Rikantuose nėra tamsių langų

KAIP GY­VE­NI ŽMO­GAU?

Ri­kan­tuo­se nė­ra tam­sių lan­gų

Ne­to­li Kel­mės, ša­lia vin­giais bė­gan­čios Kra­žan­tės, įsi­kū­ręs Ri­kan­tų kai­me­lis – gy­vas kaip ir prieš ke­lis de­šimt­me­čius. Dau­ge­ly­je kie­mų bė­gio­ja ma­ži vai­kai. Vie­nin­te­lis kai­mo aš­tuon­bu­tis pil­nas gy­ven­to­jų.

Prie vien­bu­čių na­mų sto­vi žem­dir­bių tech­ni­ka ir leng­vie­ji au­to­mo­bi­liai. Ato­kiau esan­čio­je ga­nyk­lo­je ga­no­si kar­vės. Prie­šais ga­nyk­lą – vie­nin­te­lė ri­kan­tiš­kių dar­bo­vie­tė – bend­ro­vės „Vė­jo­vir­pa“ lentp­jū­vė.

Tuš­čius na­mus pa­li­ku­si tik vie­na emig­ran­tų šei­ma, ta­čiau kartkartėmis į na­mus su­grįž­ta. Va­di­na­si, iš­va­žia­vo ne vi­sam laikui. Tik ant vie­no se­no me­di­nio na­mo sie­nos už­ra­šas „Par­duo­da­ma“.

Re­gi­na MUS­NEC­KIE­NĖ

reginamus@skrastas.lt

Ne­baig­ti as­fal­to rei­ka­lai

Į Ri­kan­tus nuo Kel­mės – Ra­sei­nių ke­lio su­ka ne­pla­tus vieš­ke­lis. Šim­tas met­rų ir pra­si­de­da as­fal­tas. Vė­liau ri­kan­tiš­kiai sa­kys, jog as­fal­tą iš­si­ko­vo­jo per krau­ją. Kur tik ne­si­krei­pė! Ir į se­niū­ną, ir į sa­vi­val­dy­bės me­rą, ir į Sei­mo na­rę, ir į „Šiau­lių kraš­to“ re­dak­ci­ją.

Pi­ni­gų pa­ga­liau su­ras­ta. Per gy­ven­vie­tę ėjęs žvyr­ke­lis as­fal­tuo­tas. Ta­čiau ma­žam, iki plen­to li­ku­siam ga­ba­liu­kui iš­sa­fal­tuo­ti pri­trū­ko lė­šų.

Žmo­nės džiau­gia­si bent į kie­mus ir na­mus pro lan­gus ne­dul­ka. Svars­to – gal bent ki­tais me­tais val­džia skirs pi­ni­gų ir už­baigs ką pra­dė­ju­si.

Vė­liau pa­kal­bin­tas Lio­lių se­niū­nas Vy­tau­tas Mi­ka­laus­kas sa­kys, jog ke­lias bus pa­baig­tas as­fal­tuo­ti ki­tais me­tais.

Se­niū­nas džiau­gia­si, kad kai­mas neiš­tuš­tė­jo. Tik vie­na so­dy­ba tuš­čia. Ki­ti na­mai pil­ni gy­vy­bės. Yra ir jau­nų šei­mų, ir vai­kų. 2001 me­tais kai­me gy­ve­no 87 žmo­nės. Da­bar apie 80. Ne­pa­va­din­si jo nyks­tan­čiu.

Aš­tuon­bu­tis iš­va­da­vo nuo būs­to nuo­mos

Pir­ma­sis Ri­kan­tų gy­ven­vie­tės na­mas, ties ku­riuo pra­si­de­da as­fal­tas, aš­tuon­bu­tis. Vie­nin­te­lis dau­gia­bu­tis gy­ven­vie­tė­je. Jis ir dar ke­le­tas ap­griu­vu­sių ga­my­bi­nių pa­sta­tų dar pri­me­na čia bu­vus ko­lū­kio gy­ven­vie­tę.

Tik plas­ti­ki­niai aš­tuon­bu­čio lan­gai ir ap­link žy­din­čios gė­lės by­lo­ja apie pa­si­kei­tu­sius lai­kus.

Prie­šais na­mą – ko­lek­ty­vi­niai tvar­tai, bet ne­si­ma­to nei mėš­lo krū­vų, ne­sklin­da ne­ma­lo­nus kva­pas. Nors kaip vė­liau su­ži­no­siu, yra gy­ven­to­jų, ku­rie dar lai­ko gy­vu­lių. Kie­me sto­vi ir po­ra trak­to­rių.

Skam­bi­nu į pir­mas pa­si­tai­kiu­sias du­ris. Ati­da­ro jau­na mo­te­ris. Bu­tą jos šei­ma čia nu­si­pir­ko prieš aš­tuo­ne­rius me­tus. Du kam­ba­riai, da­lis ūkio pa­sta­to ir rė­že­lis že­mės at­siė­jo 20 tūks­tan­čių li­tų. Jau po­rą me­tų ne­gy­ve­na­mas bu­tas bu­vo ap­leis­tas. Tu­rė­jo įdė­ti dar ant­ra tiek, kad su­si­re­mon­tuo­tų.

Iš pra­džių slė­gė ir gy­ven­vie­tės mik­rok­li­ma­tas. Sen­bu­viai čia bu­vo su­si­gy­ve­nę. Į nau­jo­kus žiū­rė­jo pro pa­di­di­na­mą­jį stik­lą. Jie no­ri vie­nas apie ki­tą ži­no­ti vis­ką. Net kas su­dė­ta krep­še­ly­je grįž­tant iš par­duo­tu­vės.

Ne­si­gai­li. Iki tol nuo­ma­vo­si bu­tą Kel­mė­je. Ir vis dai­rė­si ko­kio įper­ka­mo būs­to kai­me. Kad bū­tų bent ke­li arai že­mės, tvar­tas gy­vu­liams. Ri­kan­tai ti­ko. Ne­to­li mies­tas. Vy­ras ga­vo dar­bo čia pat esan­čio­je lentp­jū­vė­je. Su­si­gy­ve­no su kai­my­nais, ap­si­pra­to.

Ta­čiau jau­na šei­ma neat­si­sa­kė sva­jo­nės tu­rė­ti sa­vo na­mą ir sa­vo kie­mą. To­dėl vy­ras ry­žo­si va­žiuo­ti už­dar­biau­ti į už­sie­nį. Šiuo me­tu dir­ba Nor­ve­gi­jo­je. Grįž­ta tik kar­tą per po­rą mė­ne­sių.

Odos ga­mi­nių siu­vė­jos spe­cia­ly­bę tu­rin­ti mo­te­ris šei­mi­nin­kau­ja na­muo­se. Rei­kia nu­vež­ti į mo­kyk­lą ir po pa­mo­kų par­si­vež­ti sū­nų. Lai­ko gy­vu­lių, au­gi­na dar­žo­vių. Vi­sur rei­kia ran­kų. To­dėl dar­bo neieš­ko. Jo už­ten­ka ir na­muo­se.

Ar ne­sun­kūs jau­nai šei­mai to­kie il­gi iš­si­sky­ri­mai?

„Daž­nai iš pa­ša­li­nių žmo­nių iš­girs­tu: ge­rai, vy­ras dir­ba už­sie­ny­je – tu­ri pi­ni­gų. – pa­sa­ko­ja ri­kan­tiš­kė. – Bet ne­sup­ran­ta, jog nei vy­rui la­bai sma­gu iš­va­žiuo­ti, at­si­skir­ti nuo šei­mos, nei man pa­si­lik­ti vie­nai. Iš­si­ver­čiu. Pa­ti vai­ruo­ju. Ne­to­li gy­ve­na tė­vai. Su vy­ru su­si­skam­bi­nam. Mes tu­rim tiks­lą. Kai su­tau­py­si­me na­mui, vy­ras ir Lie­tu­vo­je ga­lės dirb­ti už ma­žes­nę al­gą. Da­bar yra ga­li­my­bė per tris die­nas už­dirb­ti lie­tu­viš­ką at­ly­gi­ni­mą. Mums tai ste­buk­las. Nei mū­sų tė­vai, nei mes pa­tys nie­kuo­met ne­pra­šė­me pa­šal­pų. Sten­gia­mės už­dirb­ti pa­tys.“

Ne­tu­ri pi­ni­gų žie­dams

Aukš­tu že­miau į sve­čius drau­giš­kai pa­kvie­čia jau­na po­ra – Egi­di­jus ir Auš­ri­nė. Še­še­rius me­tus drau­ga­vu­si ir jau dve­ji me­tai drau­ge gy­ve­nan­ti po­ra sva­jo­ja ka­da nors su­si­tuok­ti. „Bet ir pa­pras­čiau­siam su­si­ra­šy­mui rei­kia pi­ni­gų, – svars­to Egi­di­jus. – Žie­dai, su­kne­lė, kos­tiu­mas, au­to­mo­bi­lio nuo­ma, mo­kes­tis už san­tuo­kos įfor­mi­ni­mą.“

Jie­du gy­ve­na iš neį­ga­lu­mo pa­šal­pų. Gau­na šiek tiek dau­giau kaip po šim­tą eu­rų. Neiš­lai­dau­ja. Bet su­tau­py­ti mal­koms sun­ku. Kai pri­rei­kia ko­kio dra­bu­žio ar apa­vo, vie­ną mė­ne­sį per­ka vie­nam, ki­tą – ki­tam. O jei­gu ne­ti­kė­tai bai­gia­si du­jos ar su­gen­da kom­piu­te­ris, tu­ri sko­lin­tis iš kai­my­nų.

„Džiau­giuo­si, kad to­kie ge­ri kai­my­nai. Pa­si­ti­ki mu­mis, pa­sko­li­na ir ge­rų pa­ta­ri­mų ne­gai­li. Jie už mus tu­ri dau­giau pa­tir­ties“, – džiau­gia­si Egi­di­jus.

27 me­tų vai­ki­nas bu­tą Ri­kan­tuo­se pa­vel­dė­jo iš mo­čiu­tės. Kol bu­vo svei­kas, sun­kiai dir­bo. Ne­si­bai­dė sta­ty­bų. Kil­no­da­vo ak­me­nis.

Bu­vo iš­va­žia­vęs ir į už­sie­nį. Ang­li­jo­je ne­šio­jo skra­ju­tes. Bet ir ten ne­pa­vy­ko pra­tur­tė­ti. Drau­gui te­ko plau­ti au­to­mo­bi­lius de­ga­li­nė­je, kad abiem su­krapš­ty­tų pi­ni­gų grįž­ti į Lie­tu­vą.

Auš­ri­nė – taip pat neį­ga­li. No­rė­tų mo­ky­tis pro­fe­si­jos. Bet jos ne­prii­ma į Kel­mės pro­fe­si­nio ren­gi­mo cent­rą, nes bai­gu­si tik spe­cia­lią­ją mo­kyk­lą. „Spe­cia­lio­jo­je mo­kyk­lo­je daug ko iš­mo­kau – ir siu­vi­nė­ti, ir dai­nuo­ti, nau­do­tis kom­piu­te­riu. Moks­las pa­gal pa­leng­vin­tą pro­gra­mą ge­rai se­kė­si. Bet gai­la, kad ne­mo­kė už­sie­nio kal­bų“, – sa­vo gy­ve­ni­mo rea­li­jo­mis da­li­ja­si mer­gi­na.

Po­ra tu­ri dar­žą, au­gi­na dar­žo­vių sa­vo po­rei­kiams. Į mies­tą nu­si­pirk­ti mais­to daž­niau­sia ei­na pės­ti, nes au­to­mo­bi­lio ne­tu­ri, o au­to­bu­sų la­bai ne­daug. Su­dė­tin­ga pri­si­tai­ky­ti.

„Die­na – nuo­bo­di. Kar­tais nuei­na­me pas drau­gus, ku­rie tu­ri ma­žą vai­ką. Pa­si­džiau­gia­me. O šiaip kai­me nė­ra kas veik­ti. Pa­nar­šo­me po in­ter­ne­tą. Pa­žiū­ri­me te­le­vi­zo­rių. Ga­lė­tu­me tvar­ky­ti daug svar­bių rei­ka­lų. Bu­te nė­ra van­dens nė ka­na­li­za­ci­jos, rei­kė­tų re­mon­to. Ta­čiau tiems da­ly­kams ne­tu­ri­me pi­ni­gų“, – ap­gai­les­tau­ja Egi­di­jus.

Kar­vu­tė duo­da 45 lit­rus pie­no

Kai­me yra pie­no punk­tas. Ga­nyk­lo­je ga­no­si kar­vių ban­da. Va­di­na­si, yra ir ūki­nin­kų. Su­ku į Gra­ži­nos Sa­mui­lie­nės kie­mą.

„Ri­kan­tai – pui­kus kai­mas. Žmo­nės – la­bai ge­ri. Sku­ba vie­nas ki­tam pa­dė­ti. At­va­žia­vę gi­mi­nės ste­bi­si, sa­ko, jog jų kai­me vy­rai ge­riau iš "bam­ba­lio" alų triū­bys, bet kai­my­nui ne­pa­dės“ – gi­ria sa­vo gim­ti­nę Gra­ži­na.

Prieš 25 me­tus mo­te­ris su šei­ma grį­žo gy­ven­ti pas tė­vus. Da­lį sa­vo gy­ve­ni­mo pra­lei­do Šiau­liuo­se. Ta­čiau, kai pa­šli­jo tė­vų svei­ka­ta, su­grį­žo pa­gel­bė­ti ūky­je. Taip ir pa­si­li­ko.

Da­bar po vie­nu sto­gu gy­ve­na ke­tu­rios kar­tos. Ser­gan­tis Gra­ži­nos tė­tis, jos šei­ma, sū­nus Lu­kas, daž­niau­siai bū­na ir sū­naus Vy­tau­to vai­kai. Jų tė­vas – to­li­mų­jų rei­sų vai­ruo­to­jas. Ma­ma dir­ba pa­mai­ni­nį dar­bą. To­mis die­no­mis anū­kė­liais tu­ri pa­si­rū­pin­ti mo­čiu­tė Gra­ži­na. Mums kal­ban­tis jau žvilg­čio­ja į laik­ro­dį. Tuoj rei­kės va­žiuo­ti į Kel­mę paim­ti anū­kė­lę iš mo­kyk­los.

Ant mo­ters pe­čių kren­ta ir di­džio­ji ūkio dar­bų naš­ta. Vy­ras kas­dien va­ži­nė­ja į dar­bą van­dens tie­ki­mo įmo­nė­je.

Sa­mui­liai dir­ba 25 hek­ta­rus že­mės, lai­ko de­vy­nias mel­žia­mas kar­ves. Kas­dien Vil­kyš­kių pie­ni­nei par­duo­da po 160 lit­rų pie­no.

„Da­bar mo­ka po 20 cen­tų už lit­rą. Vi­sai ne­blo­gai. Tu­riu to­kią kar­vu­tę, ku­ri per die­ną duo­da 45 lit­rus pie­no. Pa­ti ją iš­siau­gi­nau. Da­bar au­gi­nuo­si jos te­ly­čai­tę. Už­tek­tų tri­jų to­kių pro­duk­ty­vių kar­vių vie­toj de­vy­nių. Ži­no­tu­mėt, kaip sma­gu to­kią kar­vę melž­ti. Ba­ke­lis kaip mat pri­si­pil­do“, – džiau­gia­si ūki­nin­kė.

Ri­kan­tuo­se di­des­nę kar­vių ban­dą lai­ko dar vie­nas ūki­nin­kas. Dar ke­lios šei­mos – po vie­ną – dvi kar­vu­tes. Kai ku­rie ir lai­ky­da­mi vie­ną kar­vę, dar at­ne­ša į pie­no punk­tą par­duo­ti pie­no.

Kaip kei­tė­si Ri­kan­tai Gra­ži­nos aky­se?

Sug­rį­žu­si į Ri­kan­tus, dar­ba­vo­si par­duo­tu­vė­je. Kai išė­jo dek­re­ti­nių ato­sto­gų, par­duo­tu­vę jos sa­vi­nin­kas už­da­rė. Da­bar sto­vi tas pa­sta­tas už­kal­tais lan­gais prieš Sa­mui­lių na­mus. Li­kęs tik už­ra­šas „Par­duo­tu­vė“. Iš pra­džių į Ri­kan­tus dar at­va­žiuo­da­vo au­to par­duo­tu­vė. Da­bar ir jos jau ne­bė­ra. Vi­si ri­kan­tiš­kiai pirk­ti va­žiuo­ja į Kel­mę.

„Anks­čiau bu­vo dau­giau ge­rian­čių, pla­vi­nė­jan­čių po kai­mą. Da­bar to­kių be­veik nė­ra. Kas mi­rė, kas pa­te­ko į ka­lė­ji­mą, – pa­sa­ko­ja G. Sa­mui­lie­nė. – O šiaip gy­ven­to­jai ma­žai kei­tė­si. Mi­ru­sių­jų tro­bas nu­pir­ko nau­ji. Tik jau­ni­mo Ri­kan­tuo­se ma­žo­ka. Bai­gia mo­kyk­lą ir šau­na tai į už­sie­nį, tai į did­mies­tį mo­ky­tis. O mo­ky­ti jau ne­beg­rįž­ta. Dau­gu­ma ri­kan­tiš­kių dir­ba. Va­žiuo­ja į Kel­mę. Čia pat yra lentp­jū­vė. Ma­no pa­čios vy­res­ny­sis sū­nus ne vie­ne­rius me­tus čia dir­bo. Tik vie­nas ki­tas sto­vi dar­bo bir­žo­je.“

„Anks­čiau dir­bo val­džiai, da­bar – sau“

84 me­tų Ge­no­vai­tė Liut­kie­nė sė­di prie te­le­vi­zo­riaus. Žiū­ri in­diš­ką se­ria­lą. Ji jau pen­kias­de­šimt me­tų gy­ve­na Ri­kan­tuo­se. Dir­bo ko­lū­ky­je lau­ko dar­bi­nin­ke. Pen­si­ja – tik po­ra šim­tų eu­rų.

„Rėk, kauk, da­ryk, ką no­ri, o tu­ri ir iš to­kios pen­si­jos pra­gy­ven­ti. Vis­kas išei­na vais­tams. Vargs­tu su aki­mis. La­šiu­kai la­bai bran­giai kai­nuo­ja. Dar ge­rai, kad vai­kai tu­ri dar­bus, pa­re­mia“, – pa­sa­ko­ja tri­jų vai­kų ma­ma.

Nors kas­dien apie sa­ve primena są­na­riai, mo­te­ris dar išei­na į sa­vo kie­mą. Kar­tais ir dar­žo lys­ve­lę nu­ra­vi. Obuo­liu­kus iš po obe­lų su­ren­ka. Bu­vo at­ga­vu­si ir sa­vo tė­vų že­mę. Bet par­da­vė, ne­tu­rė­jo svei­ka­tos ūki­nin­kau­ti.

G. Liut­kie­nė sa­ko, jog jos bend­raam­žių kai­me daug. Vy­riau­sia – jos vy­ro se­suo Ste­fa­ni­ja. Jai jau 90 me­tų.

„Pa­vy­džiu kai­my­nei. Pas juos gy­ven­ti su­grį­žo duk­ra. Ne­rei­kia pa­čiai tvar­ky­tis nė val­gio ga­min­ti. Po kie­mą bė­gio­ja anū­kai, – šyp­so­da­ma­si pa­sa­ko­ja po­nia Ge­no­vai­tė. – Bet ir man ne bė­da. Kiek­vie­ną sa­vait­ga­lį vai­kai at­va­žiuo­ja.“

Pak­laus­ta, kaip kei­tė­si Ri­kan­tai per pus­šim­tį jos gy­ve­ni­mo me­tų, mo­te­ris at­sa­ko fi­lo­so­fiš­kai: „Anks­čiau žmo­nės dir­bo val­džiai, da­bar – sau“.

20 dar­bo vie­tų

Ri­kan­tuo­se vie­nin­te­lė įmo­nė – bend­ro­vės „Vė­jo­vir­pa“ lentp­jū­vė. Jo­je dir­ba 20 žmo­nių. Sa­vi­nin­kas Ro­mual­das Na­vic­kas iš­vy­kęs. Bend­rau­ja­me su ga­my­bos meist­ru Vir­gi­ni­jumi Ja­nu­šaus­ku. Su me­die­nos ap­dir­bi­mu sa­vo vers­lą tu­rė­jęs jau­nas vy­ras į Ri­kan­tus dirb­ti va­ži­nė­ja iš Kel­mės. Sa­ko, jog sam­do­mu dar­buo­to­ju bū­ti ra­miau.

Iš mies­to į Ri­kan­tus va­ži­nė­ja ir dar­bi­nin­kų. Kai kas at­vyks­ta ir iš Vai­gu­vos, Mai­ro­nių. Dar­bi­nin­kai ga­mi­na pa­dėk­lus. Vie­ni pjau­na me­die­ną, ki­ti da­ro ruo­ši­nius, tre­ti ka­la pa­dėk­lus. Žmo­nės pa­ten­kin­ti – gau­na at­ly­gi­ni­mus, be ei­lės ir mažesne kai­na nu­si­per­ka ku­ro.

Au­to­rės nuo­tr.

„Vė­jo­vir­pos“ bend­ro­vės ga­my­bos meist­ras Vir­gi­ni­jus Ja­nu­šaus­kas sa­ko, jog bend­ro­vė­je dar­bą tu­ri 20 Ri­kan­tų, ap­lin­ki­nių kai­mų, Mai­ro­nių, Kel­mės , Vai­gu­vos gy­ven­to­jų.

Ri­kan­tų sen­bu­vė Ge­no­vai­tė Liut­kie­nė džiau­gia­si, kad į kai­mą pas tė­vus su­grįž­ta vai­kai.

Vie­nin­te­lia­me kai­mo aš­tuon­bu­ty­je nė­ra nė vie­no tuš­čio būs­to.

Pag­rin­di­nė Ri­kan­tuo­se Aly­vų gat­vė išas­fal­tuo­ta. Iki Kel­mės – Ra­sei­nių plen­to li­ko šim­tas met­rų žvyr­ke­lio.

Ri­kan­tų gy­ven­to­jai dar neiš­si­ža­dė­jo nei šilt­na­mių, nei kar­vių, nei viš­tų.

Par­duo­tu­vė už­da­ry­ta, bet pie­no punk­tas dar vei­kia.

Ri­kan­tų kai­mas ne­nyks­ta.