Naujausios
Savanorį lageriuose gelbėjo tikėjimas
Joniškyje gyvenantis 85-erių Juozas Švendrys – vienas iš vyriausių Lietuvoje gyvų partizanų, kalėjusių lageriuose. Jam išlikti padėjo tik tikėjimas. Badą, šaltį, siaubą praėjęs vyras pasigenda bendraminčių: jam norisi nubraukti dulkes nuo kepurės ir antpečių.
Loreta RIPSKYTĖ
loretar@skrastas.lt
Partizanu tapo 17-os metų
Po 25-erių metų pertraukos į Joniškį gyventi grįžęs Juozas Švendrys kartais iš spintos išsitraukia šaulio arba savanorio uniformą. Garbaus amžiaus vyrui norisi nubraukti nuo kepurės ar antpečių dulkes, pasidžiaugti gautais padėkos raštais, diplomais ir kitais apdovanojimais, kurie niekada neatstos lageriuose per dešimtmetį prarastos sveikatos, bet primena, kad jo auka nebuvo beprasmė.
Iš Marijampolės krašto Sūsninkų kaimo kilęs Juozas Švendrys partizanu tapo 1945 metais. Šeima gyveno pamiškėje, 17-metis jaunuolis padėdavo miškuose besislapstantiems vyrams, informuodamas juos apie padėtį. Jei 95 gyventojus turėjusiame kaime būdavo ramu, jis prie tvoros iškeldavo baltą vėliavėlę – ženklą, kad galima ateiti. Jeigu sodžiuje šeimininkaudavo rusų kareiviai, keldavo įspėjančią juodą vėliavą.
Per metus žuvo 19 draugų
Jaunuoliui atrodė natūralu padėti partizanams, kurie užsukdavo į kaimą maisto, atsigerti, rūbų.
Tačiau 1945-ųjų balandį partizanų vadas Juozą perspėjo, kad jį kažkas įskundė enkavėdistams.
17-metis pasirinko partizano kelią.
„Gavau vokišką revolverį, slapyvardį „Barsukas“, – prisimena Juozas Švendrys. – Sekėme padėtį, kas dedasi kaimuose. Tuo metu jauni vyrai buvo sparčiai gaudomi ir siunčiami į sovietų armiją.“
Miške vyrai gyveno palapinėse, nes šlapioje žemėje negalėjo iškasti žeminių, jos išsyk užsipildydavo vandeniu.
Per metus žuvo 19 Juozo draugų. Jam teko dalyvauti garsiame Kalniškių mūšyje 1945 metų gegužės mėnesį, per kurį 80 partizanų, vadovaujamų "Lakūno", per kelias valandas sunaikino daugiau kaip 400 enkavėdistų.
Kautynės truko kelias valandas, bolševikams bandant įsibrauti į partizanų pozicijas.
Skyrė 10 metų kalėjimo
1946 metų kovą, jaunasis partizanas "Barsukas" pateko į pasalą. Jį, pamatęs po kaimą vaikštant kariškius, būrio vadas pasiuntė žvalgybon. Jaunuolis pasuko į kiemą pas ūkininką, pas kurį buvo tarnavęs. Vos pravėrė duris, iš kito kambario iššoko kareiviai su ginklais.
Ant jaunuolio švarko rankovės jie aptiko skiriamąjį ženklą – mažą trispalvę, kurios pakako būti suimtam.
Išvežė suimtąjį į Lazdijus, vėliau – į Marijampolę. Tardytas ir kankintas jaunuolis nepasidavė, neišdavė draugų nė giminaičių.
„Ėmiausi gudrybės: jiems išvardinau pavardes tų partizanų, kurie jau buvo žuvę mūšiuose ,“ – prisimena J. Švendrys.
Rygos tribunolas dar 18 metų nesulaukusį lietuvį nuteisė kalėti 10 metų, po to – dar 5 metus gyventi laisvėje, bet be jokių teisių: jis niekur negalėjo skųstis, negalėjo balsuoti.
Birželio mėnesį 60 vagonų pajudėjo į Solikamsko sritį prie Uralo kalnų.
Patyrė badą, šaltį, mušimus
Iki lagerio visi buvo plukdomi apie 200 kilometrų upe. Ten nebuvo jokių kelių, geležinkelio – tik vanduo ir lageriai krantuose. Po penkerių metų iš ten buvo išvežtas į Karagandą (Kazachstanas).
J. Švendriui teko patirti badą, šaltį, mušimus. Jei koks prižiūrėtojas trenkdavo, reikėdavo duoti atgal dukart daugiau ir stipriau, kad atsitrauktų. Tokia buvo išgyvenimo strategija.
Ten jam teko gaminti medines buožes šautuvams.
Turėdavo per dieną miške surasti ir nukirsti beržą, jį supjaustyti ir ištašyti 16 buožių. Žiemą, kai prisnigdavo iki dviejų metrų, vienoje rankoje pjūklas, kitoje – matuoklis, ir šliaužte šliauži.
Sriuba be tirščių, šlapia duona
Karagandoje J. Švendrys dirbo statybininku – statė šachtas ir šachtininkų miestą.
„Duodavo sriubos bliūdelį, kuriame nerasdavai tirščių. Iš pirmo žvilgsnio galėjai pagalvoti, kad yra koks kąsnelis mėsos, bet paskui suprasdavai, kad tik tavo akys ten spindi, – ironizuoja buvęs politinis kalinys. – Kartą srėbiau tą vandenį tiesiai iš indo. Iš už nugaros pasigirdo balsas: „Počiemu biez ložki?“ ("Kodėl be šaukšto?“ – rus.). Sakau, tai kad nėra ką semti šaukštu. Jis griežtai į mane pažiūrėjo, bet nieko nesakė“.
Gaudavo kartais sušalusių bulvių, papuvusios žuvies.
„Jei normą padarai, gauni kilogramą duonos, jei ne – 300 gramų. Duona sunki, šlapia, paspaudi – vanduo. Vargiai galėjai išgyventi, tiek tevalgęs,“ – prisimena J. Švendrys.
Kai kurie vyrai neištverdavo. Nusikirsdavo patys rankų pirštus ar delną, kad išvežtų į ligoninę, kad nereiktų badmiriaujant dirbti nepakeliamus darbus.
Padėjo tikėjimas
Su politiniais kaliniais kalėjo ir kriminaliniai nusikaltėliai. Žmogiškumo negalėjai tikėtis. Buvo, kad vienas kalinys prekiavo kito kalinio kūnu kaip gyvulio mėsa. Kas nežinojo, ir pirko, bet po to buvo išaiškinti ir prekeivis, ir pirkėjai.
Paklaustas, kaip ištvėrė tokiomis sąlygomis, J. Švendrys atsako: „Padėjo tikėjimas. Po lagerius daug metų vežiojausi švarko atlape įsiūtą rožančių“.
Vienas vyriausių partizanų
Iš to pragaro 1966 metais paleistas J. Švendrys norėjo grįžti į Lietuvą pas gimines Alytuje, bet jam tuometė valdžia neleido registruotis Lietuvoje. Jis kurį laiką gyveno ir dirbo Latvijoje.
Joniškyje prabėgo ne vieneri J. Švendrio gyvenimo metai. Jis dirbo inžinieriumi, šias pareigas kurį laiką teko eiti ir rajono švietimo skyriaus ūkio grupėje. Pastaruosius 25-erius metus praleido Alytuje ir tik prieš porą metų vėl grįžo į Joniškį.
„Nedaug likę mūsų gyvų. Esu vienas iš vyriausių Lietuvoje dar gyvų partizanų,“ – pasakojo garbaus amžiaus vyras.
Apie praeitį jam primena ir Šaulių sąjungos bei Lietuvos kariuomenės kūrėjų savanorių apdovanojimai: padėkos raštai, pasižymėjimo ženklas, medalis.
Autorės nuotr.
UNIFORMA: Juozas Švendrys sako, kad dabar jau retai apsirengia šaulio uniformą.
NUOTRAUKA: Buvusio partizano bute garbingoje vietoje kabo jo paties fotografija su uniforma.