Ša­ko­mis ir šak­ni­mis – į tė­viš­kės dan­gų ir že­mę

Ša­ko­mis ir šak­ni­mis – į tė­viš­kės dan­gų ir že­mę

Bu­vu­si Kel­mės me­no mo­kyk­los di­rek­to­rė Ge­no­vai­tė Jo­ku­baus­kie­nė at­šven­tė 55 me­tų dar­bo su me­no sa­vi­veik­los ko­lek­ty­vais ju­bi­lie­jų.

45 me­tus pe­da­go­ge dir­bu­si, 33-ejus Kel­mės me­no mo­kyk­lai va­do­va­vu­si mo­te­ris šiuo me­tu dar va­do­vau­ja „Si­dab­ri­nės gi­jos“ an­samb­liui ir Pak­ra­žan­čio baž­ny­čios cho­rui. Be to, yra Pak­ra­žan­čio baž­ny­čios var­go­ni­nin­kė.

Re­gi­na MUS­NEC­KIE­NĖ

reginamus@skrastas.lt

Mo­ki­niai kon­cer­ta­vo sa­vo mo­ky­to­jai

Ge­no­vai­tės Jo­ku­baus­kie­nės šven­tė su­reng­ta Kel­mės kul­tū­ros cent­re. Kon­cer­ta­vo bu­vu­sių jos mo­ki­nių, pa­se­ku­sių mo­ky­to­jos pė­do­mis, su­bur­ti me­no sa­vi­veik­los ko­lek­ty­vai: Da­lios Mik­lo­vie­nės va­do­vau­ja­mas miš­rus cho­ras „Can­tio“, Da­lios Mi­liaus­kie­nės, Lai­mos La­pins­kie­nės, Ge­ri­man­to Ru­ko, Os­val­do Ger­be­nio, Sau­liaus Venc­kaus me­no sa­vi­veik­los ko­lek­ty­vai.

Cho­ras, an­samb­liai, ka­pe­los, folk­lo­ro ir vai­kų ko­lek­ty­vai. Šven­tė­je pa­bu­vo­ję kel­miš­kiai ke­lias die­nas šne­kė­jo apie pui­kią, pra­smin­gą ir la­bai įvai­rią va­ka­ro­nę.

Ju­bi­lia­tė pa­ti di­ri­ga­vo dai­nai „Už jū­rų ma­rių“. Vie­tos li­te­ra­tai jai pa­do­va­no­jo sa­vo ei­lė­raš­čių kny­gų, vil­da­mie­si, jog pa­gal šiuos teks­tus bus su­kur­tos dai­nos.

Per vi­są 55 me­tų kon­cer­ti­nę sa­vo veik­lą G. Jo­ku­baus­kie­nė yra su­kū­ru­si ne vie­ną dai­ną pa­gal vie­tos li­te­ra­tų teks­tus. Kai ku­rioms dai­noms pa­ti pa­ra­šė ir teks­tus.

„Nep­re­ten­da­vau į aukš­tą­jį pi­lo­ta­žą, – sa­ko po­nia Ge­no­vai­tė. – Bet vie­tos žmo­nių ei­lės man bu­vo ar­ti­mes­nės. Gal to­dėl, kad dau­ge­lis jų apie gim­tą­jį kraš­tą. An­samb­lis „Si­dab­ri­nė gi­ja“ at­lie­ka ir vie­tos kom­po­zi­to­rių Va­le­ri­jos Ado­mai­tie­nės, Sta­nis­lo­vo Ru­ko su­kur­tas dai­nas. Di­džiau­sią re­per­tua­ro da­lį su­da­ro me­lo­din­gos, pra­smin­gais teks­tais vy­res­nio­sios kar­tos lie­tu­vių kom­po­zi­to­rių dai­nos. Pas­te­bė­jau, kad žmo­nės da­bar mėgs­ta tran­kias, links­mas dai­nas. Kar­tais pa­gal­vo­ju – gal mes jau per rim­tos. Ta­čiau sa­vo klau­sy­to­ją dar tu­ri­me. Kol tu­ri­me, tol dai­nuo­si­me.“

„Si­dab­ri­nė gi­ja“

G. Jo­ku­baus­kie­nė įsi­ti­ki­nu­si, jog bū­tent an­samb­lis „Si­dab­ri­nė gi­ja“ prail­gi­no jos, kaip me­no va­do­vės veik­lą, iki 55 me­tų. 45 me­tus ji dir­bo kul­tū­ri­nį ir pe­da­go­gi­nį dar­bą. 33 me­tus va­do­va­vo Kel­mės me­no mo­kyk­lai. Šian­die­ni­nis miš­rus cho­ras „Can­tio“ – tai jos kū­di­kis. Jis su­bur­tas prieš 45 me­tus, kai po­nia Ge­no­vai­tė vi­sai ne­se­niai bu­vo pra­dė­ju­si sa­vo dar­bo biog­ra­fi­ją.

Per pus­šim­tį dar­bo me­tų bu­vo su­bū­ru­si ir dau­giau ko­lek­ty­vų. Jie sėk­min­gai da­ly­vau­da­vo res­pub­li­ki­nė­se dai­nų šven­tė­se.

Kai išė­jo už­tar­nau­to poil­sio, vi­sus sa­vo ko­lek­ty­vus per­da­vė ki­tiems va­do­vams. Jos kon­cer­ti­nė veik­la bū­tų nu­trū­ku­si. Ta­čiau bu­vu­sios me­no mo­kyk­los di­rek­to­rės į už­tar­nau­tą poil­sį neiš­lei­do „Si­dab­ri­nės gi­jos“ an­samb­lio mo­te­rys. Jos sa­kė: „Mes no­ri­me dai­nuo­ti.“

„Si­dab­ri­nė gi­ja“ iki 55 me­tų iš­tem­pė kon­cer­ti­nę po­nios Ge­no­vai­tės veik­lą.

Šiuo me­tu „Si­dab­ri­nės gi­jos“ an­samb­lio su­dė­tis kei­čia­si. Vy­res­nio am­žiaus mo­te­rys pa­lie­ka an­samb­lį. Nė­ra svei­ka­tos. Jau ne­be­si­ryž­ta ei­ti į sce­ną.Ta­čiau en­tu­zias­čių bran­duo­lys dar te­be­gy­vuo­ja. Jos į an­samb­lį at­si­ve­da sa­vo drau­gių, ku­rios pa­kei­čia pa­si­trau­ku­sias dai­ni­nin­kes.

Jų svei­ka­ta taip pat šlu­buo­ja. Bet prieš kon­cer­tus mo­te­rys su­si­tem­pia, su­si­lei­džia vais­tų, pa­si­re­mon­tuo­ja svei­ka­tą – ir pir­myn į sce­ną. Kol bus dai­ni­nin­kių, tol ir G. Jo­ku­baus­kie­nė tu­rės joms va­do­vau­ti. Kiek­vie­ną sa­vai­tę po dvi die­nas me­no va­do­vė at­va­žiuo­ja iš Pak­ra­žan­čio į Kel­mę re­pe­tuo­ti.

Var­go­ni­nin­kė

Jau aš­tuo­ne­ri me­tai, kai G. Jo­ku­baus­kie­nė va­do­vau­ja Pak­ra­žan­čio baž­ny­čios cho­rui ir dir­ba var­go­ni­nin­ke. Mo­te­ris pa­sa­ko­ja, jog į šį dar­bą taip pat bu­vo pri­kal­bin­ta pa­ra­pi­jie­čių.

„Iš pra­džių bu­vo la­bai sun­ku. Aš atė­jau iš pa­sau­lie­tiš­ko gy­ve­ni­mo. Me­no sa­vi­veik­lo­je ne­ma­žai imp­ro­vi­za­ci­jos. O baž­ny­čio­je – griež­ti rė­mai. Ne­ži­no­jau nei baž­ny­čios ri­tua­lo, nei ka­da ir ką gie­do­ti. Ypač daug tų ri­tua­lų prieš Ve­ly­kas. Prie mū­sų pa­ra­pi­jos ku­ni­go il­gai­niui pri­pra­tau. Bet jei­gu mi­šias au­ko­da­vo iš ki­tur at­vy­kęs ku­ni­gas, la­bai bi­jo­da­vau, jau­din­da­vau­si. Da­bar jau su vis­kuo ap­si­pra­tau. Ne­bi­jau, net jei mi­šias au­ko­ja vys­ku­pas.“

Be ši­tų už­siė­mi­mų, G. Jo­ku­baus­kie­nė dar va­do­vau­ja dai­nos my­lė­to­jų klu­bui „Dai­na – ma­no gy­ve­ni­mas“. Klu­bo na­riai ren­ka­si kiekvieną mė­ne­sį. Klu­bas or­ga­ni­zuo­ja įvai­rias va­ka­ro­nes, svei­ka­tin­gu­mo po­pie­tes, iš­vy­kas. Po­nia Ge­no­vai­tė ste­bi­si klu­bo na­rių kū­ry­bin­gu­mu, nes vi­sos ini­cia­ty­vos gims­ta iš jų pa­čių.

Spal­vin­gas gy­ve­ni­mas

„Nuo gi­mi­mo šak­ni­mis ka­bi­nau­si į gim­ti­nės že­mę, ša­ko­mis rė­miau­si į jos dan­gų, – vaiz­din­gai apie sa­vo prisi­ri­ši­mą prie tė­viš­kės pa­sa­ko­ja Kel­mės ra­jo­ne gi­mu­si ir au­gu­si G. Jo­ku­baus­kie­nė. – Nuo vai­kys­tės gra­žiai pie­šiau. Ber­niu­kai ma­ne yra net pri­lu­pę už iš­raiš­kin­gas jų ka­ri­ka­tū­ras. Sva­jo­jau tap­ti dai­li­nin­ke, pūs­ti stik­lą. Ta­čiau tė­tis per­kal­bė­jo. Sa­kė: „Pri­vers ta­ve ta­py­ti Le­ni­no po­rtre­tus. O kai pa­si­keis lai­kai, ką da­ry­si? Ta­ve smerks. Ge­riau jau dai­nuo­ti. Dai­ną pa­dai­na­vai – ir vi­si pa­mir­šo.“

Pak­lau­siu­si tė­čio po­nia Ge­no­vai­tė įsto­jo į Šiau­lių kon­ser­va­to­ri­ją, vė­liau nea­ki­vaiz­džiai bai­gė Mu­zi­kos ir teat­ro aka­de­mi­ją.

Jau­ną spe­cia­lis­tę tuo me­tu į Kel­mę pa­vi­lio­jo vyk­do­mo­jo ko­mi­te­to ir kul­tū­ros dar­buo­to­jai Sta­sė Pik­tur­nie­nė ir Vac­lo­vas Ja­nuš­ka. „At­vy­kau į Kel­mę tą pa­čią die­ną, kai J. Ga­ga­ri­nas pa­ki­lo į kos­mo­są“, – me­na G. Jo­ku­baus­kie­nė.

Iš pra­džių jau­na spe­cia­lis­tė ga­vo dar­bo Ver­pe­nos kul­tū­ros na­muo­se. Po po­ros me­tų per­kel­ta į Kel­mę, ra­jo­no val­džia su­tei­kė bu­tą. Po ke­le­rių me­tų ta­po Kel­mės kul­tū­ros na­mų di­rek­to­re. O įkū­rus mu­zi­kos mo­kyk­lą, pra­dė­jo jai va­do­vau­ti.

Vi­sas po­nios Ge­no­vai­tės gy­ve­ni­mas su­si­jęs su sce­na ir dai­no­mis. Ta­ry­bi­niais lai­kais dau­ge­lis įstai­gų tu­rė­jo sa­vo cho­rus. G. Jo­ku­baus­kie­nė yra su­bū­ru­si ra­j­koop­są­jun­gos cho­rą, ku­ria­me dai­na­vo 80 žmo­nių. Ne vi­si į re­pe­ti­ci­jas ėjo su en­tu­ziaz­mu. Ki­ti pra­šy­da­vo: „Pa­sa­kyk, kad aš ne­tu­riu klau­sos.“ Ta­čiau įstai­gų va­do­vai ra­gin­da­vo. Tu­rė­ti cho­rą bu­vo pres­ti­žo rei­ka­las. Be to, tai bu­vo kul­tū­rin­gas lais­va­lai­kio pra­lei­di­mas.

G. Jo­ku­baus­kie­nė va­do­va­vo ir li­go­ni­nės mo­te­rų bei vy­rų an­samb­liams. Bu­vo su­bū­ru­si  no­rin­čių dai­nuo­ti in­te­li­gen­tų ka­me­ri­nį cho­rą, ku­riam pri­klau­sė 30 žmo­nių. Ko­lek­ty­vai sky­nė lau­rus me­di­kų ir pre­ky­bi­nin­kų šven­tė­se. Me­no sa­vi­veik­la daug pliu­sų už­dė­da­vo so­cia­lis­ti­nio lenk­ty­nia­vi­mo var­žy­bo­se.

Po­nia Ge­no­vai­tė pa­sa­ko­ja, jog tuo­met me­no va­do­vus la­bai pa­lai­kė or­ga­ni­za­ci­jų va­do­vai: V. Bui­vys, Z. Kan­čiaus­kie­nė, O. Glo­bie­nė ir J. Ka­li­na.

Mu­zi­kos mo­kyk­los di­rek­to­rės dar­bas taip pat bu­vo la­bai pra­smin­gas ir ma­lo­nus. At­ly­gi­ni­mas ne­bu­vo di­de­lis. Ta­čiau po­nia Ge­no­vai­tė džiau­gė­si pui­kiu mo­ky­to­jų ko­le­ty­vu. Dau­gu­ma sten­gė­si stro­piai at­lik­ti sa­vo dar­bą. Ko­lek­ty­ve vy­ra­vo dar­na. Per 33 va­do­va­vi­mo me­tus dėl mu­zi­kos mo­kyk­los veik­los ra­jo­no va­do­vai ne­ga­vo nė vie­no skun­do.

„Gy­ve­ni­mas bu­vo la­bai įdo­mus, – pa­sa­ko­ja pe­da­go­gė. – Mi­nis­te­ri­ja rū­pin­da­vo­si mo­ky­to­jų to­bu­li­ni­mu­si. Tu­rė­jo­me daug iš­vy­kų, se­mi­na­rų. O kur dar me­no ko­lek­ty­vų kon­cer­tai. Mes reng­da­vo­me daug nau­jų pro­gra­mų įvai­rioms pro­goms. Kon­cer­tus anks­čiau va­din­da­vo­me pro­gra­mo­mis, o ne pro­jek­tais. Tai bu­vo pa­žin­ti­nis im­pul­sas vi­sam gy­ve­ni­mui.“

Krū­vos gar­bės raš­tų

Šiuo me­tu G. Jo­ku­baus­kie­nė re­mon­tuo­ja sa­vo na­mus. Bu­vo pro­ga pa­kil­no­ti per il­gus dar­bo me­tus už­tar­nau­tą tur­tą. Di­džiu­lės krū­vos gar­bės ir pa­dė­kos raš­tų – pra­de­dant Leo­ka­di­jos Dir­žins­kai­tės pa­si­ra­šy­tais, bai­giant Vy­tau­to Lands­ber­gio.

„Esu ga­vu­si ir me­da­lį. Sė­dė­jau pre­zi­diu­muo­se. Anks­čiau taip jau bū­da­vo: kuo di­des­nis vi­suo­me­ni­nin­kas – tuo gar­bin­ges­nis žmo­gus, – kuk­liai  sa­vo dar­bą įver­ti­na po­nia Ge­no­vai­tė. – Tu­rė­jau spal­vin­gą gy­ve­ni­mą. Ta­čiau vai­kams ne­pa­ta­riau sek­ti ma­no pė­do­mis. Tai la­bai di­de­lė au­ka ir di­de­lė skriau­da šei­mai, kai ne­tu­ri nei sa­vait­ga­lių, nei šven­čių.“

Au­to­rės nuo­tr.

Ge­no­vai­tė Jo­ku­baus­kie­nė džiau­gia­si, kad Kel­mės me­no mo­kyk­lai su­teik­tas jos ko­le­gos, di­de­lio akor­deo­no en­tu­zias­to Al­gir­do Li­pei­kos var­das.

Vy­tau­to PIK­TUR­NOS nuo­tr.

Per Ge­no­vai­tės Jo­ku­baus­kie­nės kon­cer­ti­nės veik­los 55 – ojo ju­bi­lie­jaus šven­tę kon­cer­ta­vo jos va­do­vau­ja­mas an­samb­lis „Si­dab­ri­nė gi­ja“.