„Sedula“ saugo senąsias dainas

„Sedula“ saugo senąsias dainas

„Se­du­la“ sau­go se­ną­sias dai­nas

Šeš­ta­die­nį Ro­za­li­mo folk­lo­ro an­samb­lis „Se­du­la“ šven­tė veik­los pen­kias­de­šimt­me­tį. Jis – se­niau­sias to­kio žan­ro ko­lek­ty­vas Pak­ruo­jo ra­jo­ne. Sa­vi­veik­li­nin­kai yra už­ra­šę ir iš­sau­go­ję to­kių dai­nų, ko­kių ne­be­gir­dė­ti ki­tų an­samb­lių re­per­tua­re.

Ja­ni­na ŠA­PAR­NIE­NĖ

janina@skrastas.lt

Liau­dies dai­nos ly­di ir pa­li­ku­sius sce­ną

Veik­los ju­bi­lie­jui sa­vi­veik­li­nin­kai pa­ren­gė fo­tog­ra­fi­jų pa­ro­dą – nespalvotose ir spal­vo­to­se nuo­trau­ko­se per de­šimt­me­čius iš­li­ko liu­di­ji­mai, ko­kiuo­se ren­gi­niuo­se ko­lek­ty­vas da­ly­va­vo, kur vy­ko kon­cer­tuo­ti.

Nū­die­nos se­du­lie­čiai at­li­ko dai­nų iš praė­ju­sių de­šimt­me­čių re­per­tua­ro. Ro­za­li­mo kul­tū­ros na­mų sa­lė­je su­si­rin­kę klau­sy­to­jai, ne vie­nas – pa­tys anks­tes­nių me­tų ko­lek­ty­vo na­riai, pri­ta­rė dai­ni­nin­kams.

Vie­ni na­riai ko­lek­ty­ve li­ko de­šimt­me­čius (kaip am­žiu­mi vy­riau­sia dai­ni­nin­kė, aš­tuo­nias­de­šimt aš­tuo­ne­rių Ma­ry­tė Kaz­laus­kie­nė, sce­no­je skai­čiuo­jan­ti tris de­šim­tis me­tų), ki­ti pa­si­trau­kė iš ak­ty­vios sa­vi­veik­los ir juos kei­tė nau­ji dai­ni­nin­kai bei šo­kė­jai. An­samb­lio įkū­rė­ja ir pir­mo­ji il­ga­me­tė va­do­vė V. Gasiūnaitė–Burkevičienė pa­kvie­tė ty­la pa­gerb­ti „Se­du­los“ sen­bu­vius, jau išė­ju­sius Ana­pus. Jų at­min­čiai V. Bur­ke­vi­čie­nė bei da­bar­ti­nė va­do­vė Da­nu­tė Juš­kie­nė už­de­gė ži­bu­rį.

Am­žiu­mi ge­ro­kai jau­nes­nis, pa­va­sa­rį mi­nė­jęs veik­los tris­de­šimt­me­tį, folk­lo­ro an­samb­lis iš Sta­čiū­nų „Vo­lun­gė“ (va­do­vė Vio­le­ta Ber­no­tie­nė) at­ve­žė ju­bi­lia­tams ir py­ra­gų, ir dai­nų bei šo­kių, ir ins­ce­ni­zuo­tą liau­diš­ką anek­do­tą.

Po kon­cer­to „Se­du­los“ va­do­vė D. Juš­kie­nė su glė­biu gė­lių lei­do­si į sa­lę – svei­kin­ti bu­vu­sių ko­lek­ty­vo na­rių. Ne vie­nas, dėl gar­baus am­žiaus ar svei­ka­tos pa­li­kę sce­ną, ne­pa­mir­šo an­samb­lio, atei­na į ren­gi­nius bent pa­si­klau­sy­ti dai­nuo­jan­čių bu­vu­sių bend­ra­min­čių.

Kai kas ir sa­vo tau­ti­nį kon­cer­ti­nį kos­tiu­mą te­be­sau­go, kaip į ju­bi­lie­ji­nę po­pie­tę juo vil­kė­da­ma atė­ju­si Ni­jo­lė Ga­si­lio­ny­tė. Kraš­tie­tė, bu­vu­si sa­vi­veik­li­nin­kė „Se­du­lo­je“ pra­lei­do ne vie­ne­rius me­tus, kol iš­vy­ko gy­ven­ti į Vil­nių.

„Se­du­los“ is­to­ri­ja

1967-ai­siais į Ro­za­li­mą at­vy­ku­sios dirb­ti jau­nos kul­tū­ros spe­cia­lis­tės Va­le­ri­jos Ga­siū­nai­tės su­bur­ta­me an­samb­ly­je dai­na­vo ir šo­ko Ona La­pins­kie­nė, Liu­ci­ja Ža­gu­nie­nė, Do­mi­ce­lė ir Jo­nas Ar­mo­nai, Oti­li­ja At­ko­čiū­nie­nė, Jo­nas Za­vac­kas, Liu­ci­ja Ja­ku­bai­tie­nė, Tek­lė Če­po­nie­nė ir Sil­vest­ras Gle­bas.

Ko­lek­ty­vas iš pra­džių va­di­no­si et­nog­ra­fi­niu an­samb­liu, po to – pa­gy­ve­nu­sių žmo­nių šo­kių ra­te­liu. An­samb­lio veik­la tai pri­blės­da­vo so­viet­me­čiu, kuo­met tau­tos kul­tū­ra ban­dy­ta įspraus­ti į ideo­lo­gi­nius rė­mus, tai vėl at­gy­da­vo. Bet ne­bu­vo nu­trū­ku­si.

„Se­du­la“ pa­ren­gė et­nog­ra­fi­nio merg­va­ka­rio, „Ta­mo­šiaus Be­ke­pu­rio“ pro­gra­mas, or­ga­ni­za­vo šven­tes, kon­cer­tus mies­te­lio sen­jo­rams bei jau­ni­mui. Ko­lek­ty­vas – nuo­la­ti­nis folk­lo­ro šven­tės „Žiem­ga­la“, Pak­ruo­jy­je vyk­da­vu­sių ša­lies ar­mo­ni­kininkų sam­bū­rių „Pu­pų Dė­dės ar­mo­ni­ka“ da­ly­vis.

2005-ai­siais ko­lek­ty­vui bu­vo su­teik­tas „Se­du­los“ var­das, pa­šven­tin­ta vė­lia­va. Sa­vi­veik­li­nin­kai sa­vo sim­bo­liu pa­si­rin­ko krū­mą, tau­to­sa­ko­je api­bū­di­na­mą kaip ga­lin­tį ne­šti tiek blo­ga, tiek ge­ra – pri­klau­so nuo to, koks žmo­gus se­du­lą prie na­mų so­di­na.

2005-ie­ji an­samb­liui bu­vo iš­skir­ti­nio kū­ry­bi­nio pa­ki­li­mo lai­kas – tais me­tais pa­ruoš­ta et­nog­ra­fi­nių ves­tu­vių pro­gra­ma, ku­rio­je da­ly­va­vo tris­de­šimt du žmo­nės. V. Bur­ke­vi­čie­nė pri­si­me­na, kad šį pa­si­ro­dy­mą tė­ra ma­tę tik ro­za­li­mie­čiai – ne­bu­vo ga­li­my­bės pul­ko da­ly­vių nu­vež­ti kur ki­tur.

KItais me­tais bu­vo at­nau­jin­ta merg­va­ka­rio pro­gra­ma, ro­dy­ta ne tik Ro­za­li­me, bet ir ki­to­se ra­jo­no vie­to­vė­se.

„Se­du­la“ pa­li­ko pėd­sa­ką ne vie­no ro­za­li­mie­čio biog­ra­fi­jo­je. Mies­te­lio bend­ruo­me­nės pir­mi­nin­kė Vir­gi­ni­ja Kaz­laus­kie­nė pri­si­mi­nė, kad bū­tent an­samb­lio veik­la ją pa­ska­ti­no pa­si­siū­ti tau­ti­nį kos­tiu­mą.

Re­per­tua­rą „at­si­ne­šė“ pa­tys žmo­nės

V. Bur­ke­vi­čie­nė pri­si­mi­nė, kaip atė­ju­si dirb­ti į kul­tū­ros na­mus, vos prieš me­tus re­konst­ruo­tus iš pri­va­taus Ja­nuš­ke­vi­čiaus na­mo, su bend­ra­dar­be Gra­ži­na Le­va­nie­ne ėmė bur­ti šo­kių ko­lek­ty­vą. Tuo me­tu bu­vo „užė­ju­si ma­da“ kiek­vie­nuo­se kul­tū­ros na­muo­se tu­rė­ti šo­kė­jų.

Mėgs­tan­čių liau­diš­kus šo­kius ro­za­li­mie­čių kul­tū­ri­nin­kės ra­do vi­są bū­rį. Bet re­pe­ti­ci­jo­se ne­tru­ko iš­girs­ti, kad šie – dar ir gra­žius bal­sus tu­ri, dai­ną po dai­nos trau­kia. Taip be­re­pe­tuo­jant šo­kius Va­le­ri­jai ir ki­lo min­tis su­bur­ti dar vie­ną ko­lek­ty­vą.

„Žmo­nės dau­giau­siai bu­vo vi­du­ti­nio ir vy­res­nio am­žiaus. Suė­ję į et­nog­ra­fi­nį an­samb­lį, dai­nuo­da­vo, ką nuo jau­nys­tės mo­kė­jo. Pri­si­me­nan­tie­ji se­no­vi­nes dai­nas mo­kė jų ki­tus. Dai­ną „Oi, bro­li bro­lu­žė­li“ mums su­dai­na­vo J. Za­vac­kas. Ki­tos ki­lę iš ne­to­li­mų Der­ve­lių, Me­di­ko­nių, už­ra­šy­tos ki­tuo­se kai­muo­se. Ir an­samb­lio na­riai, ir aš dai­nas už­ra­ši­nė­jo­me, mo­kė­mės iš se­nų­jų ro­za­li­mie­čių.“

„Ne dėl to dai­nuo­ju, kad žmo­nės gir­dė­tų,/Turiu jaut­rią šir­dį – kad jos ne­skau­dė­tų.../ Toj mū­sų bažnyčioj/Daug pi­lio­rių yra,/Užtat aš ne­žio­no,/Už kat­rą jos yra“... – „Se­du­la“ per pu­sę am­žiaus at­ne­šė nū­die­nos klau­sy­to­jams ne­ži­no­mos jau­nos ro­za­li­mie­tės jaus­mus.

O kai ko­lek­ty­vas už­trau­kė mies­te­lio mer­ge­lių dar­že­liams skir­tą „Dau­gel kviet­kų tam dar­že­ly“ – iš vie­nas po ki­to var­di­ja­mų se­no­vi­nių gė­lių pa­va­di­ni­mų da­bar­ti­nė­je kal­bo­je be­gir­di­mos tik rū­tos, le­li­jos ir nas­tur­tos...

Au­to­rės nuo­tr.

„Kur ei­siu ei­siu, kur bū­siu bū­siu – vis Lie­tu­vos neuž­mir­šiu“, – trau­kė ju­bi­lie­ji­nia­me kon­cer­te „Se­du­la“.

„Se­du­los“ įkū­rė­ja ir pir­mo­ji va­do­vė Va­le­ri­ja Gasiūnaitė–Burkevičienė (de­ši­nė­je) bei da­bar ko­lek­ty­vui va­do­vau­jan­ti Da­nu­tė Juš­kie­nė už­de­gė at­min­ties ži­bu­rį Ana­pi­lin išė­ju­siems sa­vi­veik­li­nin­kams.

Kraš­tie­tė Ni­jo­lė Ga­si­lio­ny­tė (de­ši­nė­je) – bu­vu­si „Se­du­los“ na­rė, daž­nai grįž­tan­ti į gim­tą­jį mies­te­lį – svar­biuo­se ren­gi­niuo­se da­ly­vau­ja, ap­si­ren­gu­si tau­ti­niu kos­tiu­mu.

Tris de­šimt­me­čius sce­no­je skai­čiuo­jan­ti Ma­ry­tė Kaz­laus­kie­nė mo­ka daug se­no­vi­nių dai­nų.

Ko­lek­ty­vo va­do­vės Da­nu­tės Juš­kie­nės (pir­ma­me pla­ne) gė­lės – bu­vu­siems sa­vi­veik­li­nin­kams.