Naujausios
Rozalimas šventė 245 metų sukaktį
Savaitgalį Rozalime šurmuliavo Dešimtinės atlaidai, miestelis šventė 245 metų sukaktį, prisiminė Rozalimo legendomis tapusius žmones.
Janina VANSAUSKIENĖ
pakruojis@skrastas.lt
Skambėjo pušynas
Praėjusį savaitgalį Rozalimo pušynas skambėjo nuo dainininkų ir muzikantų melodijų. Miestelio ir apylinkių žmonės į linksmiausią jubiliejaus vakarą rinkosi šeštadienio pavakarę.
Meno saviveiklos kolektyvų pasirodymai ir gegužinė tęsėsi iki aušros. Kas sėdėdami priešais estradą ant suolelių ar tiesiog ant žolės lingavo į taktą daininkams, kas šoko, o kas sutūpę tiesiog ant žolės traukė iš krepšių atsineštas vaišes.
Jų prireikė ilgiau vakarosiantiems, nes šiemet, skirtingai nei ankstesnių metų šventėse, organizatoriai atsisakė įsileisti prekeivius alumi ir užkandžiais. Gal todėl šventėje nesimatė griuvinėjančių, o gegužinėje iki paryčių linksminosi ne vien tik jaunimas.
Žmonės – legendos
Rozalinas. Taip savo istorijos pradžioje buvo vadintas miestelis. Koks jis buvo, kas jame ir kaip gyveno daugiau kaip prieš pusšimtį metų, pasakojo viena seniausių miestelio gyventojų aštuoniasdešimt trejų Marytė Kazlauskienė.
Žmonėmis legendomis vadinti šviesuoliai, kurių pavardės liko įrašytos miestelio istorijoje ar tiesiog tebėra gyvos rozalimiečių atmintyje.
Tokia laikoma ir pati M.Kazlauskienė. Mat ji – ne tik vienintelė miestelyje išėjusi „smetonišką kriaučiaus mokyklą“ ir tebesiūnanti kaimynėms, bet ir pirmoji sovietmečiu padariusi „Levis“ džinsų iškarpas siuvėjo amato išmokusiam giminaičiui.
Klausydami miestelio istorijų, rozalimiečiai prisiminė ir ilgamečius Rozalimo vaistininkus, sutuoktinius Rudzinskus, kurie ir vidurnaktį keldavosi pagaminti vaistų ligoniui, garbaus amžiaus sulaukusią visų tebemylimą mokytoją Vandą Vaidotienę, svarstė apie šiemet mirusio kunigo ir rajono garbės piliečio Aniceto Kisieliaus atminimo įamžinimą, kalbėjo apie po pasaulį pasklidusį Rozalimo jaunimą.
Kad miestelyje liko neprasto jaunimo, rozalimiečiai įsitikino matydami, kaip griežia vaikų ir jaunimo kapela „Vyturiukas“, kaip sukasi modernaus šokio grupė ar su futbolo kamuoliu sambą „šoka“ Daumantas Karpinskas, skrabalais lieja klasikinių kūrinių oranžuotes pedagogas ir medžio drožėjas Egidijus Impolis.
Tradicija – teatras, atlaidai
Senajai miestelio kultūros tradicijai – teatrui ir vaidinimams, nuo kurių pirmojo vakaro praėjo beveik šimtas metų, – buvo skirtas penktadienio vakaras.
Miestelio kultūros namų scenoje vaidino Jūratės Skorupskienės moksleivių dramos būrelis, jie rodė spektaklį pagal Sigito Gedos pasaką „Dainuojantis ir šokantis mergaitės debesėlis“, plaučiškiečiai, vadovaujami Angelės Kurauskienės parodė vaidinimą „Nei velnias, nei gegutė“, o patys rozalimiečiai, vadovaujami Danutės Juškienės – Julijos Žemaitės spektaklį „Apsiriko“.
Sausakimšoje žiūrovų salėje vakarą leido po gimtąsias vietas pasižvalgyti grįžę kraštiečiai: kunigas Anicetas Tamošaitis, žurnalistas Leonas Aleksejūnas.
Daugiausia kraštiečių ir miestelį savo gimtine vadinančiųjų susirinko sekmadienį į tradicinius Dešimtinės atlaidus.
Po vidudienio šv. Mišių ir procecijos šventoriuje, kaip ir prieš šimtą ar daugiau metų, šurmulys persikėlė į miestelio aikštę. Čia prie prekybininkų palapinių, anuomet vadintų balaganais, žmonės dairėsi ilgų krakmolinių saldainių, nebrangių menkniekių lauktuvėms ar naujos molio puodynės.
GEGUŽINĖ: Rozalimo pušyno estradoje poros linksminosi iki paryčių.
SKRABALAI: Rozalimiečių šventės neapsieina be vienintelio rajone skrabalininko Egidijaus Impolio muzikavimo senoviniu instrumentu.
ŠOKIS: Rozalimo moksleivis Daumantas Karpinskas stebino neįprastu šokiu, kurio pabaigoje kamuolio nepadėdamas į šoną nusivilko marškinėlius.
PRISIMINIMAI: Seniausia miestelyje siuvėja Marytė Kazlauskienė prisiminė kaip jos jaunystėje buvo švenčiami Dešimtinės atlaidai.
TRADICIJA: Nuo senovės laikyta, kad būti pakviestam nešti procesijoje bažnytinę vėliavą, yra garbės reikalas kiekvienam parapijos vyrui.