Naujausios
Rosinų giminės palikuonė liko Šaukėnuose
24 metų Šaukėnų pašto viršininkė Eglė Šimkienė – kalbininko Alberto Rosino, kilusio iš Šaukėnų, giminės palikuonė. Eglės močiutė – kalbininko sesuo.
Šilalės rajone, Bijotuose, gimusi ir iki šešerių metų augusi Eglė sako, tėvams persikėlus į Šaukėnus, kurį laiką ilgėjosi savo vaikystės vietų. Tačiau vėliau apsiprato ir pati, sukūrusi šeimą, nusprendė likti tėvų ir senelių krašte.
Jaunai moteriai labai svarbu, kad čia pat gyvena tėvai, seneliai ir kiti artimi žmonės. Ir vaikams, jos įsitikinimu, augti mažame miestelyje saugiau ir sveikiau.
Regina MUSNECKIENĖ
reginamus@skrastas.lt
Ir Šaukėnuose įmanoma gauti darbo
Popietė Šaukėnų pašte. Eglė Šimkienė čia dirba ir viršininke, ir operatore. Anksčiau darbas baigdavosi dvyliktą valandą. Dabar, kol žmonės dar gali keistis litus į eurus, darbo laikas pailgintas iki penkioliktos valandos.
Lankytojų nedaug. Jauna moteris sako, jog dauguma klientų ateina iš pat ryto. Popietę į paštą užsuka tik vienas kitas.
Darbą Šaukėnų pašte Eglė gavo baigusi Šiaulių universitetą. Čia studijavo viešąjį administravimą. Tiesiog pamatė skelbimą, kad reikalingas pašto viršininkas. Nuvažiavo į Šiaulius, dalyvavo konkurse ir gavo darbo.
Tiesa, darbas – tik pusė etato. Tačiau Eglė, šiuo metu auginanti du mažamečius vaikus: šešerių sūnų Žygimantą ir trejų metukų dukrą Augustę, sako, jog daugiau dirbti galbūt ir negalėtų. Daug dėmesio ir jėgų pareikalauja vaikai.
Dabar juos pusdieniui nuveda į Šaukėnų gimnazijos darželio ir priešmokyklines grupes, kur gali pabūti pusdienį, kol mama darbe.
„Užsidirbu savo poreikiams, – sako jauna moteris. – Vaikus ir būstą išlaiko vyras Remigijus. Jis ir paskolą už namą moka. Dirba Liudo Dajoro kepykloje. Darbas sunkus. Tačiau gerai apmokamas.“
Likusį darbo dienos laiką Eglė skiria šeimai. Gamina vaikams ir vyrui valgį, tvarko namus. Darbo ir namuose – per akis. Tik reikia racionaliai panaudoti savo laiką.
„Man keista, kai moterys, būdamos namuose ir dar gaudamos pašalpą, dejuoja, – stebisi jauna mama. – Juk nereikia dirbti ir gauni pinigus. Per tą laiką galima daug nuveikti namuose. Prikepti vaikams pyragų. Sodinti daržoves, konservuoti, virti, megzti, siūti. Atnešti daug naudos savo šeimai.“
Pamilo senelių žemę
Eglė į Šaukėnus atsikėlė būdama šešerių metų. Iki tol gyveno Šilalės rajone, Bijotuose. Buvo įsimylėjusi šį garsų kraštą. Todėl labai išgyveno, kai tėvai persikėlė gyventi į Šaukėnus.
Močiutė, kalbininko Alberto Rosino sesuo, atgavo žemę ir pakvietė Eglės tėvus ūkininkauti. Jie pasistatė namą netoli Šaukėnų esančiame Giriškių kaime, kur gimė ir augo kalbininkas A.Rosinas.
E.Šimkienė pasakoja, jog iki keturiolikos metų labai ilgėjosi senųjų savo namų Bijotuose. Tačiau linksma jaunystė ir sutikta meilė padėjo pamiršti vaikystės vietas.
Būdama dvidešimties Eglė ištekėjo už užventiškio Remigijaus. Teko apsispręsti kur gyvens. Nusprendė ieškoti būsto čia pat, aplink Šaukėnus. Juolab, kad Lietuvos kariuomenėje atitarnavęs ir užsienyje dirbęs jos vyras Remigijus gavo gerai apmokamo darbo kepykloje.
„Norėjau gyventi netoli nuo savo senelių ir tėvų, – savo šeimos apsisprendimą aiškina Eglė. – Kai gyveni šalia savų, lengviau ir materialiai, ir fiziškai, ir morališkai. Labai mėgstu lankytis pas tėvus. Jei gyvenčiau toliau, labai jų pasiilgčiau. Jie dalijasi tuo, ką užaugina ūkyje. Palengvina materialinę mūsų jaunos šeimos naštą. Be to, kai reikia, pažiūri vaikus. Netoli ir Užventis, kur gyvena vyro tėvai.“
Jauna šeima paėmė iš banko paskolą ir nusipirko namą Šaukėnų miestelyje. Namas – ne kažkoks. Bet po truputį jį tvarko ir gražina. Gyvena jau septyneri metai. Bet remontas dar nebaigtas. Tiesiog „atkovoja“ po vieną kambarį.
Būstą E.ir R.Šimkai pirko prieš krizę. Tuomet namai Šaukėnų miestelyje buvo gana brangūs. Padoresniam būstui reikėjo šimto tūkstančių litų. Dabar kainos šiek tiek nukritusios, bet mūrinio namo nenupirksi be 20 tūkstančių eurų.
Pasak Eglės, kainas, matyt, lemia tai, kad miestelyje yra nemažai darbo vietų. Be to, tai miestelis su gimnazija, ambulatorija, seniūnija, paštu, kepykla, agroservisu ir kitomis bendrovėmis bei įstaigomis, poilsio zona prie vadinamosios Šaukėnų jūros.
Mažo miestelio privalumai
Eglė sako, jog mažas miestelis turi daug privalumų. Ypač, jeigu vietoje dar gali gauti ir darbo. Jaunai moteriai patinka kaimiška ramybė, švarus oras, graži gamta. Visi žmonės – pažįstami.
„Čia viskas arti, – džiaugiasi Eglė. – Viskas bazuojasi miestelio centre. Mokykla. Kitoje kelio pusėje – seniūnija, biblioteka, kultūros namai. Gali labai greitai susitvarkyti visus reikalus. Dėl kokios pažymos nereikia gaišti pusdienio. Visur gali nueiti pėsčias. Nereikia eikvoti laiko įveikiant atstumus, deginti kuro ar pirkti autobuso bilietėlių.“
O svarbiausia, pasak jaunos mamos, tai, kad čia saugu augti vaikams. Kaime dar nesugadinti jų bendraamžiai. Čia vaikai dar nesisvaigina narkotikais, neįžeidinėja mokytojų, dar moka gerbti suaugusius. O tai labai svarbu.
Čia nereikia kaip Vilniuje konkuruoti su kitais vaikais dėl vietos darželyje. Į ikimokyklinio amžiaus grupę mažyliai atsivežami net iš kaimų.
Galiausiai kaimo vaikai turi daugiau galimybių pajudėti. Jie valgo natūralesnį, ekologišką maistą.
„Net jeigu neturėčiau darbo Šaukėnuose, nebūtų tragedijos, – svarsto Eglė. – Galėčiau važinėti į Šiaulius arba Kelmę. Čia labai geras susisiekimas. Žinoma, būtų sunkiau. Bet Šaukėnų į nieką nekeisčiau.“
Vienintelis dalykas, ko Šaukėnuose pasigenda jauna šeima, tai bendraamžių stygius. Jaunų iki trisdešimties metų šeimų – labai nedaug. Dauguma Šimkų bendraamžių išvykę į užsienį arba gyvena didmiesčiuose. Šaukėnuose jų sutinka tik vasarą, kai sugrįžta atostogų.
Autorės nuotr.
RYŠYS: Dirbdama pašte Eglė Šimkienė bendrauja su vietos gyventojais. Ji užaugo daugelio vyresniųjų šaukėniškių akyse. Jai brangūs ir savi tie nuoširdūs kaimo žmonės.
Asmeninė nuotr.
VAIKAI: Eglė Šimkienė įsitikinusi, jog mažame miestelyje vaikams augti saugiau ir sveikiau.