
Naujausios
Šakomis ir šaknimis – į tėviškės dangų ir žemę
Buvusi Kelmės meno mokyklos direktorė Genovaitė Jokubauskienė atšventė 55 metų darbo su meno saviveiklos kolektyvais jubiliejų.
45 metus pedagoge dirbusi, 33-ejus Kelmės meno mokyklai vadovavusi moteris šiuo metu dar vadovauja „Sidabrinės gijos“ ansambliui ir Pakražančio bažnyčios chorui. Be to, yra Pakražančio bažnyčios vargonininkė.
Regina MUSNECKIENĖ
reginamus@skrastas.lt
Mokiniai koncertavo savo mokytojai
Genovaitės Jokubauskienės šventė surengta Kelmės kultūros centre. Koncertavo buvusių jos mokinių, pasekusių mokytojos pėdomis, suburti meno saviveiklos kolektyvai: Dalios Miklovienės vadovaujamas mišrus choras „Cantio“, Dalios Miliauskienės, Laimos Lapinskienės, Gerimanto Ruko, Osvaldo Gerbenio, Sauliaus Venckaus meno saviveiklos kolektyvai.
Choras, ansambliai, kapelos, folkloro ir vaikų kolektyvai. Šventėje pabuvoję kelmiškiai kelias dienas šnekėjo apie puikią, prasmingą ir labai įvairią vakaronę.
Jubiliatė pati dirigavo dainai „Už jūrų marių“. Vietos literatai jai padovanojo savo eilėraščių knygų, vildamiesi, jog pagal šiuos tekstus bus sukurtos dainos.
Per visą 55 metų koncertinę savo veiklą G. Jokubauskienė yra sukūrusi ne vieną dainą pagal vietos literatų tekstus. Kai kurioms dainoms pati parašė ir tekstus.
„Nepretendavau į aukštąjį pilotažą, – sako ponia Genovaitė. – Bet vietos žmonių eilės man buvo artimesnės. Gal todėl, kad daugelis jų apie gimtąjį kraštą. Ansamblis „Sidabrinė gija“ atlieka ir vietos kompozitorių Valerijos Adomaitienės, Stanislovo Ruko sukurtas dainas. Didžiausią repertuaro dalį sudaro melodingos, prasmingais tekstais vyresniosios kartos lietuvių kompozitorių dainos. Pastebėjau, kad žmonės dabar mėgsta trankias, linksmas dainas. Kartais pagalvoju – gal mes jau per rimtos. Tačiau savo klausytoją dar turime. Kol turime, tol dainuosime.“
„Sidabrinė gija“
G. Jokubauskienė įsitikinusi, jog būtent ansamblis „Sidabrinė gija“ prailgino jos, kaip meno vadovės veiklą, iki 55 metų. 45 metus ji dirbo kultūrinį ir pedagoginį darbą. 33 metus vadovavo Kelmės meno mokyklai. Šiandieninis mišrus choras „Cantio“ – tai jos kūdikis. Jis suburtas prieš 45 metus, kai ponia Genovaitė visai neseniai buvo pradėjusi savo darbo biografiją.
Per pusšimtį darbo metų buvo subūrusi ir daugiau kolektyvų. Jie sėkmingai dalyvaudavo respublikinėse dainų šventėse.
Kai išėjo užtarnauto poilsio, visus savo kolektyvus perdavė kitiems vadovams. Jos koncertinė veikla būtų nutrūkusi. Tačiau buvusios meno mokyklos direktorės į užtarnautą poilsį neišleido „Sidabrinės gijos“ ansamblio moterys. Jos sakė: „Mes norime dainuoti.“
„Sidabrinė gija“ iki 55 metų ištempė koncertinę ponios Genovaitės veiklą.
Šiuo metu „Sidabrinės gijos“ ansamblio sudėtis keičiasi. Vyresnio amžiaus moterys palieka ansamblį. Nėra sveikatos. Jau nebesiryžta eiti į sceną.Tačiau entuziasčių branduolys dar tebegyvuoja. Jos į ansamblį atsiveda savo draugių, kurios pakeičia pasitraukusias dainininkes.
Jų sveikata taip pat šlubuoja. Bet prieš koncertus moterys susitempia, susileidžia vaistų, pasiremontuoja sveikatą – ir pirmyn į sceną. Kol bus dainininkių, tol ir G. Jokubauskienė turės joms vadovauti. Kiekvieną savaitę po dvi dienas meno vadovė atvažiuoja iš Pakražančio į Kelmę repetuoti.
Vargonininkė
Jau aštuoneri metai, kai G. Jokubauskienė vadovauja Pakražančio bažnyčios chorui ir dirba vargonininke. Moteris pasakoja, jog į šį darbą taip pat buvo prikalbinta parapijiečių.
„Iš pradžių buvo labai sunku. Aš atėjau iš pasaulietiško gyvenimo. Meno saviveikloje nemažai improvizacijos. O bažnyčioje – griežti rėmai. Nežinojau nei bažnyčios ritualo, nei kada ir ką giedoti. Ypač daug tų ritualų prieš Velykas. Prie mūsų parapijos kunigo ilgainiui pripratau. Bet jeigu mišias aukodavo iš kitur atvykęs kunigas, labai bijodavau, jaudindavausi. Dabar jau su viskuo apsipratau. Nebijau, net jei mišias aukoja vyskupas.“
Be šitų užsiėmimų, G. Jokubauskienė dar vadovauja dainos mylėtojų klubui „Daina – mano gyvenimas“. Klubo nariai renkasi kiekvieną mėnesį. Klubas organizuoja įvairias vakarones, sveikatingumo popietes, išvykas. Ponia Genovaitė stebisi klubo narių kūrybingumu, nes visos iniciatyvos gimsta iš jų pačių.
Spalvingas gyvenimas
„Nuo gimimo šaknimis kabinausi į gimtinės žemę, šakomis rėmiausi į jos dangų, – vaizdingai apie savo prisirišimą prie tėviškės pasakoja Kelmės rajone gimusi ir augusi G. Jokubauskienė. – Nuo vaikystės gražiai piešiau. Berniukai mane yra net prilupę už išraiškingas jų karikatūras. Svajojau tapti dailininke, pūsti stiklą. Tačiau tėtis perkalbėjo. Sakė: „Privers tave tapyti Lenino portretus. O kai pasikeis laikai, ką darysi? Tave smerks. Geriau jau dainuoti. Dainą padainavai – ir visi pamiršo.“
Paklausiusi tėčio ponia Genovaitė įstojo į Šiaulių konservatoriją, vėliau neakivaizdžiai baigė Muzikos ir teatro akademiją.
Jauną specialistę tuo metu į Kelmę paviliojo vykdomojo komiteto ir kultūros darbuotojai Stasė Pikturnienė ir Vaclovas Januška. „Atvykau į Kelmę tą pačią dieną, kai J. Gagarinas pakilo į kosmosą“, – mena G. Jokubauskienė.
Iš pradžių jauna specialistė gavo darbo Verpenos kultūros namuose. Po poros metų perkelta į Kelmę, rajono valdžia suteikė butą. Po kelerių metų tapo Kelmės kultūros namų direktore. O įkūrus muzikos mokyklą, pradėjo jai vadovauti.
Visas ponios Genovaitės gyvenimas susijęs su scena ir dainomis. Tarybiniais laikais daugelis įstaigų turėjo savo chorus. G. Jokubauskienė yra subūrusi rajkoopsąjungos chorą, kuriame dainavo 80 žmonių. Ne visi į repeticijas ėjo su entuziazmu. Kiti prašydavo: „Pasakyk, kad aš neturiu klausos.“ Tačiau įstaigų vadovai ragindavo. Turėti chorą buvo prestižo reikalas. Be to, tai buvo kultūringas laisvalaikio praleidimas.
G. Jokubauskienė vadovavo ir ligoninės moterų bei vyrų ansambliams. Buvo subūrusi norinčių dainuoti inteligentų kamerinį chorą, kuriam priklausė 30 žmonių. Kolektyvai skynė laurus medikų ir prekybininkų šventėse. Meno saviveikla daug pliusų uždėdavo socialistinio lenktyniavimo varžybose.
Ponia Genovaitė pasakoja, jog tuomet meno vadovus labai palaikė organizacijų vadovai: V. Buivys, Z. Kančiauskienė, O. Globienė ir J. Kalina.
Muzikos mokyklos direktorės darbas taip pat buvo labai prasmingas ir malonus. Atlyginimas nebuvo didelis. Tačiau ponia Genovaitė džiaugėsi puikiu mokytojų koletyvu. Dauguma stengėsi stropiai atlikti savo darbą. Kolektyve vyravo darna. Per 33 vadovavimo metus dėl muzikos mokyklos veiklos rajono vadovai negavo nė vieno skundo.
„Gyvenimas buvo labai įdomus, – pasakoja pedagogė. – Ministerija rūpindavosi mokytojų tobulinimusi. Turėjome daug išvykų, seminarų. O kur dar meno kolektyvų koncertai. Mes rengdavome daug naujų programų įvairioms progoms. Koncertus anksčiau vadindavome programomis, o ne projektais. Tai buvo pažintinis impulsas visam gyvenimui.“
Krūvos garbės raštų
Šiuo metu G. Jokubauskienė remontuoja savo namus. Buvo proga pakilnoti per ilgus darbo metus užtarnautą turtą. Didžiulės krūvos garbės ir padėkos raštų – pradedant Leokadijos Diržinskaitės pasirašytais, baigiant Vytauto Landsbergio.
„Esu gavusi ir medalį. Sėdėjau prezidiumuose. Anksčiau taip jau būdavo: kuo didesnis visuomenininkas – tuo garbingesnis žmogus, – kukliai savo darbą įvertina ponia Genovaitė. – Turėjau spalvingą gyvenimą. Tačiau vaikams nepatariau sekti mano pėdomis. Tai labai didelė auka ir didelė skriauda šeimai, kai neturi nei savaitgalių, nei švenčių.“
Autorės nuotr.
Genovaitė Jokubauskienė džiaugiasi, kad Kelmės meno mokyklai suteiktas jos kolegos, didelio akordeono entuziasto Algirdo Lipeikos vardas.
Vytauto PIKTURNOS nuotr.
Per Genovaitės Jokubauskienės koncertinės veiklos 55 – ojo jubiliejaus šventę koncertavo jos vadovaujamas ansamblis „Sidabrinė gija“.