Naujausios
Rūpestis seneliais nesibaigia ir po jų mirties
Paskutiniuosius savo gyvenimo metus Liolių senelių namuose praleidžiantys žmonės čia turi ne tik geras gyvenimo sąlygas, sotų valgį, bet ir pakankamai dėmesio, kurio nesulaukė iš artimųjų. Dėmesį šių namų administracija seneliams rodo ir po jų mirties. Artimųjų neturintys seneliai ne tik palaidojami, bet sutvarkomos jų kapavietės ir pastatomi paminklai.
Regina MUSNECKIENĖ
reginamus@skrastas.lt
Paminklas Stulgių varguolei Rožytei
Pernai Liolių senelių namuose, sulaukusi 92 metų, mirė Bronislava Žaludaitė. Didžiąją gyvenimo dalį moteris praleido Stulgiuose. Vietos gyventojų buvo vadinama Rožyte, nes pati tokio vardo norėjo.
Vieniša moteris gyveno labai skurdžiai. Palaikėje lūšnelėje miegojo apsiklojusi skarmalais. Dienas leisdavo pas gerus žmones. Stulgiškiai ją pamaitindavo ir sušelpdavo. Gyventi taip kaip visi Bronislava nenorėjo. Nerūpėjo jai šio pasaulio gėrybės. Kai visai nebeturėjo jėgų, socialiniai darbuotojai pasirūpino ją apgyvendinti senelių namuose.
Čia gyveno viskuo aprūpinta. Nors gaudavo labai varganą pensiją, penktadalis pensijos likdavo jai. Tik nieko nereikėjo už tuos pinigėlius pirkti.
Per keletą gyvenimo Liolių senelių namuose metų Rožytė sutaupė šešis tūkstančius litų. Po varguolės mirties pinigai taip ir liko.
Senelių namų direktorius Stepas Dzimidas ir kiti darbuotojai pasirūpino B.Žaludaitės laidotuvėmis. Nuvežė jos kūną į Stulgių kapines, nes čia moteris praleido visą gyvenimą. Už jos santaupas puikiai sutvarkytas kapas. Apdėtas plokštėmis, kad nereikėtų ravėti. Pastatytas paminklas su akmenyje iškalta Rožytės nuotrauka. Čia ji daug metų žiūrės į savo geradarius, tarp kurių gyveno, ir į tuos, kurie iš jos neretai pasityčiodavo.
Dažniausiai laidoja Senelių namai
Ne vieną Rožytę, dažną globotinį turi palaidoti Senelių namai. Nereikalingi gyvi, dar labiau nereikalingi mirę.
„Kai žmogus numiršta, ieškom giminių, gal norės patys laidoti, – pasakoja senelių namų direktorius Stepas Dzimidas. – Jei niekas nepareiškia noro imamės patys. Už laidojimo pašalpą ir „Sodros“ išmokas išeina palaidoti. Šiek tiek brangiau kainuoja, jei reikia kūną vežti laidoti į kitą rajono kraštą. Jei glaudžiai nesusijęs su kokiu nors kraštu, palaidojame čia, Lioliuose. Kiti globotiniai ir darbuotojai gali lankyti ir prižiūrėti kapą.“
Jeigu miręs globotinis yra sutaupęs bent keletą šimtų litų, senelių namų administracija pasirūpina sutvarkyti kapą, kartais ir kuklų paminklą pastato.
Tačiau likusias santaupas senelių namų administracija kapo tvarkymui gali panaudoti tik tuo atveju, kai neatsiranda jokių giminaičių ar paveldėtojų.
Paprastai, jų paieškos būna nelengvos ir užima daug laiko.
Antai vienas senelis po pagalve laikė 10 tūkstančių litų. Ilgai ieškota jo giminių. Pagaliau atsišaukė jo brolio žmonos vaikai. Stebėjosi, kad senelių namai jų ieškojo ir atidavė santaupas.
Kartais senelių namai turi padėti ir laidojant miestelyje gyvenantį žmogų. „Miestelyje mirė visų gerbiama ir mylima senutė. Atbėga sūnus: „Gal galit duoti žmonių nešti karstą“. Gaila. Bet iš tiesų visame nemažame miestelyje jau nėra kam nešti net mirusiojo karsto,“ – apgailestauja S.Dzimidas.
Artimųjų atsiranda pensijų dienomis
Senelių namų darbuotojai globoja senelius, bet negali kištis į jų likimus ar pasirinkimus. Čia gyvenančiais žmonėmis artimieji nepasirūpino, kai jie gyveno savo namuose. Reti lankytojai ir tuomet, kai jie gyvena senelių namuose.
Jų padaugėja tomis dienomis, kai seneliai gauna pensiją. Tiksliau dalį pensijos, nes 80 procentų ganamų pinigų atskaitoma už gyvenimą globos namuose.
Tuomet dukros ir sūnūs atsimena turį motinas. Geraširdės motinos pasidalija ir paskutiniu litu su savo vaikais ar vargšus vaidinančiais giminaičiais. Kiti už gerą širdį atsidėkoja ateidami dar kartą aplankyti, atnešdami iš parduotuvės kokį skanėstą. Kiti iki kitos pensijos akių nerodo.
„Prisistato prie senelio dar visai jaunas vaikis, gal anūkas, o jau rankos dreba,“ – stebisi senelių namų darbuotojai.
Yra ir kitokių. Kai kurie senelių pensijos dalies pasiimti atvažiuoja prabangiais automobiliais.
Artimiesiems, jeigu tik jie randami, atiduodamos mirusių senelių santaupos. Pinigus pasiima, bet mirusių senelių kapai žolėmis apleisti. Nebrangino gyvo, tai argi pasirūpins po mirties... Naivu tikėtis.
Autorės nuotr.
GERUMAS: Senelių namų direktorius Stepas Dzimidas jau ne pirmi metai kai pats pensijoje. „Norėčiau išeiti, bet gaila palikti globotinius. Jiems taip reikia nuoširdaus rūpesčio.“
SĄLYGOS: Liolių senelių namų globotiniai turi geras gyvenimo sąlygas, yra sotūs ir prižiūrėti.
RŪPESTIS: Seneliai nori, kad jų kas išklausytų, suprastų, jais rūpintųsi. Socialinė darbuotoja Loreta Mižutavičiūtė domisi, kaip jaučiasi globotinis Juozas.