
Naujausios
Savanoris apie pavojus negalvojo
Joniškietis Jonas Ivanauskas buvo tarp tų, kurie 1991-aisiais stojo į besikuriančias savanorių gretas, pasiryžę, jei reikės, ginti Tėvynę nors ir plikomis rankomis. Dvejus metus savanoriu tarnavęs ir Lietuvos kariuomenės kūrimosi pradžią matęs joniškietis sako, kad patriotizmas tada jungė ir jaunus, ir pagyvenusius. Penktadienį, Sausio 13-ąją, J. Ivanauskas, Seimo Pirmininko Viktoro Pranckiečio kvietimu, dalyvaus Seime vyksiančiame Laisvės gynėjų dienos minėjime.
Loreta RIPSKYTĖ
loretar@skrastas.lt
Turėjo gerų pavyzdžių
Jonas Ivanauskas ant stalo padeda du jam itin svarbius dokumentus. Krašto apsaugos departamento direktoriaus, pirmojo Krašto apsaugos ministro Audriaus Butkevičiaus ir jam priklausiusių pavaldžių padalinių vadovų liudijimas patvirtina, kad joniškietis „atsiliepė į Tėvynės kvietimą ir stojo į atkuriamą Lietuvos kariuomenę, gynė laisvę ir nepriklausomybę iki Rusijos Federacijos ginkluotųjų pajėgų išvedimo iš Lietuvos Respublikos 1993 metų rugpjūčio 31 dieną“.
Šalia – pirmojo SKAT (Savanoriškos krašto apsaugos tarnybos) štabo viršininko, pulkininko Jono Gečo pasirašytas, 2016-aisiais metais įteiktas padėkos raštas už „dalyvavimą 1991–1993 metais ginant Lietuvos laisvę ir įtvirtinant Lietuvos nepriklausomybę“, „pasišventimą, gerą pavyzdį jaunuomenei ir kūrybiškumą“.
Jis kartu su maždaug 20 vyrų būriu nuo 1991 metų sausio 8 iki sausio 18 dienos saugojo vieną pašto skyrių Vilniaus rajone. Vėliau atėjo į besikuriančią SKAT, kurios štabas tada veikė Aukščiausioje Taryboje.
„Buvau 38-erių metų, subrendęs vyras, kadaise, kaip ir visi tokio amžiaus, tarnavęs sovietinėje armijoje. Galbūt manyje seniai brendo vidinis „užtaisas“, turėjau gerų pavyzdžių. Lankydavausi pas Tėvą Stanislovą Paberžėje, skaičiau įvairią literatūrą, pas jį ir du tomus apie savanorius radau. Mano senelio brolis Juozas Stanevičius pirmojoje Nepriklausomoje Lietuvoje tarnavo savanoriu,“ – apie apsisprendimo priežastis kalba J. Ivanauskas.
Pasiekdavo klaidinanti informacija
Paštą saugojusiems vyrams buvo skirta patalpa, telefonas. Visi nuolat klausėsi radijo ir laukė nurodymų.
Tragiškąją Sausio 13-osios naktį jautėsi didelis nerimas ir netikrumas. Sovietinės armijos daliniai galėjo pajudėti iš savo štabų ir pulti, o gynėjai neturėjo jokių ginklų.
„Nežinia, kas galėjo nutikti, bet visus vedė patriotizmas. Buvo kartojama, kad svarbu nesivelti į konfliktus, nesipriešinti, o susirinkusiems jauniems vyrukams virė kraujas. Jie galėjo ir neištverti, neišlaikyti įtampos, – pasakoja J. Ivanauskas. – Tą naktį įvairiais kanalais buvo skleidžiama ir dezinformacija. Ateidavo pranešimai apie, neva, jau užimtą Aukščiausiąją Tarybą, kad žuvo dalis jos narių.“
Mokėsi vieni iš kitų
Po tragiškųjų įvykių J. Ivanauskas nepasitraukė. Po Sausio 17-osios, kai buvo įkurta Savanoriškoji krašto apsaugos tarnyba, perėjo į etatinius savanorius. Buvo paskirtas kuopos vado pavaduotoju, atsakingu už savanorių telkimą ir ūkio dalį.
„Štabas veikė Aukščiausiosios tarybos pastato pirmame aukšte. Pamenu ten ištemptus tinklus. Jei sovietiniai kariai būtų veržęsi, tikėtasi, kad jie kažkiek sulaikys. Palaikyti kovinės drąsos ateidavo kai kurie Aukščiausiosios Tarybos nariai, pavyzdžiui, Algirdas Patackas. Mes neturėjome ginklų nei uniformų, iki 1991 metų gruodžio buvome be skiriamųjų ženklų. Savanoriai mokėsi vieni iš kitų. Tik vėliau įsikūrė puskarininkių mokykla, Karo akademija, – pasakoja Jonas Ivanauskas. – Būtina nepamiršti, kad sovietų kariuomenė dar nebuvo išėjusi, ji darė netiesioginę įtaką, galėjo kelti sumaištį“.
Savanoris mena, kaip iš pradžių reikėdavę skaičiuoti sovietų armijos iš dalinių pajudėjusią techniką. Būdavo, kad mašinos išvažiuoja, o toliau priekabos perkabinamos prie kitų mašinų ir taip bandoma suklaidinti.
„Savaime suprantama, jie turėjo technikos ir kuro, o mus blokavo,“ – sako joniškietis.
Palaikant bendrą dvasią jau 1991 metais vasarą Vingio parke vyko savanorių varžybos.
Savanorystė buvo pavojinga
Į savanorių būrius atėjo įvairaus amžiaus žmonių: ir visai jaunų vyrų, ir penkiasdešimtmečių. Daliai jaunimo galbūt tai atrodė kaip nuotykis, kiti nebenorėjo eiti į sovietinę armiją, bet visi buvo vieningi, visiems atrodė labai svarbu tai, kas vyko.
„Dabar savanoriai padeda renginiuose, geni medžius, dalyvauja pratybose. Tada patriotizmas ir savanorystė iš tikrųjų buvo pavojingi,“ – teigia Jonas Ivanauskas, pamenantis kaip pačiam teko dalyvauti Medininkų pasienio poste nužudytų pareigūnų laidotuvėse. Šiurpas ėjo per nugarą, stebint į žemę leidžiamus septynis karstus.
Ar dabar būtume tokie ryžtingi? „Aš, ko gero, taip, nes ir šiuo metu esu Lietuvos kariuomenės kūrėjų – savanorių sąjungos, Lietuvos Nepriklausomybės gynimo Sausio 13–osios brolijos ir Lietuvos Šaulių sąjungos narys“ – sako J. Ivanauskas.
Asmeninio archyvo nuotr.
Jonas Ivanauskas sako, kad anuomet prieš 26-erius metus savanorystė buvo pavojinga.
Jonas Ivanauskas (pirmas iš kairės) 1991 metų vasarą Vingio parke savanorių varžybose traukia virvę.
Autorės nuotr.
Savanoriui Jonui Ivanauskui itin svarbūs šie du dokumentai, liudijantys apie jo veiklą 1991–1993 metais.