr.

Mar­ci­jo­na Šva­nie­nė su šei­ma ūkiui ir so­dy­bai tvar­ky­ti ski­ria tik sa­vus pi­ni­gus.

Gy­ve­na­ma­me ūki­nin­kų na­me su­si­lie­jo se­no­vė ir da­bar­tis.

Šim­ta­me­tį na­mą re­mon­tuo­jan­čiam Ed­mun­dui te­ko griau­ti ne vie­ną sto­rą vi­di­nę sie­ną, kad su­kur­tų šiuo­lai­kiš­kai gy­ven­ti rei­ka­lin­gas erd­ves.