Restauratoriai atidavė sinagogos raktus

Res­tau­ra­to­riai ati­da­vė si­na­go­gos rak­tus

Va­kar Kul­tū­ros mi­nis­te­ri­jos res­tau­ra­vi­mo ta­ry­bos na­rių ir Kul­tū­ros pa­vel­do de­par­ta­men­to Šiau­lių sky­riaus at­sto­vų ko­mi­si­ja ofi­cia­liai priė­mė Pak­ruo­jo si­na­go­gos in­ter­je­ro res­tau­ra­ci­ją. Taip bai­gė­si pa­sku­ti­ny­sis is­to­ri­nio pa­sta­to at­kū­ri­mo eta­pas.

Ja­ni­na ŠA­PAR­NIE­NĖ

Pas­ku­ti­nie­ji res­tau­ra­vi­mo dar­bai bu­vo baig­ti ir pa­sto­liai iš si­na­go­gos iš­neš­ti praė­ju­sį penk­ta­die­nį. O va­kar, lauk­da­ma ko­mi­si­jos, res­tau­ra­to­rė Ind­rė Val­kiū­nie­nė pa­sku­ti­nį kar­tą su tep­tu­ku ran­ko­se ap­žiū­rė­jo sa­vo ke­lių mė­ne­sių triū­so re­zul­ta­tus, dar vie­nur ki­tur per­brauk­da­ma da­žais.

Vi­sa si­na­go­gos vi­daus ta­py­ba ir ta­pe­tai at­kur­ti iš nau­jo, nau­do­jan­tis se­no­mis fo­tog­ra­fi­jo­mis, ras­tais iš­li­ku­siais ta­pe­tais bei me­di­nė­mis in­ter­je­ro de­ta­lė­mis su da­žų ar ta­py­bos frag­men­tais. Da­lis ra­di­nių (ta­pe­tai, len­tos ir si­jos su da­žų pėd­sa­kais) kon­ser­vuo­ti ir įkom­po­nuo­ti in­ter­je­re. Jie su­teiks ga­li­my­bę si­na­go­gos lan­ky­to­jams pa­ma­ty­ti, kaip pa­sta­to vi­dus at­ro­dė iki res­tau­ra­vi­mo.

Res­tau­ra­to­rė I. Val­kiū­nie­nė pri­si­pa­ži­no, kad dar­bas si­na­go­go­je pa­si­ro­dė su­dė­tin­gas: te­ko at­kur­ti tik nuo­trau­ko­se iš­li­ku­sią skliau­to ta­py­bą, pa­ga­min­ti ana­lo­giš­kus ras­tiems ori­gi­na­liems sie­nų ta­pe­tus. Ke­lių anuo­met nu­ta­py­tų fi­gū­rų res­tau­ruo­ti ne­bu­vo kaip – nė­ra jo­kių ži­nių, kaip at­ro­dė dramb­lys bei leo­par­das ant mo­te­rų bal­ko­no sie­ne­lės, nes te­bu­vo iš­li­ku­si tik pa­sta­ro­jo gy­vū­no gal­vos de­ta­lė.

„Pak­ruo­jo si­na­go­gos ta­py­ba – uni­ka­li, skliau­tas pa­da­lin­tas pa­gal pa­sau­lio ša­lis. Dėl kai ku­rių jos ele­men­tų me­no­ty­ri­nin­kų nuo­mo­nės iki šiol ne­su­tam­pa. Kiek­vie­na fi­gū­ra (paukš­čiai, gy­vū­nai, me­džiai, gė­lės, pa­sta­tai) tu­ri sa­vą sim­bo­li­nę reikš­mę, ku­rią paaiš­ki­na po jais esan­tys už­ra­šai heb­ra­jų kal­ba. Vi­sos fi­gū­ros orien­tuo­tos vie­na kryp­ti­mi, į ry­tus – į Je­ru­za­lę, ku­rią sim­bo­li­zuo­ja te­kan­ti sau­lė. Trau­ki­nys, ant ku­rio sto­vi žmo­gaus fi­gū­ra – vie­nin­te­lis toks Lie­tu­vos si­na­go­go­se, nes žy­dų re­li­gi­nė­je ta­py­bo­je žmo­nės vaiz­duo­ja­mi tik išim­ti­nais at­ve­jais. Tarp me­no­ty­ri­nin­kų sklan­do ver­si­ja, kad šis trau­ki­nu­kas ga­lė­jo bū­ti nu­ta­py­tas vė­liau, nei ki­tos fi­gū­ros – maž­daug XIX am­žiaus ant­ro­je pu­sė­je“, – sa­kė I. Val­kiū­nie­nė.

Išs­kir­ti­niai ir si­na­go­gos skliau­te vaiz­duo­ja­mi liū­tai, sim­bo­li­zuo­jan­tys die­viš­ką glo­bą bei jė­gą: žvė­rys – tar­si su la­bai sti­li­zuo­tais be­si­šyp­san­čiais žmo­nių vei­dais.

O apie cent­ri­nę skliau­to fi­gū­rą, Le­via­ta­ną, res­tau­ra­to­rei te­ko skai­ty­ti se­nų­jų pa­kruo­jie­čių pri­si­mi­ni­muo­se: iš anuo­met Pak­ruo­jy­je gy­ve­nu­sių žy­dų jie gir­dė­ję, kad šis mi­ti­nis gy­vū­nas sau­gąs ne Je­ru­za­lę, o bū­tent Pak­ruo­jį, ku­rį sim­bo­li­zuo­ja na­mas. Esą, jei Le­via­ta­nas pa­leis­tų iš nas­rų sa­vo uo­de­gą – Pak­ruo­jį nu­skan­din­tų po­tvy­nis...

Pak­ruo­jo kul­tū­ros pa­vel­do tar­ny­bos ve­dė­jas Min­dau­gas Ve­liu­lis džiau­gė­si, kad vie­na se­niau­sių Eu­ro­po­je me­di­nė si­na­go­ga po res­tau­ra­ci­jos ta­po vie­nin­te­le Lie­tu­vo­je, ku­rio­je at­kur­tas in­ter­je­ras.

Ar­ti­miau­siu me­tu ke­ti­na­ma priim­ti ir vi­so si­na­go­gos pa­sta­to res­tau­ra­ci­jos dar­bus.

Au­to­rės nuo­tr.

Pak­ruo­jo si­na­go­ga.

Res­tau­ra­to­rė Ind­rė Val­kiū­nie­nė Pak­ruo­jo si­na­go­go­je nu­ta­py­tą trau­ki­nu­ką lai­ko iš­skir­ti­niu – žy­dų re­li­gi­nis me­nas žmo­gų vaiz­duo­da­vo tik išim­ti­niais at­ve­jais.

Res­tau­ruo­tą in­ter­je­rą ap­žiū­ri Pak­ruo­jo kul­tū­ros pa­vel­do tar­ny­bos ve­dė­jas Min­dau­gas Ve­liu­lis ir Kul­tū­ros pa­vel­do de­par­ta­men­to Šiau­lių sky­riaus vy­riau­sio­ji spe­cialis­tė Ele­na Če­pu­kie­nė.