Ro­dos, ir var­go ne­bu­vo...

Ro­dos, ir var­go ne­bu­vo...

Ro­dos, ir var­go ne­bu­vo...

Ly­gu­mie­tei (Pakruojo r.) Ele­nai Ob­ri­kie­nei šie­met Mo­ti­nos die­na bu­vo iš­skir­ti­nė. Sep­ty­nis vai­kus pa­gim­džiu­si ir do­rais žmo­nė­mis į pa­sau­lį iš­lei­du­si mo­te­ris pa­gerb­ta Pre­zi­den­tū­ro­je – jai įteik­tas me­da­lis „Už nuo­pel­nus Lie­tu­vai“. Pak­laus­ta apie dau­gia­vai­kės mo­ti­nos da­lią, po­nia Ele­na nu­si­juo­kia ir at­sa­ko dai­nos žo­džiais: „Ro­dos, ir var­go ne­bu­vo, ir skaus­mo upe­liai iš­džiū­vo...“

Ja­ni­na VAN­SAUS­KIE­NĖ

pakruojis@skrastas.lt

Ele­nai Ob­ri­kie­nei šį bir­že­lį su­kaks 68-eri. Ji pri­si­pa­žįs­ta, kad skai­čius di­de­lis, bet šir­dy­je to­kio am­žiaus ne­si­jau­čia.

„Iš ap­do­va­no­ji­mui į Pre­zi­den­tū­rą pa­kvies­tų mo­ti­nų, aš ir dar vie­na mo­te­ris bu­vo­me jau­niau­sios. Ki­tos la­bai jau gar­baus am­žiaus“, – links­mai kal­bė­jo re­dak­ci­jos ap­lan­ky­ta gar­bin­ga ly­gu­mie­tė. Ją pas ša­lies Pre­zi­den­tę ly­dė­jo ke­tu­ri jos vai­kai. Du sū­nūs tuo me­tu ne­ga­lė­jo grįž­ti iš dar­bų už­sie­ny­je, o vy­riau­sia­sis prieš ke­le­ris me­tus žu­vo au­toa­va­ri­jo­je.

Dvy­li­ka me­tų, kai Ele­na yra naš­lė. Po vy­riau­sio­jo žū­ties pa­si­li­go­jo ir mi­rė vy­ras. Mies­te­lio pa­kraš­ty­je erd­via­me na­me li­ku­siai gy­ven­ti vie­nai, vai­kai ne­lei­džia pa­si­jus­ti vie­ni­šai.

„Daž­niau­si ma­no sve­čiai – vai­kai. Sa­vait­ga­liais su­va­žiuo­ja vi­si, o kas­die­nis sve­čias – Si­gi­tas su šei­mas“, – im­da­ma ant ran­kų Si­gi­to ir mar­čios Lai­mos sū­ne­lį Gus­tą šyp­so­si mo­te­ris. Jai Gus­tas – la­bai ar­ti­mas, nes tik šio­mis die­no­mis iš mo­ti­nos na­mų į sa­vus ta­me pa­čia­me mies­te­ly­je iš­si­kraus­to Si­gi­to šei­ma. Tam yra svar­bi prie­žas­tis. Ele­na paaiš­ki­na: „ Si­gi­to šei­ma gau­sė­ja – ke­ly­je ant­ras. Man bus jau sep­tin­tas anū­kas“. Ir pa­si­džiau­gia, kad vy­riau­sia anū­kė su­si­lau­kė duk­ry­tės, to­dėl ji jau tu­ri ir proa­nū­kę.

Kai su­va­žiuo­ja vi­si, na­mas sklei­džia­si nuo kal­bų, juo­kų ir šur­mu­lio. Kol jie neiš­siš­ne­ka – ma­ma nei­na mie­go­ti. Nors įpra­tu­si gul­tis anks­ti, sė­di su vai­kais iki iš­nak­tų.

Mo­te­ris apie tuos lai­kus, kai rei­kė­da­vo rū­pin­tis pul­ke­liu vai­kų, sku­bė­ti į dar­bą ko­lū­ky­je, dar apei­ti ne­men­ką sa­vo na­mų ūkį ir gy­vu­lius, kal­ba links­mai, o pa­klaus­ta, ar ne­bu­vo sun­ku, nu­si­juo­kia ir at­sa­ko po­pu­lia­rios dai­nos po­smu.

Ele­na džiau­gia­si, kad vai­kai au­go svei­ki, be di­des­nių rū­pes­čių. O į po­kal­bį įsi­jun­gęs sū­nus Si­gi­tas pri­me­na tė­čio kar­to­tą po­kštą: „Tik plau­kai ir vai­kai pa­tys au­ga.“

„Jei ma­ty­da­vau, kad vai­kas ne­tin­ka­mai pa­siel­gė, prie žmo­nių ne­sa­ky­da­vau nie­ko. Bet grį­žus na­mo duo­da­vau pa­sta­bų ir išaiš­kin­da­vau, ko­dėl jo el­ge­sys bu­vo ne­tin­ka­mas ir kaip de­rė­jo elg­tis“, – apie vai­kų auk­lė­ji­mą sakė ma­ma.

„Vai­kai ži­no­jo, kad va­ka­re de­šim­tą va­lan­dą tu­ri baig­ti žai­di­mus su drau­gais ir bū­ti na­muo­se. Kar­tą nu­sta­ty­tu lai­ku ne­su­lau­kiau. Nė­jau jų ieš­ko­ti į krep­ši­nio aikš­te­lę, o tik už­ra­ki­nau du­ris. Jiems bū­tų bu­vu­si bai­si gė­da ir pa­že­mi­ni­mas, kad ma­ma atė­jo ieš­ko­ti. Grį­žu­siems te­ko bels­tis. Nuo to kar­to dau­giau rū­pes­čių dėl lai­ku grį­ži­mo na­mo ne­tu­rė­jau“, – sa­vo auk­lė­ji­mo me­to­dus at­sklei­dė Ele­na, pa­ti­ki­nu­si, kad šei­mo­je nie­ka­da ne­bu­vo grie­bia­ma­si dir­žo, nes su vai­kais vi­sos el­ge­sio pro­ble­mos bu­vo spren­džia­mos kal­ban­tis.

Si­gi­tas ma­mą vėl pa­pil­do: „Pa­kak­da­vo tė­vo rūs­taus žvilgs­nio.“

Drau­giš­ki san­ty­kiai šei­mo­je ne­re­tai ste­bi­na ir jos vai­kų drau­gus. Kai šie ap­si­lan­ko Ele­nos na­muo­se, ne­re­tai vi­si kar­tu lei­džia lai­ką, pa­sa­ko­ja links­mas is­to­ri­jas ar anek­do­tus. Ele­na ne kar­tą yra gir­dė­ju­si, jog ji tarp sa­vo vai­kų at­ro­do kaip vy­riau­sio­ji jų se­suo.

Ener­gi­ja ir ge­ra nuo­tai­ka trykš­tan­čiai mo­te­riai tai yra ir kaip pa­gy­ri­mas: kad ne­nu­to­lo sa­vo pa­žiū­ro­mis nuo jau­ni­mo, kad su­ge­ba pri­tap­ti.

Pa­lai­ky­ti ma­mai ge­rą nuo­tai­ką, su­ma­ny­da­mi įvai­rių pra­mo­gų, sten­gia­si ir vai­kai. Kai ma­ma šven­čia gi­mi­mo die­ną, jau ne pir­mus me­tus vai­kai or­ga­ni­zuo­ja vi­sos šei­mos eks­kur­si­jas.

„Kai šven­čiau 65-ąjį gim­ta­die­nį, vai­kai iš­nuo­mo­jo au­to­bu­są ir vi­si iš­va­žia­vom į Ry­gą. Plau­kėm lai­vu, lan­kė­mės zoo­lo­gi­jos so­de. O šie­met pla­nuo­ja­me ke­lio­nę į Tra­kus. Tik tu­rė­si­me pir­ma su­lauk­ti Si­gi­to duk­re­lės.“

Ele­na vi­sų vai­kų ne tik gi­mi­mo die­nas, bet ir va­lan­das ga­li pa­sa­ky­ti net iš mie­go pa­kel­ta. Kur vai­kai be­bū­tų, ko­kia­me pa­sau­lio kraš­te, iš­mu­šus jų gi­mi­mo va­lan­dą juos pa­sie­kia ma­mos skam­bu­tis. 47-erių sau­sį su­lau­kęs Da­rius, 39-erių ba­lan­dy ta­pęs Dai­nius, 37-erių gruo­dį bū­sian­tis Vir­gis, 31-ąjį gim­ta­die­nį praei­tą mė­ne­sį šven­tęs Si­gi­tas ir 30-ies rug­sė­jį su­lauk­sian­ti Gi­ta­na sa­vo gim­ta­die­nius pra­de­da anks­ti ry­tą ar net švin­tant – pa­ža­din­ti ma­mos. Tik 34-erių Ine­tai, pa­sau­lį iš­vy­du­siai ge­ro­kai po vi­du­die­nio, ma­mai ne­rei­kia anks­ti duk­ros kel­ti.

Ele­na sa­ko, jog jai sma­gu lai­ky­tis to­kios vai­kų gim­ta­die­nių tra­di­ci­jos. „Per vie­ną gim­ta­die­nį Gi­ta­na bu­vo na­muo­se. At­si­kė­liau ry­tą anks­ti, pa­si­ruo­šiau gė­lių ir lau­kiu, kol iš­muš jos gi­mi­mo va­lan­da – pu­sė pen­kių. Gi­ta­na pa­bu­do, tik­riau­siai pa­ju­tu­si, kad vaikš­tau, pa­kvie­tė ma­ne: ma­ma, ne­mie­gu, ne­šk tas gė­les čia. Abi pa­sė­dė­jom ir kar­tu su­lau­kėm jos gi­mi­mo va­lan­dos.“

Mo­te­riai di­džiau­sia lai­mė – ge­ri vai­kai ir pui­kios ke­tu­rių sū­nų mar­čios: „Tik žen­tų dar vis te­be­lau­kiu. Man di­des­nio džiaugs­mo, kaip vai­kų ves­tu­vės, nė­ra.“

Au­to­rės nuo­tr.

Sep­ty­nis vai­kus pa­gim­džiu­siai ir do­rais žmo­nė­mis išau­gi­nu­siai Ele­nai Ob­ri­kie­nei šio­ji Mo­ti­nos die­na ta­po įsi­min­ti­niau­sia – jai ša­lies Pre­zi­den­tė įtei­kė me­da­lį „Už nuo­pel­nus Lie­tu­vai“.

Ele­nai Ob­ri­kie­nei jau­niau­sia­s a­nū­kas Gus­tas – ar­ti­miau­sias, nes au­ga jos aky­se.

(Iš kai­rės) Mar­ti Lai­ma ir sū­nus Si­gi­tas su anū­kė­liu Gus­tu, iš­si­kė­lę į sa­vus na­mus, ma­mos (pir­ma de­ši­nė­je) na­muo­se taps tik daž­ni sve­čiai.

Ma­mos džiaugs­mas ir lai­mė – ge­ri vai­kai.