Naujausios
RINKIMŲ ANATOMIJA
Regina MUSNECKIENĖ
7. Nišos nesąžiningai konkurencijai
Pats rinkimų organizavimas Lietuvoje sudaro visas sąlygas nesąžiningai konkurencijai.
Rinkimų kovoje grumiasi ne asmenybės, o galimybės. Finansinės, logistinės, partinės, asmeninės, užkulisinės... Dar grumiasi ir gebėjimai tomis galimybėmis pasinaudoti. Svarbiausias iš gebėjimų – įžūlumas.
Mūsų rinkimų štabas buvo prisakęs elgtis oriai ir padoriai. Per susitikimus su rinkėjais net neprašydavome už mus balsuoti. Tik pristatydavome savo programą, asmenines savybes ir savąjį įsivaizdavimą, koks turi būti Seimo narys ir kokiais būdais įmanoma pakeisti gyvenimą.
Bet buvo galima agituoti ir kitaip. Pavyzdžiui, nuvažiuoti į kaimų parduotuves, susirašyti skolininkų pavardes ir, susiradus tuos žmones, pasakyti, jog apmokėsiu jų skolas su sąlyga, kad visa šeima atiduos savo balsus.
Ieškoti žmonių, kuriems krito karvė. Paaukoti pinigėlių naujam gyvuliui. Už tai pelnyti jų prielankumą ir balsą.
Važiuoti į bendruomenių šventes su visu kibiru rožių. Nusisamdyti agitatorius, jiems užprenumeruojant visiems metams patinkantį laikraštį.
Eiti į alaus barus, vaišinti ten susitinkusius vyrus, po to įraudusius nuvežti į rinkimų apylinkes.
Prie rinkimų apylinkių durų pastatyti savo agitatorius. Vežti žmones balsuoti net iš bulvių lauko.
Kiek teko girdėti, buvo „dirbančių“ ir tokiais metodais. Mes to daryti negalėjome. Neturėjome nei tiek pinigų, nei tiek laiko, nei tiek įžūlumo... O gal net tiek noro negarbingu būdu siekti Seimo nario mandato?...
8. Trūko informacijos
Tuo tarpu rinkėjams labai trūko informacijos. Rinkimų komisija knygelę su Kelmės rajono kandidatų programomis išleido 14 tūkstančių egzempliorių tiražu. O rinkimų teisę turinčių žmonių Kelmės rajone – 29 tūkstančiai.
Daugelis kaimo ir miestelių gyventojų skundėsi negavę jokios informacijos apie kandidatus. O ir tie, kurie gavo knygeles, ne kažką apie kandidatą sužinojo. Pamatė tik jo abrozdėlį ir programą. Nei kas jis toks. Nei iš kur. Nei kokio išsilavinimo. Nei ką dirba. Už tai kai kas Kauno Jurgaitienę painiojo su Kelmės Jurgaitiene ir todėl už ją balsavo.
Tokie dalykai iškreipia rinkimų rezultatus, neatspindi tikrosios daugumos rinkėjų valios bei nuomonės.
Vienos partijos atstovas pasakojo, kaip iš jų miestelio ėjo visas būrys žmonių balsuoti už tą patį kandidatą. Tačiau, suskaičiavus balsus, paaiškėjo, jog kandidatą tame miestelyje palaikė tik du rinkėjai.
„Manote komisijoje nėra landos piktnaudžiavimui, – stebėjosi mano naivumu pašnekovas. – Matai, kad vieno kandidato balsų krūvelė – didelė, ir jau suskaičiuota – paimi iš tos krūvelės pluoštą biuletenių, šmakšt po savo kandidato krūvele. Kai antrą kartą perskaičiuos balsus, niekas jau nebežiūrės, kur padėti kryželiai. Reikia tik rankų miklumo. O jeigu pagaus, sakysi: „Ar aš neturiu teisės suklysti?“
O kad rankų miklumas negalėtų atlikti savo vaidmens reikėtų balsus skaičiuoti ne rankomis, o nuskenuojant. Dvidešimt pirmas amžius. Egzaminuojamų studentų atsakymus į testų klausimus jau tikrina ne dėstytojai, o mašinos. O mes per rinkimus skaičiuojame kryželius, dedame į krūveles. Komisijos sėdi iki paryčių, kol tas krūveles suskaičiuoja. Gal tai sąmoninga baudžiava?
Kitaip nepavadinsi žinodamas, jog kai kurios partijos rinkimams išmetė po kelis milijonus. Jeigu tiek pinigų galima skirti partijai, nejaugi negalima nupirkti kokios amerikoniškos balsų skaičiavimo įrangos?
9. Iš Žalpių į Liolius atmynė dviračiu
Iš viso purvo, kurį tenka išklampoti kandidatui į Seimo narius, atsisijoja ir tikrieji draugai. Kai kurie patys užsukę klausė, kuo gali padėti, siūlė paplatinti informacinės medžiagos, padėti surasti stebėtojų ir kitokios logistinės pagalbos. Buvo dienų, kai likdavau nuoširdžiai nustebinta tokios pagarbos ir geranoriškumo.
Pasiaukojamą darbą atliko ir stebėtojai. Nejuokas per dieną sėdėti rinkimų apylinkėje. Kelmėje Centro rinkimų apylinkėje stebėtoja sutikusi pabūti mokytoja bėgiojo čia į namus, čia į rinkimų apylinkę, nes sirgo jos vaikas.
Apygardos rinkimų komisijoje stebėtoja iki antros valandos nakties laukė, kol bus suskaičiuoti visi balsai.
Tytuvėnuose, Užventyje, Žalpiuose, Lioliuose stebėtojais sutiko pabūti Tautininkų sąjungai nepriklausantys žmonės.
Daugelis bendruomenių pirmininkų, dirbančių be jokio atlygio geranoriškai padėjo suorganizuoti susitikimus su rinkėjais. Stebėjausi, kai mažuose kaimeliuose į susitikimus ateidavo ir per dvidešimt žmonių, tuo tarpu miesteliuose – tik iki dešimties. Galbūt todėl, kad bendruomenių vadovai mažiau priklausomi nuo valdžios už kultūros darbuotojus?
Tik vienas bendruomenės vadovas iš karto pasisakė esąs socialdemokratas ir labiau linkęs padėti savo partijai. Nuvykus net bendruomenės buveinės nebuvo atrakinęs.
Tačiau į susitikimus ateidavo šalies likimui tikrai neabejingi žmonės. Diskusijos užtrukdavo po porą valandų. Vieni skubėdavo išsipasakoti savo bėdas. Kiti pažerdavo tokių klausimų, kad buvo progos parodyti visą per gyvenimą sukauptą patirtį ir išprusimą.
Į susitikimą Žalpiuose vienas žmogus dviračiu atmynė beveik dešimt kilometrų iš Liolių. Jį labai domino Tautininkų programa ir idėjos.
Kiekvienoje vietovėje žmonės klausė, ką manome apie atominės elektrinės statybą. O kai kur klausta net koks mūsų požiūris į tarmes ir jų išsaugojimą.
Tačiau dažniausia tiek inteligentų, tiek eilinių kaimo žmonių sambūriuose buvo keliami socialiniai klausimai. Prasti kaimo keliai. Nedarbas. Pašalpininkai kartais geriau gyvenantys už dirbančius.
Kai pradėdavome diskutuoti, kaip spręsti socialines problemas, žmonės sakydavo: „Mes seniai taip galvojame, kaip jūs čia kalbate. Bet Seimo nariai keičiasi, o mūsų gyvenimas lieka toks pat arba prastėja.“
Atokesnių kaimų žmonės džiaugėsi, kad bent kas juos aplankė. „Esame visų užmiršti, – skundėsi. – Jau net prieš rinkimus niekas pas mus neatvažiuoja.“
„Kaime darbo – per akis, bet reikia, kad žmonėms kas nors pavadovautų, pamokytų ko imtis, pasistengtų, kad tas žmogus pasiektų norimo rezultato. Juk taip buvome įpratę tarybiniais laikais. Dabar įmetė mus į kapitalizmo sietuvą, o plaukti nepamokė,“ – mintijo kaimo inteligentai.
10. Žurnalistas turi būti pririštas ir loti
Prieš kelias dienas į redakciją paskambino vienas piktas kelmiškis. Vyras stebėjosi šilumą tiekiančios įmonės įžūlumu kas mėnesį iš vartotojų imti po keturis litus už skaitiklio priežiūrą.
Patariau patiems žmonėms burtis, protestuoti. Apie tai jau rašiau. Negaliu šimtus kartų rašyti tą patį. O vyriškis išrėžė: „Žurnalistas turi loti, loti ir loti! Štai kodėl aš už jus nebalsavau Seimo rinkimuose! Turite būti čia! Nes jūsų dar klauso. Su jumis šneka. O kai aš nueinu pas viršininkus, man sako: „Tu čiuožk iš čia! Slysk kuo greičiausiai.“ Dar ir policija gali pagrasinti.“
Jau pačiame rinkimų įkarštyje pasigirsdavo nuomonių, jog turiu likti čia ir dirbti savo darbą. Vienas garbaus amžiaus inteligentas pasakė tai girdint daugybei žmonių, per susitikimą su rinkėjais.
Tokių nuomonių perduodavo ir bendradarbės. O viena skaitytoja atsiuntė elektroninį laišką:
„Tokių žmonių kaip Jūs, reikia Kelmei o ne Vilniui, jis toli nuo mūsų... Man, kaip skaitytojai, jūs artimesnė redaktorės pareigose.“
Ką gi, ačiū ir už tai...