Naujausios
Idėja – iš Suomijos
„Gali daryti bet ką, tačiau jei nebus dalyvių, nebus ir prasmės“, – į gausų susirinkusiųjų būrį pievelėje prie Žagarės kultūros centro kreipėsi Joniškio rajono vietos veiklos grupės pirmininkė Nijolė Valuckienė.
Renginio vedėjos Justinos Stončės pakviesta projekto „Laukiniai stebuklai“, pradėto 2019 metais, koordinatorė Dalia Motik pasakojo, kad jo idėją subrandino pažįstami kolegos Suomijoje, tad gavus kvietimą prisijungti, pristatant žmonėms gamtos gėrybes ir tikrus jos dovanojamus stebuklus, abejonių nekilo.
Pakviesti partneriai iš Utenos, kurie su savo iš žolelių gaminamomis interjero puošmenomis – margaspalviais kilimėliais, veikiančiais ir kaip profilaktinė priemonė, skleidžianti malonius kvapus, raminanti, taip pat atvyko į baigiamąją konferenciją. Dalyvavo ir partneriai iš Latvijos – Cesio ir Saldus savivaldybių. Lietuvoje projekto metu turėta net 16 paskaitų apie tai, ką galima naudingo sveikatai ir mitybai gauti iš gamtos, o konferencija Žagarėje jį vainikavo didžiausia „puokšte“ lektorių.
Patiekalų įvairenybė
Pirmasis scenoje produktus ir stalo įrankius rikiavo virtuvės šefas Povilas Mikalajūnas, kuris, padedamas asistentės Medos Danieliūtės, gamino žvėrienos karpačio su laukinėmis žolelėmis. Tris paras brandinta žvėriena buvo pjaustoma plonytėmis riekelėmis ir gardinama burokėliu bei paties meistro ruoštu barbekiu padažu. 68 porcijos „tirpte ištirpo“ nuo padėklo. Tačiau tai tebuvo virtuvės šefo įžanga į vaišes. Netrukus jis su padėjėja jau dalino ir ekologiškų speltos žirnių virtą košę ir pilstė į dubenėlius barščius.
Desertui per rankas keliavo „Žiemgalos kulinarinio paveldo asociacijos“ prezidento Arūno Činčio iš maltų džiovintų obuolių bei slyvų su liofilizuotos vyšnios ar braškės įdaru bei dar „šiuo tuo“, ką buvo galima tik nuspėti, gaminti saldainiai, apvolioti aguonose. Tačiau iki deserto susirinkusieji išklausė dar keturias paskaitas.
Puokštės kūrimas ir paskaita apie žolynus
Lietuvos floristų asociacijos viceprezidentas, floristas dizaineris Sergejus Zareckis, visiems stebint atskleidė stebuklingą pievų ir laukų gėlių grožį, iš surinktų ir paruoštų augalų surišdamas įspūdingą skėtinę puokštę. Jai panaudotos smilgos, laukinės morkos, bitkrėslės ir dar daug kitų žolynų. Žemės meną kuriantis floristas sakė, kad stengiamasi naudoti medžiagas, kurios randamos gamtoje ir joje per laiką turi savaime sunykti, nedarydamos žalos aplinkai.
Vaistininkas, žolininkas, „Žolinčių akademijos“ viceprezidentas, lektorius Marius Lasinskas savo pranešimą apie žoleles pradėjo iš toliau. Pirmiausia, žolininkas turi laikytis trijų pagrindinių taisyklių. Einant žoliauti, reikia būti tinkamai nusiteikus, geros nuotaikos, nes surinksi ne vaistus, o nuodus.
Antra taisyklė – būtina padaryti gerą darbą. Jeigu surenki kilogramą žolynų, tiek pat su savimi turi išsinešti ir šiukšlių. Taip švariname aplinką ir bus dviguba nauda. Trečia taisyklė – kiekvieną žolę nuskynus, būtina jai padėkoti, be to, neplėšti visko, paimti tik ketvirtadalį augalo. Renkant svarbu pagalvoti ir apie kaimyną, draugą, giminaitį. Nes tik tam, kuris eina dėl kito, o ne dėl savęs, gamta viską atiduoda.
Žolininkas pristatė tris svarbius augalus: gaurometį, kiaulpienę ir dilgėlę. Kiaulpienę galima vadinti augalų augalu, nes ji vartojama visa – nuo šaknų iki žiedų ir net sėklų, atmetant tik jų pūkus, gamtoje padedančius skristi ir taip pasisėti tolyn. Kiaulpienė laisvina žarnyną, stiprina imunitetą, gerina kasos, kepenų veiklą, stiprina kraują. Kur dėsi, ten pataikysi.
Kitas puikus augalas – dilgėlė, kuri turi daug geležies ir savo naudingomis medžiagomis atstoja riešutų saują. Nebereikės naudoti jokių polivitaminų.
O štai gaurometis, dar vadinamas „Ivan Čaj“, suteikia ramybę nervų sistemai, sutvarko rūgštingumą, mažina cholesterolį, uždegimus, gerina žarnyno peristaltiką, savo antioksidaciniu poveikiu jo arbata prilygsta žaliajai arbatai. Gaurometis turi daug vitamino C, kitų naudingų medžiagų, jo šaknis valgydami, pasak lektoriaus, žmonės sugebėjo baisiomis sąlygomis išgyventi Sibire.
Pirties filosofija ir kremo gamyba
Pirties amato žinovė Ažuolė Bajor teigė, kad pirmosios pirčių užuomazgos Lietuvoje aptinkamos nuo XIV amžiaus, tačiau pastaruoju metu pirtininkytė atgimė tik prieš gerus 13–15 metų. Ir tai padėjo padaryti latvių gyduoliai. Pirtis – ne tik švarinimasis, bet ir sveikatinanti priemonė, ir dvasinis apsivalymas. Todėl svarbus visas procesas – nuo krosnies kūrenimo iki pat apsiprausimo ir išėjimo, ne tik buvimas garinėje ir pėrimasis. Pertis galima įvairių medžių šakelių vantomis, tačiau lektorės rodyta, surišta iš 27 žolelių, nadojama tik keturis kartus per metus – per lygiadienius ir vasaros bei žiemos saulėgrįžą.
Rišant vantą svarbu būti darnoje su gamta, nenuplėšti viso medžio, bet nuskinti kelias šakeles, o jei lieka lapelių, žiedų, galima sudėti į maišelius, o vėliau jų pilti į vonią maudantis, praustis nuoviru.
Šiaulių „Valerijono“ vaistinės vadovė, provizorė Almyra Girdenienė pakvietė norinčius kartu pasigaminti kremo, kuriam naudojo vandenį, aliejus, eterinį greipfruto aliejų,kuris kelia nuotaiką, darbingumą, emulsiklių bei dėjo maltų obuolių sėklyčių ir maltų kraujažolių žiedų, kurios tinka veido šveitimui. Tokį kremą reiktų užsitepus palaikyti 10–15 minučių. Pasak provizorės, gaminant kremą aliejų su vadeniu reikia maišyti sukant įrankį tik į vieną pusę, nes sukant atgal vanduo atsiskiria.
O štai, Stupurų kaimo bendruomenė renginyje pristatė savo gaminamą naminę produkciją: liofilizuotus vaisius, uogas, daržoves, žolelių arbatas, kanapių ir sėmenų aliejų, išspaudas, naminius šakočius ir duoną su džiovintais vaisiais.
