Rojaus gyventojams reikia ir duonos

KAIP GY­VE­NI ŽMO­GAU?

Ro­jaus gy­ven­to­jams rei­kia ir duo­nos

Kel­mės kraš­tas ste­bi­na už­sie­nio sve­čius gra­žia gam­ta, dau­gy­be upių ir eže­rų, dar iš­li­ku­sių miš­kų, šva­riu oru, tur­tin­gu kul­tū­ros pa­vel­du, įdo­mia ir ver­tin­ga is­to­ri­ja. Ne vie­nas lie­tu­vis, pa­bu­vo­jęs sve­tur, sa­vo ša­lį su ke­tu­riais me­tų lai­kais, ir sa­vo kraš­tą pa­mils­ta iš nau­jo. Vie­tos gy­ven­to­jai Kel­mės kraš­tą va­di­na ro­jaus kam­pe­liu. Ta­čiau ir ro­ju­je gy­ve­nan­tiems žmo­nėms rei­kia dar­bo, ge­res­nių at­ly­gi­ni­mų ir di­des­nių pen­si­jų.

Re­gi­na MUS­NEC­KIE­NĖ

reginamus@skrastas.lt

Lie­tu­vo­je pa­de­da tik "uba­gas uba­gui"

Anks­ty­vas ry­tas Kel­mė­je. Pen­si­nin­kė Ol­ga Gud­jo­nie­nė jau trau­kia į ki­tą mies­to ga­lą. Ap­lan­ko mar­čią, pa­še­ria sa­vo au­gin­ti­nį, ku­rio ne­ga­lė­tų lai­ky­ti bu­te. Tai kas­die­ni­nis mo­ters pa­si­vaikš­čio­ji­mas.

Va­sa­rą dau­gia­bu­ty­je gy­ve­nan­ti Ol­ga so­di­na dar­žus. Ne­no­ri val­gy­ti che­mi­jos iš par­duo­tu­vių. Tau­so­ja sa­vo ir vai­kų bei anū­kų svei­ka­tą. Jos vals­ty­bė – tai jos šei­ma. To­kia mo­ters gy­ve­ni­mo tai­syk­lė. Per Ve­ly­kas ir ki­tas šven­tes prie bend­ro sta­lo su­si­ren­ka vi­si vai­kai ir anū­kai – 13 žmo­nių.

„Nor­ma­liai gy­ve­nam. Bet rei­kia la­bai daug dirb­ti. Jei­gu ne­tu­rė­tu­me že­mės, iš pen­si­jų pra­gy­ven­ti bū­tų la­bai sun­ku. Tu­ri­me so­dą ir šilt­na­mį. 82 me­tų vy­ras dar sė­da ant dvi­ra­čio ir va­žiuo­ja dar­buo­tis į so­dą. Jei at­lie­ka koks obuo­lys, par­duo­da­me. Aš pa­ti sten­giuo­si kuo ma­žiau pirk­ti. Vis­ką ga­mi­nu na­muo­se, da­rau net tor­tus. Bet vis tiek tu­ri­me la­bai spaus­tis. Iki jū­ros 150 ki­lo­met­rų. Bet ne­sva­jok ten nu­va­žiuo­ti“ , – sa­vo gy­ve­ni­mo arit­me­ti­ką dės­to po­nia Ol­ga.

Iš ki­tos pu­sės jai bai­su, kai per te­le­vi­zi­jos lai­das pa­ro­do mur­zi­nus, su­si­vė­lu­sius žmo­nes. Neį­si­vaiz­duo­ja, kaip ši­taip ap­si­lei­dus gy­ven­ti. Juk rei­kia tik mui­lo, van­dens ir šiek tiek pa­mik­lin­ti ran­kas. Gal ne­pa­jė­gia net nu­si­praus­ti iš ne­vil­ties? Vie­nas pa­žįs­ta­mas ke­lių vai­kų tė­vas pra­ge­ria pa­sku­ti­nius pen­kis eu­rus. Sa­ko: „Nors va­lan­dą pa­bū­nu lai­min­gas.“

„At­ga­vom lais­vę, da­ry­kim vie­ni ki­tiems ge­ra“, – to­kia lo­gi­ka va­do­vau­ja­si po­nia Ol­ga. Ta­čiau žmo­nės, anot jos, ta­pę kaž­ko­kie pa­vy­dūs, pik­ti. Jos vai­kys­tė­je ir jau­nys­tė­je bu­vo ge­res­ni. Mo­te­ris dir­bo Ma­žū­nų tri­ko­ta­žo fab­ri­ke. Kar­tais ten įdar­bin­da­vo iš ka­lė­ji­mo grį­žu­sius vy­rus. Ki­ti dar­bi­nin­kai juos auk­lė­da­vo. Da­bar išauk­lė­tas žmo­gus ne­pap­ro­tins pa­kly­du­sio, tur­tin­gas ne­pa­dės varg­šui.

„Tik uba­gas pa­de­da to­kiam pat uba­gui. Jie dar mo­ka da­lin­tis. Ame­ri­ko­je mi­li­jo­nie­riai per Pa­dė­kos die­ną iš­bars­to ko­kį mai­še­lį pi­ni­gų varg­šams. Lie­tu­vo­je tur­tuo­liai žiū­ri tik sa­vęs.“

Kel­miš­kė pik­ti­na­si vi­so­kiais ra­gi­ni­mais au­ko­ti, te­le­vi­zi­jos ren­gia­mo­mis ak­ci­jo­mis. Ne­ži­nai, kur tos lė­šos nuei­na ir kam ati­ten­ka. Ol­ga el­gia­si ki­taip. Pa­de­da pa­žįs­ta­miems, ku­riems tik­rai rei­kia pa­ra­mos. Pen­kio­li­ka me­tų še­fuo­ja vie­ną kai­me gy­ve­nan­čią šei­mą. Žmo­nės daug dir­ba. Lai­ko gy­vu­lių. Ir vai­kai daug pa­de­da, ne­lai­do­kau­ja. Par­duo­da gy­vu­lį – per­ka mal­kų, su­mo­ka mo­kes­čius. Bet ge­ro­vės vis tiek nė­ra. Tik, tik pra­gy­ve­na. Kri­to kar­vė – Ol­ga pa­sko­li­no pi­ni­gų, kad nu­si­pirk­tų ki­tą. Do­va­no­ja dra­bu­žių, daik­tų, be ku­rių pa­ti ga­li ap­siei­ti.

„Lie­tu­va – ro­jaus kam­pe­lis. Šva­ri gam­ta. Bet val­di­nin­kai – ne­ko­kie, – sa­ko mo­te­ris. – Me­tai iš me­tų pro­vo­ja­si, kal­ti­na vie­ni ki­tus pra­stu pa­li­ki­mu. Kol jie gin­či­ja­si, ką sta­ty­ti Lu­kiš­kių aikš­tė­je – Vy­tį ar bun­ke­rį, lie­tu­viai iš­ti­so­mis gi­mi­nė­mis trau­kia į už­sie­nį. Lie­tu­vo­je ne­pra­gy­ve­na. Ma­no se­sers vai­kai jau pen­kio­li­ka me­tų gy­ve­na už­sie­ny­je. Ten anū­kai ir proa­nū­kiai ei­na į mo­kyk­lą. Jei­gu il­giau taip bus, Lie­tu­vą pa­liks pa­sku­ti­niai dar­bin­gi žmo­nės. Emig­ra­ci­ja – Lie­tu­vos tra­ge­di­ja.“

O. Gud­jo­nie­nės sū­nus dir­ba to­li­mų­jų rei­sų vai­ruo­to­ju. Kai po il­gų ke­lio­nių grįž­ta na­mo, at­si­sė­da pa­vė­si­nė­je ir gro­ži­si sa­vo gim­ti­ne. Nė­ra nie­kur ge­riau kaip Tė­vy­nė­je. Už­sie­nie­čiai tau šyp­so­si, bet ten tu nie­kuo­met ne­bū­si toks kaip jie ir to­kių pat tei­sių ne­tu­rė­si.

Vil­ties, kad su­grįš, yra

Už­ven­čio pa­šo­nė­je pri­si­glau­dęs Gir­ni­kų kai­mas. Bu­vęs ta­ry­bi­nio ūkio cent­ras. Bū­re­lis dau­gia­bu­čių na­mų. Vie­na­me dau­gia­bu­čių gy­ve­nan­tis bu­vęs trem­ti­nys Al­gis Rim­kus vi­lia­si, kad kai­mas ne­nu­nyks. Nors daug ženk­lų, pra­na­šau­jan­čių vi­siš­ką kai­mo griū­tį.

Al­gis ūki­nin­kau­ja. Lai­ko ke­tu­rias kar­vu­tes. Par­duo­da pie­ną. Ta­čiau ke­lių dau­gia­bu­čių tvar­tuo­se tik jis ir dar vie­nas gy­ven­to­jas lai­ko gy­vu­lių. Ki­ti tvar­tai – tuš­ti. Pu­sė­je bu­tų ir­gi – nė gy­vos dva­sios. Ta­čiau jie tu­ri šei­mi­nin­kus. Šei­mi­nin­kai už­dar­biau­ja už­sie­ny­je.

„Jei­gu ne­par­duo­da bu­tų, va­di­na­si, su­grįš“, – vi­lia­si su­lauk­ti kai­my­nų A.Rim­kus.

Jį džiu­gi­na ir tai, kad ir par­duo­da­mus bu­tus Gir­ni­kuo­se grei­tai nu­per­ka. Už juos mo­ka ne­daug, po ke­tu­ris – pen­kis tūks­tan­čius. Per­ka jau­nos šei­mos. Re­mon­tuo­ja. Gy­vens. Tik gy­vu­lių jau­ni jau ne­be­lai­ko.

Rim­kų vai­kai taip pat li­ko kai­me. Vie­nas sū­nus jau ve­dęs, gy­ve­na at­ski­rai. Šei­ma re­mon­tuo­ja bu­tą ir duk­rai. Čia pat, še­šia­bu­ty­je. Su tė­vais kol kas liks gy­ven­ti tik jau­nes­ny­sis sū­nus.

„Mū­sų vai­kai – lė­ti, ne­no­ri emig­ruo­ti. Ge­riau jau­čia­si gim­ti­nė­je, ša­lia sa­vų. Abu tu­ri dar­bo pas ūki­nin­ką. Mes to­kia ka­pi­ta­li­nė šei­ma, – pa­sa­ko­ja Al­gis. – Kai rei­kia, vie­ni ki­tiems pa­de­da­me. Gal­būt vie­ni su žmo­na sun­ko­kai pra­gy­ven­tu­me. Už pie­ną mo­ka ma­žai, o su­šie­na­vi­mas ir že­mės dir­bi­mas bran­giai kai­nuo­ja. Pre­suo­to šie­no ri­ti­nys at­siei­na apie 13 eu­rų. Sa­vai­tei rei­kia be­veik dvie­jų to­kių. O kur dar bu­ro­kai, mil­tai? Par­da­vę pie­ną tur­būt ne vi­suo­met at­sii­ma­me, ką iš­lei­dom. Vai­kai iš sa­vo at­ly­gi­ni­mų pri­si­de­da prie šei­mos iš­lai­dų. Par­da­vę gy­vu­lį ar ga­vę pi­ni­gų už dek­la­ruo­tus pa­sė­lius mes pa­de­da­me jiems.“

Ūki­nin­kas džiau­gia­si, kad vai­kai – ša­lia, tik bai­mi­na­si, kad jie ne­su­kurs šei­mų. Trūks­ta pa­do­res­nių mer­gi­nų ir vai­ki­nų. Dau­ge­lis „vel­nių pri­si­švei­tę“. Mer­gi­nos no­ri „šust­rų“ ber­nų, tur­tin­gų, kad pa­ve­žio­tų ma­ši­no­mis. Vy­ru­kai iš­va­žia­vę į už­sie­nius, dau­gu­ma kai­me li­ku­sių – „bam­ba­li­niai“.

Rim­kai tu­ri 20 hek­ta­rų nuo­sa­vos že­mės. Dar šiek tiek nuo­mo­ja­si. Ta­čiau pa­ja­mos iš ūke­lio – kuk­lios. Bai­mi­na­si, jog grei­tai ne­pa­jėgs dirb­ti. Ar­ti­na­si pen­si­nis am­žius. Ta­čiau nei jis, nei žmo­na ne­tu­ri rei­kia­mo sta­žo. Kiek su­kau­pė so­vie­ti­niais lai­kais, tiek ir tu­ri. Ap­link nė­ra dar­bo­vie­čių. Al­gis ke­le­tą me­tų dir­bo ir Nep­rik­lau­so­my­bės lai­kais. Ta­čiau – tik ket­vir­čiu eta­to. Tai­gi, per ket­ve­rius me­tus su­si­kau­pė tik me­tai dar­bo sta­žo.

A. Rim­kaus tė­vai bu­vo trem­ti­niai. Jis į Lie­tu­vą grį­žo bū­da­mas pus­ket­vir­tų me­tų. Vi­lia­si, jog ma­žą se­nat­vės pen­si­ją kiek kom­pen­suos 65 eu­rai trem­ti­nio pen­si­jos. O sa­vas ūke­lis, pa­sak A. Rim­kaus, vis tiek ma­lo­niau ne­gu nu­ga­ros len­ki­mas sve­ti­miems.

Kas – į že­mę, kas – į už­sie­nį

Ry­tas Kel­mės dar­bo bir­žo­je. Žmo­nių ant­plū­džio nė­ra. Nors ne­dar­bas Kel­mės ra­jo­ne di­džiau­sias ap­skri­ty­je – 14,5 pro­cen­to.

Ra­miai sa­vo ei­lės pas tar­pi­nin­kę lau­kia Ta­das San­kaus­kas iš But­kiš­kės. Prieš ket­ve­rius me­tus vai­ki­nas bai­gė eko­no­mi­kos stu­di­jas Šiau­lių uni­ver­si­te­te. Iš­siun­tė de­šim­tis CV Kel­mės ir Šiau­lių bend­ro­vėms, ban­kams, biu­dže­ti­nėms įstai­goms. CV siun­tė de­šim­tys to­kių kaip jis. Darb­da­viai ne­priė­mė – sa­kė, jog rei­kia pa­tir­ties.

Pa­tir­ties te­ko sem­tis už­sie­ny­je. Tik ne eko­no­mi­kos. Po­rą me­tų dir­bo ka­vi­nė­je, Vo­kie­ti­jo­je. Vie­ną se­zo­ną ka­sė snie­gą Šve­di­jo­je.

Vie­ną die­ną gal­vo­je plyks­te­lė­jo min­tis grįž­ti į sa­vo kai­mą ir ka­bin­tis į že­mę. Juo­lab, kad pa­vel­dė­jo se­ne­lio na­mą.

Įsi­dar­bi­no tė­vo ūky­je. Dar­bo bir­ža pus­me­tį mo­kė­jo su­bsi­di­jas. Da­bar su­bsi­di­ja­vi­mo lai­kas bai­gė­si, to­dėl ir at­va­žia­vo į dar­bo bir­žą.

Ta­das sa­vo kai­me su­pra­to, jog ge­ba daug ką – ir dirb­ti su tech­ni­ka, ir tvar­ky­ti bu­hal­te­ri­nę ap­skai­tą. Plės tė­vų ūkį, po to pe­rims. Atei­ties per­spek­ty­va – aiš­ki. Ve­dė, žmo­na dir­ba Vi­jur­kų vai­kų glo­bos na­muo­se. „Man pa­tin­ka kai­mas. Gai­la tik, kad ma­žai jau­nų žmo­nių. Be­veik vi­si ma­no bend­raam­žiai iš­rū­kę į Nor­ve­gi­jos žu­vų fab­ri­kus.“

24 me­tų kel­miš­kis Li­nas į dar­bo bir­žą atė­jo ki­tu tiks­lu – už­si­re­gist­ruo­ti kaip be­dar­bis. Tre­jus me­tus dir­bo da­žy­to­ju – smė­liuo­to­ju vie­no­je Kau­ne įsi­kū­ru­sio­je už­sie­nio fir­mo­je.

„Nie­kas ten il­gai neišt­ve­ria. Daug che­mi­jos. Pra­dė­jo skau­dė­ti nu­ga­rą“, – pa­sa­ko­ja vai­ki­nas. Kol kas už­si­re­gi­sit­ruos dar­bo bir­žo­je. Ku­rį lai­ką pail­sės. Jei­gu ne­gaus tin­ka­mo dar­bo, va­žiuos į Da­ni­ją. Ten jau dir­ba pa­žįs­ta­mų.

Se­nat­vė yra be­sti­ja

Šiuos Ga­li­nos Dau­gu­vie­ty­tės žo­džius kar­to­ja Pa­šiau­šės kai­mo švie­suo­lė, ei­lė­raš­čių kny­gos au­to­rė, bu­vu­si me­di­kė Ja­ni­na Gvaz­daus­kie­nė.

82 me­tų mo­te­ris sa­ko, jog jos se­nat­vė tar­si dvi­gu­ba, nes ken­čia ir me­tų naš­tą, ir ne­ga­lią. Ry­tais nu­va­žiuo­ja sa­vo ra­tu­kais į vir­tu­vę, vaiz­duo­ja­si, jog tai jos dar­bas, vir­tu­vė – jos ka­bi­ne­tas. Va­ka­re par­va­žiuo­ja į mie­ga­mą­jį, ta­ria­si, jog su­grį­žo na­mo. Taip fan­ta­zuo­jant, iš sa­vęs pa­si­šai­pant leng­viau iš­kęs­ti vie­nat­vę ir sun­kią li­gą.

Ja­ni­nos gy­ve­ni­me bu­vo daug kan­čios. 1941-ai­siais, kai jai bu­vo ket­ve­ri me­tu­kai, jos tė­ve­lių šei­mą iš­trė­mė į Si­bi­rą, Al­ta­jaus kraš­tą. Vien to­dėl, kad tė­vai bu­vo tar­nau­to­jai.

Po ka­ro jos ma­ma su­ge­bė­jo pa­bėg­ti iš trem­ties. Sug­rį­žo į Kur­šė­nus, kur tu­rė­jo sa­vo na­mus. Bet na­mą jau bu­vo užė­mę ki­ti gy­ven­to­jai. Mo­ti­na su vai­kais per žie­mą glau­dė­si mal­ki­nė­je. 1948- ai­siais iš­trė­mė ant­rą kar­tą. Si­bi­re po­nia Ja­ni­na bai­gė 10 kla­sių ir me­di­ci­nos mo­kyk­lą. Bū­da­ma 22 me­tų vie­na grį­žo į Lie­tu­vą. Ma­ma i­li­ko, kol bro­lis baigs moks­lus.

„Gal nuo tų trem­ties ne­gan­dų ir pa­šli­jo svei­ka­ta?“ – svars­to Ja­ni­na.

„Tu­riu vai­kų, bet drau­ge ir ne­tu­riu, – rea­ly­bę dės­to mo­te­ris. – Duk­ra Vil­niu­je. Sun­kiai ati­trūks­ta nuo dar­bo. Rei­kia sta­žo, kad gau­tų pen­si­ją. Kai tik ga­li, at­va­žiuo­ja, kiek­vie­ną va­ka­rą pa­skam­bi­na. Sū­nus Ai­ri­jo­je. Grįž­ta tik vie­ną kar­tą per me­tus. Ga­lė­čiau pas duk­rą va­žiuo­ti. Bet kad toks mie­las sa­vas liz­de­lis, ku­rį drau­ge su vy­ru lip­dė­me. Čia ma­no sku­du­riu­kai. Ma­no daik­čiu­kai. „

Kol bu­vo jau­nes­nė ir svei­kes­nė,Ja­ni­na ap­si­tar­nau­da­vo ir su­si­tvar­ky­da­vo pa­ti. Sė­dė­da­ma neį­ga­lio­jo ve­ži­mė­ly­je plau­da­vo grin­dis, nu­si­šluo­da­vo kie­mą ir nu­si­pjau­da­vo žo­lę. Da­bar se­nat­vė da­ro sa­vo. Ku­rį lai­ką pa­dė­da­vo kai­my­nė. Da­bar pa­šli­jo ir jos svei­ka­ta. At­va­žiuo­ja mo­bi­li pa­gal­bos gru­pė iš Lio­lių se­ne­lių na­mų. „La­bai mie­los mer­gai­tės, prie jų pri­si­ri­šau. Lau­kiu, kol at­va­žiuos. Bet at­va­žiuo­ja tik kar­tą per sa­vai­tę. Pri­ne­ša mal­kų, at­ve­ža van­dens. Ma­no šu­li­nys už­ša­lo.“

J. Gvaz­daus­kie­nė yra daug pa­dė­ju­si Pa­šiau­šės kraš­to žmo­nėms. Ta­čiau pa­ti ne­mo­ka ir ne­mėgs­ta sau nie­ko pra­šy­ti. Ned­rįs­ta...

Ge­riau, kai kas nors pa­skam­bi­na, ap­si­me­ta links­ma, ką nors pa­fan­ta­zuo­ja. Pa­vyz­džiui, kad va­žiuo­ja pa­spir­tu­ku, kad įli­po į me­dį ir neiš­li­pa ar­ba, kad tu­ri la­šiu­kų į no­sį la­bo­ra­to­ri­ją. Kar­tais žmo­nės jos fan­ta­zi­jo­mis ir pa­ti­ki. O po­nia Ja­ni­na tu­ri pro­gos pa­si­juok­ti ir pra­skaid­rin­ti sau die­ną.

Dirb­ti ir už­dirb­ti

Ty­tu­vė­nų re­gio­ni­nia­me par­ke kul­tū­ro­lo­ge dir­ba šia­me mies­te gi­mu­si ir užau­gu­si Ag­nė Bu­chai­tė. Ar dar­bas Lie­tu­vo­je jau­nam žmo­gui ga­ran­tuo­ja vi­sus po­rei­kius pa­ten­ki­nan­tį gy­ve­ni­mą?

„At­ly­gi­ni­mas ži­no­ma, ga­lė­tų bū­ti di­des­nis. Aš gy­ve­nu nor­ma­liai. Bet tik to­dėl, kad esu vie­na. Skai­čiuo­ti rei­kia. Ne­ga­liu taš­ky­tis pi­ni­gais. Jei­gu iš­va­žiuo­ju į ko­kią ke­lio­nę, grį­žus ten­ka ge­ro­kai pa­si­spaus­ti. Ta­čiau la­bai džiau­giuo­si tu­rė­da­ma dar­bą sa­vo gim­ti­nė­je. Ty­tu­vė­nai – la­bai gra­žus mies­tas. Čia ma­no tė­vai, daug ar­ti­mų žmo­nių. Nė­ra at­stu­mų. Mies­tą ga­li pe­rei­ti pės­čias. Be to, dar­bas la­bai įdo­mus, įvai­rus. Su­tin­ku daug įdo­mių žmo­nių“ , – sa­ko Ag­nė.

Ne­ per­ se­niau­siai mer­gi­na įsi­gi­jo sa­vo būs­tą. Iš sa­vo at­ly­gi­ni­mo ne­bū­tų ga­lė­ju­si sau to leis­ti. Tu­rė­jo san­tau­pų, nes prieš ke­le­tą me­tų už­dar­bia­vo už­sie­ny­je. Šiek tiek pa­dė­jo se­ne­liai ir ki­ti ar­ti­mie­ji.

Lais­va­lai­kį mer­gi­na ski­ria sa­vo po­mė­giams. Da­ly­vau­ja fes­ti­va­ly­je „Kil­kim žai­bu“. Daž­nai at­va­žiuo­ja į Kel­mės kul­tū­ros cent­rą pa­si­mo­ky­ti ama­tų.

Žo­džiu, da­ro vis­ką, kas jai įdo­mu. „Rei­kia džiaug­tis mums duo­tu lai­ku. Jo iš­tek­liai la­bai ri­bo­ti“, – to­kia fi­lo­so­fi­ja va­do­vau­ja­si mer­gi­na.

Ar pa­dės re­gio­nus at­gai­vin­ti vals­ty­bės ža­da­ma pa­ra­ma jau­noms šei­moms įsi­gy­ti būs­tą?

Ag­nė ma­no, jog jau­nos šei­mos tik­rai ap­si­gy­ven­tų Ty­tu­vė­nuo­se, kur to­kia gra­ži gam­ta ir toks šva­rus oras, tik su vie­na są­ly­ga, jei­gu čia bū­tų ir dar­bo.

Bet ti­ki, jog at­si­ras vie­na ki­ta šei­ma, ku­ri pa­si­nau­dos pa­ra­ma. Dirb­ti gal­būt va­ži­nės į mies­tą. „Ty­tu­vė­nams ir vie­na jau­na šei­ma – di­de­lis pliu­sas“, – įsi­ti­ki­nu­si Ag­nė.

Au­to­rės nuo­tr.

Kel­miš­kė Ol­ga Gud­jo­nie­nė die­ną pra­de­da nuo ry­ti­nio pa­si­vaikš­čio­ji­mo.

Aukš­tuo­sius moks­lus bai­gu­si Ag­nė Bu­chai­tė (vi­du­ry­je) po il­gų paieš­kų ga­vo dar­bo gim­ti­nė­je. Kul­tū­ro­lo­gės dar­bas Ty­tu­vė­nų re­gio­ni­nia­me par­ke – įdo­mus. Mer­gi­na džiau­gia­si pa­žin­ti­mis su pa­dir­bė­ti čia at­vyks­tan­čiais sa­va­no­riais iš įvai­rių ša­lių.

Gir­ni­kų kai­mo ūki­nin­kas Al­gis Rim­kus dar vi­lia­si, jog bent da­lis emig­ran­tų su­grįš, nes kai­me te­be­lai­ko būs­tus.

Ne­dar­bas Kel­mė­je šiuo me­tu sie­kia 14,5 pro­cen­to.

Kai žmo­nės pa­si­skun­džia, kad blo­gai gy­ve­na, kai ku­rie skep­ti­kai rė­žia kont­raar­gu­men­tą: „Pa­žiū­rė­ki­te, kiek au­to­mo­bi­lių. Aikš­te­lė­se nė­ra vie­tos.“

Ne vie­nas ra­jo­no gy­ven­to­jas už­sii­ma au­to­mo­bi­lių vers­lu. Šią sa­vai­tę į Kel­mę iš už­sie­nio par­ke­lia­vo dar aš­tuo­ni nau­do­ti au­to­mo­bi­liai, ku­riuos kas nors nu­pirks.