Naujausios
Rimą primins išsaugotos istorijos
Artimieji ir bendraminčiai neseniai palydėjo Anapilin kraštotyrininkę, literatę Rimą Žemrietaitę. Vos penkiasdešimties tesulaukusi, ilgus metus ligos prie vežimėlio prikaustyta Rima nuveikė tiek, kiek ne kiekvienas sveikas žmogus padaro.
Moteris parašė dešimties kaimų, dvarų, mokyklų istorijas ir surengė ne vieną kraštiečių susibūrimą, surinko medžiagą knygai apie partizanų būrio žūtį.
Janina ŠAPARNIENĖ
pakruojis@skrastas.lt
Liko nebaigti darbai
Rimos mama Bronislava Žemrietienė dukros sukauptus kraštotyros medžiagos rinkinius, knygas sudėjo jos kambaryje.
„Nė vienas aplankas neprapuls. Jeigu atsiras žmonių, norinčių tęsti tas istorijas – jiems atiduosiu. Rima ne viską spėjo aprašyti. O knygas atiduosiu į biblioteką – tegul ir kiti žmonės paskaito“, – sakė „Pakruojo kraštui“ velionės mama.
Ilgus metus R. Žemrietaitė bendradarbiavo su „Šiaulių kraštu“, o prieš dešimtmetį atsiradus „Pakruojo kraštui“ – ir su juo. Laikraščių puslapiuose buvo publikuojami straipsniai, jiems rengti kraštotyrininkė pateikė savo surinktos medžiagos apie apylinkių istoriją, žmones.
Pokalbiuose su redakcijos žurnalistais Rima ne kartą džiaugėsi, kad kraštotyrinės publikacijos tarsi siūlą patempia žmonių atmintį. Į jas atsiliepę aprašytųjų giminės papildo kraštotyrininkės užrašus naujomis žiniomis, faktais. Arba patiki jai vertingus, istoriniais tapusius dokumentus. Tokius, kaip buvusios Rimkūnų mokyklos kroniką – knygą, pradėtą rašyti 1925-aisiais ir tęstą iki pat šios mokyklos uždarymo. Septyniasdešimt penkerius metus ją rašė kelios pedagogų kartos.
„Negalvojau, kad teks pasijausti kaip kokia įžymybe, pas kurią delegacijos su gėlėm važiuoja“, – džiugiai stebėjosi į redakciją paskambinusi Rima, kai ją, rudenį minėjusią savo penkiasdešimtmetį, užplūdo sveikintojai.
Kraštotyrininkė su „Pakruojo kraštu“ pasidalijo artimiausiais planais pakalbinti žmonių, žinančių įdomių krašto praeities istorijų.
Tik įvykdyti šių planų nebeleido visiškai pašlijusi sveikata.
Rimos pažįstami pasakojo, kad ji iki galo liko tokia pat, kaip visuomet: neieškanti gailesčio, atsisakanti siūlomos pagalbos iš šalies. Nes, anot Rimos, tos pagalbos galbūt kitiems reikia labiau.
Kraštotyrininkė atgulė gimtųjų Mikniūnų kapinėse.
Istorijos nuotrupos virto knyga
Kalbėdamasi su žurnalistais, Rima ne kartą minėjo: nuo vaikystės girdėjusi puse lūpų pasakojamas kraupias pokario laikų istorijas apie sušaudytus, sudegintus jaunus vyrus. Vienam kaimynui jie buvę artimesni ar tolimesni giminės, vyresniems – draugai, pažįstami. Tik niekaip nesisekdavo suprasti, dėl ko jie buvo nužudyti: žmonės net jų pavardes minėdavo apsidairydami.
Kad netolimuose Gasčiūnuose (Joniškio rajone) buvo nužudyti į mišką susiruošę išeiti vyrai, besislapstantys nuo tarnybos sovietinėje kariuomenėje, Rima sužinojo tik prasidėjus Atgimimui. Kai žuvusiųjų palaikai buvo surasti ir perlaidoti kapinėse.
O vėliau ėmė aiškėti, jog apie šiuos partizanus težinomos nuotrupos – daugiausiai pavardės ir kaimai, kur jie gyveno. Ir tai tik – prabėgomis paminėti Domančių, Trivalakių, Mikniūnų, Starkonių, Dausiškių, kitų kaimų senųjų gyventojų, kurių prisiminimus užrašinėjo Rima, rinkdama medžiagą kaimų istorijoms.
Prieš keletą metų R. Žemrietaitė sulaukė visuomenininkų iš Gasčiūnų prašymo pasidomėti šia pokario tragedija. Artėjo žudynių jubiliejus, o apie žuvusiuosius nieko daugiau nežinojo nė patys gasčiūniečiai.
Taip prasidėjo porą trejetą metų trukęs šios istorijos tyrimas. Rima per žmones susirasdavo žuvusiųjų gimines. Į Mikniūnus ėmė keliauti laiškai su prisiminimais, senomis nuotraukomis, dokumentų kopijomis. Per tuos metus kraštotyrininkė išsiaiškino, jog kai kurie žuvę partizanai dokumentuose užfiksuoti svetimomis pavardėmis. Jų artimieji anuomet slėpė tikrąsias – bijojo naujų žudynių, tremčių.
Rimos darbus apie Gasčiūnų partizanus pernai vasarį vainikavo knyga „Sušaudytas laisvės troškimas“.
Surinkta kraštotyros medžiaga ji dalijosi ir su knygų apie rajono vietoves leidėjais.
Darbų pradžia – gimtinės jubiliejui
Kraštotyrininkės kelią R. Žemrietaitė pradėjo 2004-aisiais, kai Mikniūnų bendruomenė ruošėsi minėti kaimo 410 metų jubiliejų. Tuomet į aktyvios bendruomenės narės Rimos aplankus sugulė pirmosios nuotraukos iš Mikniūnų gyvenimo, užfiksavusios įvairių laikotarpių visuomeninę veiklą, šventes ir reikšmingus kaimo žmonėms įvykius.
Jubiliejus buvo paminėtas, o kraštotyra Rimą paviliojo visam laikui. Istorija vijo istoriją. Apie tai, kaip gyveno Tremtinių kaimas, atsiradęs, kai amžiaus pradžioje caro valdžia leido į Lietuvą grįžti buvusiems tremtiniams ir jų palikuonims. Apie Mikniūnų, Rimkūnų mokyklas, Dvariškių, Bitaičių, Vainiūnų dvarus. Apie tai, kaip Vainiūnų ir aplinkinių kaimų jaunimas sugalvojo Marijos skulptūrą pastatyti. Kaip gyvenimas virė Trivalakiuose ar Starkoniuose, kaip klostėsi apylinkių amatininkų likimai.
Rima nupūtė užmaršties dulkes nuo 20 amžiaus pradžioje garsaus kryždirbio Jono Remeikos, rusų sentikių akmentašių Liniovų giminės istorijų.
Pačios R. Žemrietaitės giminės irgi įrašę gražių puslapių į apylinkių gyvenimą: kraštotyrininkės protėviai buvo sumanūs amatininkai ar gaspadoriai, savamoksliai konstruktoriai.
Jie nuo amžiaus pradžios saugojo daugiau nei prieš 210 metų pastatytą buvusią karčemą, tapusią giminės nuosavybe. 1928-aisiais Kazimieras Žemrieta šalia pasistatė kalvę iš karklų ir molio. O Atgimimo laikais Žemrietų giminė padovanojo abu istorinius statinius Mikniūnų bendruomenei.
Bendruomenės talkomis restauruota kalvė buvo tapusi jaukia pastoge. Suremontuotoje karčemoje – ir senosios buities, ir vėlesnių laikų kaimo istorijos ekspozicijos, o didžiojoje salėje vyksta renginiai.
Šviesa akyse ir širdyje
Liga į vežimėlį Rimą pasodino, neseniai baigusią mokslą ir pradėjusią dirbti savarankiškai. Anuomet mergina save buvo atradusi neįgaliųjų judėjime – dalyvaudavo renginiuose, prisidėdavo juos organizuojant. Mėgo keliauti – su bendraminčiais aplankė ne vieną Lietuvos, Šiaulių apskrities įžymią vietą.
Sveikatai vis silpstant, Rimai teko atsisakyti kelionių. Jas pakeitė nedažnos išvykos pas kraštotyros pateikėjus, kuomet giminaitis pavėžėdavo automobiliu. Išeiti į pasaulį Rimai padėdavo telefonas, pastaraisiais metais – ir internetas. O išsisakyti – eilėraščiai, publikuojami įvairiuose leidiniuose.
Liga nenuslopino polinkio grožiui: Rima pastebėdavo už lango besiskleidžiančius vaismedžių ar gėlių žiedus, rasos spindesį žolėje ar saulėje švytintį žiemos šerkšną. Tais pastebėjimais dalydavosi telefonu su bendraminčiais.
Šviesą ji įžiūrėdavo ne tik gamtoje. Neretai po pokalbių su senaisiais apylinkių gyventojais R. Žemrietaitė skambindavo į redakciją pasidžiaugti, jog turėjo progą pabendrauti su „kaimo šviesuliukais“, išsaugojusiais lietuvių valstiečių dvasią.
Užrašytosios kaimų istorijos iš tų kaimų kilusius žmones paskatindavo atsigręžti į savo šaknis. Jie pirmiausia atsigręždavo į Rimą, prašydami padėti surengti kraštiečių susitikimus. Taip kraštotyrininkė vėl parvedė namo trivalakiečius, Starkonių apylinkių žmones. Šie susitikimai neapsieidavo be Rimos sukurtų atvirukų ar suvenyrų.
Pridarydavo Rima jų ir Mikniūnų bendruomenės renginiams, pritaikydama įvairioms progoms. Ne tik pati kūrė, bet ir nagingas kaimynes bei kaimynus prisidėti skatindavo.
„Kokie mūsų žmonės kūrybingi, sumanūs“! – džiaugdavosi Rima. O pamačiusi kaimynės Jolantos Lebedienės fotografijas, drąsino autorę surengti parodą. Nuo tada Mikniūnų apylinkių grožį atskleidžiančios nuotraukos eksponuotos ne vienoje rajono vietoje.
Nuotraukos iš „Pakruojo krašto“ archyvo
EILĖS: Įžangos žodį knyga tapusiai partizanų žūties istorijai Rima Žemrietaitė palydėjo eilėmis: „Jūs nerašykit žodžio mirė/Rašykit – Lietuvon išėjo...“
LANKSTINUKAS: Pirmajam Starkonių kraštiečių susitikimui Rima sukūrė lankstinuką, kuriame pavaizdavo ir senojo kaimo planą, sodybas pažymėdama gandriukais.
SUSITIKIMAS: Uždarytos Mikniūnų mokyklos buvusių moksleivių susitikimas. Mokyklos istoriją parašiusi Rima sėdi kairėje.
PARVEDĖ: Užrašiusi Trivalakių istoriją, Rima prie šaknų parvedė savo senelių kaimo žmones.
ORGANIZATORĖ: Organizuodama kraštiečių susitikimus, Rima (sėdi) suburdavo įvairaus amžiaus talkininkus.