Naujausios
Rimkūnų dvarą gaubia tyla
Nykstantį mūrinį Rimkūnų dvarą supa seno sodo likučiai bei tyla. Prieš dvi dešimtis metų uždaryta nuo tarpukario veikusi mokykla, o kraštiečių menininkų planai sukurti čia kultūros centrą taip ir liko planais.
Janina ŠAPARNIENĖ
pakruojis@skrastas.lt
Dvaro laikai
Kraštotyrininkės Rimos Žemrietaitės iš žmonių pasakojimų užrašytose istorijose Rimkūnų dvaras prisimenamas kai nedidelis, tačiau gerai tvarkomas. Jis priklausė dvarininkų Karpių giminei. 19— ojo amžiaus pradžioje dvaras po brolio mirties atiteko Felicijonui Karpiui. Šis dar paveldėjo ir Klovainių, Palinkuvės, Leisų, Šukionių dvarus su trylika kaimų. Po 1831— ųjų metų sukilimo Rimkūnų dvaras iš F. Karpio buvo atimtas.
Iki I-ojo pasaulinio karo dvarą nuomojo lenkų bajorų kilmės Steponas Jonas Chodakauskas, būsimosios prezidentienės Sofijos Smetonienės dėdė. Jos tėvas, Jono brolis, nuomojosi netolimą buvusį Gavenonių dvarą Šiaudiniuose.
Nedidelis, tik 275 hektarus žemės teturintis Rimkūnų dvaras žmonių atmintyje išliko kaip gerai tvarkomas — su raudonų plytų rūmu, dengtu skarda, dideliu sodu ir parku su alėjomis.
1922— aisiais dvaras buvo išparceliuotas. Apylinkės gyventojai pasidalijo į dvi grupes. Vieni siekė, kad dvaro sodyba būtų perduota bažnyčiai, kiti — kad mokyklai. Po ilgų ginčų rūmas, tvartas ir rūsys atiteko mokyklai.
Likusieji pastatai išdalyti naujakuriams, gavusiems Rimkūnų dvaro žemės.
Vienas iš jų, Linkuvos gimnazijos inspektorius Karolis Dineika, suremontavo dvaro kumetyno pastatą, uždėjo raudonų čerpių stogą, moderniai įsirengė kambarius gyventi bei, nusipirkęs žemės, įkūrė ūkį, valdantį 21 hektarą žemės.
Mokyklos dešimtmečiai
Caro laikais Rimkūnų kaimo vaikai lankė Linkuvos pradžios mokyklą. 1917— aisiais keli Gaižūnų kaimo ūkininkai vachmistro paprašė leisti steigti mokyklą. Gavus leidimą, mokykla įkurta gaižūniečio Kazio Dumbrio namuose. Ūkininkai pasikvietė mokytoją Teklę Spudaitę. Vėliau vaikus mokė I. Grigaliūnas, po to — okupacinės vokiečių valdžios paskirtas Ignas Šešplaukis. Jam dirbant mokyklėlė perkelta į Igno Misiūno gryčią. Nutarus, kad patalpos mokyklai netinkamos, ji perkelta į buvusį Tulminių kaimą, Bajarsko sodybą. Vaikus mokė Marija Banionytė. Algą mokytojams bei nuomą už mokyklos patalpas mokėjo vokiečių valdžia.
1925-aisiais, dvaro rūmą skyrus mokyklai, ji perkelta į Rimkūnus. M. Banionytė čia dirbo iki 1931— ųjų. Tuo metu mokėsi penkiasdešimt penki vaikai iš Rimkūnų bei aplinkinių kaimų.
Kuriant mokyklą Rimkūnuose, buvo ir linksmų nutikimų. Išgirdę, kad Linkuvos miestelyje yra nebereikalingų mokyklinių suolų, Gaižūnų ūkininkai Edvardas Gaigalas, Karolis Jobas bei kiti kaimo vyrai išvažiavo jų parvežti. Linkuvoje gaižūniečiai susitiko su tuo pačiu tikslu atvažiavusiais ūkininkais iš Laborų. Ginčas dėl suolų baigėsi grumtynėmis: vieni atvykėliai traukė juos į savo pusę, kiti — į savo. Gaižūnų vyrai parsivežė beveik visus suolus.
Mokykloje nuo pat pradžių buvo renkamas tėvų komitetas, besirūpinęs vaikų auklėjimo reikalais.
1933— aisiais mokytojauti į Rimkūnus atvyko mokytojas Jonas Čepas, dirbęs čia dvidešimt trejus metus, tapęs mokyklos vedėju. 1937— aisiais J. Čepas pertvarkė mokyklos sklypą: apleistą, nedirbamą, nuomojamą sargui. Buvo išrautos varnalėšos ir seni kelmai, išvežti akmenys, pasodintas jaunas sodas. Vėliau dar pasodinta šimtas dvidešimt dekoratyvinių medelių, mokyklos teritorija aptverta tvora, sutvarkytas keliukas. Mokytojo tikslas buvo ir parodyti pavyzdį kaimo žmonėms, kaip gražiau tvarkytis. Sutvarkiusieji mokyklos aplinką žmonės ir patys ėmė gražiau tvarkyti savo sodybas, sodinti medelius.Pagal J. Čepo projektą pastatytas naujas tvartas.
Mokyklos ūkis gyvavo 1936— 1955 metais. Dar 1947— aisiais buvo paskirta mokyklos fondinė žemė, o iš gaunamas pelnas naudojamas šelpti neturtingus mokinius, tvarkyti ūkį.
1955— aisiais didžioji dalis mokyklos žemės atiteko „Nemuno“ kolūkiui. Joje įsikūrė kolūkio vairuotojas su šeima. Jis netrukus suvažinėjo žmogų ir už šį nusikaltimą sėdo į kalėjimą. Vairuotojo žmona garsėjo netvarkingumu: palaidi jos gyvuliai, vištos teršė mokyklos aplinką, niokojo pasėlius. Mokytojui J. Čepui nepavyko pasiekti, kad apsileidėlė moteris būtų iškeldinta iš mokyklos teritorijos, o žemė palikta visuomenės reikalams. Tam ypač priešinosi kolūkio pirmininkas Norvaiša, apylinkės pirmininkas Zubauskas.
„Rimkūnų pradžios mokyklos kronikos knygoje“ rašoma, kad J. Čepas siekė visuomeninėje žemėje prie mokyklos įkurti internatą bei vaikų darželį.
Kokia tuo laiku buvo situacija, liudija 1959— ųjų įrašas prieš rugsėjo 1— ąją šioje kronikoje.
„1957 m. lapkričio mėn. mokyt. Čepas, negalėdamas pakęsti morališkai pakrikusios Norvaišų šeimos, kurie apsigyveno mokykloje, turėjo iš mokyklos išsikelti. Nauja mokytoja buvo paskirta Būtėnaitė Elzė, kuri mokykloje dirbo nuo 1957 m. lapkričio 28 d. iki 1959 rugpjūčio mėn. 1 d. Dirbant mokykloje mokyt. Būtėnaitei, Norvaiša dar didesniu šeimininku pasijuto mokykloje. Mokytoja nepajėgė kovoti su Norvaiša, nes bijojo, kad Norvaišos kumštis, svaidomas kolūkiečiams, nekliūtų ir jai. Mokyklos aplinka, kur buvo įdėta tiek mokytojų darbo, buvo paversta šiukšlynu. Tokio pat likimo susilaukė ir mokyt. Būtėnaitė. Neišdirbusi nei 2 m., mokyklą turėjo palikti.“
Vėliau mokykloje dirbo Bronislovas Bitinas, Vytautas Saikus, Irena Abromavičienė ir Rita Kazakevičienė. Pastaroji tapo paskutiniaja mokytoja — 2000— aisiais Rimkūnų mokykla uždaryta dėl mažo vaikų skaičiaus.
Unikali kronika
Į R. Žemrietaitės rankas pateko unikalus dokumentas „Rimkūnų pradžios mokyklos kronikos knyga“, įrašai kurioje buvo daromi nuo 1925— ųjų metų iki pat uždarymo.
Pirmuosius įrašus daręs mokytojas Vincas Vyšniauskas surašė ir mokyklos kūrimosi istoriją.
Vėliau kroniką tęsė J. Čepas. Jis pažymėjo ne tik svarbius mokyklai įvykius, bet ir surašė mokinių laidas nuo 1934— ųjų iki 1957— ųjų metų, pažymėjo ir jų gyvenimo kelią: kas tapo menininku, pedagogu, mediku, amatininku, darbininku, kas ištremtas į Sibirą (tik buvo rašoma, kad gyvena Sibire), kas žuvo kare, kas emigravo...Rimkūnuose mokėsi ir žymiausias rajono kraštotyrininkas, pedagogas Juozas Šliavas. Čia buvo paminėti jo jubiliejai.
J. Čepui nebeiškentus sovietinių veikėjų spaudimo ir išvykus, kroniką tęsė E. Būtėnaitė, tespėjusi padaryti trejetą įrašų ir gelbėjusis nuo nuo tų pačių veikėjų persekiojimo.
Vėlesnius devynerius metus tik surašyti Rimkūnų pradinę baigę moksleiviai. Informatyvesnis įrašas datuojamas jau 1972— aisiais — tai vedėjo Bronislovo Bitino atsisveikinimas su mokykla, išeinant į pensiją. Pedagogas mini draugiškus, nuoširdžius moksleivius, kaimo žmones.
1973— aisiais pradėjęs dirbti mokytojas Vytautas Saikus čia praleisdo trylika metų — iki pat savo mirties. Jo paliktą kroniką tęsė dukra Rita Kazakevičienė, vėliau taip pat tapusi mokytoja Rimkūnuose ir dirbusi čia iki pat mokyklos uždarymo.
TYLA: Buvusiame Rimkūnų dvare, buvusioje mokykloje — tylu jau daugiau kaip dešimtmetį.
ATMINTIS: Atminimo lenta skelbia, jog čia kažkuomet mokėsi garsiausias rajono kraštotyrininkas, literatas Juozas Šliavas.
KRONIKA: Išliko beveik septyniasdešimt metų rašyta Rimkūnų mokyklos kronika.
Autorės nuotr.
PASKUTINIOJI: Pedagogo dukra, pedagogė Rita Kazakevičienė — paskutinioji Rimkūnų pradinės mokytoja.
Nuotrauka iš kraštotyrininkės Rimos ŽEMRIETAITĖS archyvo