Raginama gelbėti paveldo pastatą

Ra­gi­na­ma gel­bė­ti pa­vel­do pa­sta­tą

Sei­mo na­rys Sta­sys Tu­mė­nas re­dak­ci­jai per­siun­tė žur­na­lis­to Do­mi­jo­no Šniu­ko laiš­ką šiau­lie­čiams par­la­men­ta­rams. Laiš­ke at­krei­pia­mas dė­me­sys į iš­ki­lu­sią grės­mę pa­vel­do pa­sta­tui Gruz­džiuo­se.

Krei­piuo­si į Jus, iš­ki­lius Lie­tu­vos po­li­ti­kus, kul­tū­ros ir pa­vel­do puo­se­lė­to­jus, dėl iš­ki­lu­sios grės­mės pa­vel­do pa­sta­tui Gruz­džiuo­se. Krei­piuo­si ir to­dėl, kad Jū­sų at­sto­vau­ja­ma par­ti­ja rin­ki­mų pro­gra­mo­je dek­la­ra­vo di­de­lį dė­me­sį Lie­tu­vos pe­ri­fe­ri­jai.

Gruz­džiai nė­ra la­bai se­nas mies­te­lis, ta­čiau tu­ri gar­bin­gą praei­tį, sa­vi­tą ur­ba­nis­ti­ką. Jis bu­vo vie­nas iš Šiau­lių ka­ra­liš­ko­sios eko­no­mi­jos cent­rų, Na­ryš­ki­no Gruzdžių–Žagarės dva­rų sos­ti­nė. XVII a. su­for­muo­ta jų aikš­tė kar­tu su už­sta­ty­tu pe­ri­met­ru iš­li­ko iki šių die­nų ir ke­lia dau­ge­lio ki­tų mies­te­lių pa­vy­dą. Aikš­tė ne­se­niai bu­vo re­konst­ruo­ta, su­tvar­ky­ta. La­bai svar­bų vaid­me­nį šio­je aikš­tė­je vai­di­na du pa­sta­tai, tar­si var­tai, ati­da­rą S. Da­riaus ir S. Gi­rė­no gat­vę. Abu jie bu­vo nau­do­ja­mi vie­šiems bend­ruo­me­nės rei­ka­lams, vie­na­me iš jų ir šian­dien yra par­duo­tu­vė.

Prob­le­ma at­si­ra­do dėl ki­to, kur kas įdo­mes­nę is­to­ri­ją tu­rin­čio na­mo (S. Da­riaus ir S. Gi­rė­no g. 1). Ja­me 1835 m. bu­vo įreng­ta li­go­ni­nė Gruz­džių dva­ro, pri­klau­siu­sio Zu­bo­vui, vė­liau Na­ryš­ki­nui, bau­džiau­nin­kams. Bau­džia­vą pa­nai­ki­nus, pa­sta­tą Na­ryš­ki­nas no­rė­jo at­siim­ti, bet Gruz­džių vals­tie­čiai ryž­tin­gai pa­si­prie­ši­no ir su­lau­kė val­džios pri­ta­ri­mo. Na­ryš­ki­nui mi­rus, jo naš­lė li­go­ni­nės pa­sta­tą do­va­no­jo Gruz­džių bend­ruo­me­nei. XIX a. pa­bai­go­je mies­te­ly­je pa­sta­čius mū­ri­nę li­go­ni­nę, me­di­nė ati­te­ko pri­va­tiems as­me­nims, pa­sta­tas bu­vo va­di­na­mas „Grėb­liaus­kų na­mu“, „Kam­pi­ne“. Čia įvai­riu me­tu vei­kė ar­ba­ti­nė, trak­tie­rius, val­gyk­la, skir­tin­go po­bū­džio par­duo­tu­vės.

Da­bar šis na­mas yra ava­ri­nės būk­lės, įkeis­tas ban­kui. Sup­ran­ta­ma, jo li­ki­mą rei­kė­tų spręs­ti. Šiau­lių ra­jo­no sa­vi­val­dy­bė ei­na leng­viau­siu ke­liu: ren­gia­si na­mą iš­pirk­ti, nu­griau­ti ir to­je vie­to­je įreng­ti skve­re­lį. Įs­ta­ty­mų ji ne­pa­žei­džia, nes pa­sta­tas, de­ja, nė­ra įtrauk­tas į pa­vel­do są­ra­šus. Ma­ža to, ak­ty­vio­ji mies­te­lio vi­suo­me­nės da­lis , ku­rią su­da­ro at­vy­kė­liai (tarp jų ir se­niū­nė , ku­ni­gas) ir ku­ri mies­te­lio praei­čiai abe­jin­ga, ra­jo­no val­džios su­šauk­ta­me su­si­rin­ki­me leng­va ran­ka nu­bal­sa­vo už pro­jek­tą.

Kuo šis pro­jek­tas yra ydin­gas?

Vi­sų pir­ma jis su­dar­kys is­to­ri­nę mies­te­lio aikš­tę, nes ji ne­teks „var­tų“ į pa­grin­di­nę gat­vę (ko­kie var­tai, kai nu­griau­na­mas vie­nas iš var­čią lai­kan­čių stul­pų). Ant­ra, ša­lia erd­vios aikš­tės dar bus pri­kli­juo­tas ar­chi­tek­tū­ri­niu po­žiū­riu ne­lo­giš­kas skve­ras. Tre­čia, at­si­vė­ru­si erd­vė ap­nuo­gins ne­pat­rauk­lius mies­te­lio už­ka­bo­rius. Ket­vir­ta, bus su­nai­kin­tas svar­bus mies­te­lio is­to­ri­jos liu­di­nin­kas.

Iš­pir­kus pa­sta­tą iš ban­ko, lo­giš­kiau­sia bū­tų jį re­konst­ruo­ti ir pa­nau­do­ti vi­suo­me­nės reik­mėms. Mies­te­lis tu­ri du vi­suo­me­ni­nius mu­zie­jus – Gruz­džių gim­na­zi­jos A. De­reš­ke­vi­čie­nės kraš­to­ty­ros ir bu­vu­sio Gruz­džių tech­ni­ku­mo. Pir­ma­sis jų glau­džia­si gim­na­zi­jo­je, ant­ra­sis – tech­ni­kos pa­sta­te, ku­ris pri­klau­so Jo­niš­kio ž. ū. mo­kyk­lai. Pas­te­bė­siu, kad pa­sta­ra­sis ap­rė­pia ir Gruz­džių aukš­tes­nio­sios gy­vu­li­nin­kys­tės mo­kyk­los, Lie­tu­vos ve­te­ri­na­ri­jos aka­de­mi­jos pirm­ta­kės, lai­kus. Tai­gi re­konst­ruo­ta­me pa­sta­te ga­lė­tų įsi­kur­ti su­si­jun­gę šie du vi­suo­me­ni­niai ži­di­niai. Ži­no­ma, ga­li­ma paieš­ko­ti ir ki­tų al­ter­na­ty­vų. Pa­vyz­džiui, par­duo­ti pri­va­čiam ar ju­ri­di­niam as­me­niui su pri­va­lo­mais ap­ri­bo­ji­mais. Ga­li­ma įreng­ti so­cia­li­nį būs­tą.

Pa­na­šiu raš­tu krei­piau­si į Šiau­lių ra­jo­no va­do­vy­bę. Ga­vau biu­rok­ra­ti­niu po­žiū­riu ko­rek­tiš­ką at­sa­ky­mą, kad vis­kas įsta­ty­mų po­žiū­riu da­ro­ma tei­sin­gai, vie­tos vi­suo­me­nei pri­ta­rus. Sup­ran­tu, kad ma­no in­ter­ven­ci­ja ki­ša pa­ga­lius į pa­lai­min­tą pro­jek­tą, truk­do „įsi­sa­vin­ti“ iš kaž­kur, gal Briu­se­lio, nu­leis­tas lė­šas, kad aš ra­jo­no val­džios po­žiū­riu esu don­ki­cho­tiš­kas skun­di­kas. Ta­čiau kas da­ry­ti, jei­gu esu gruz­die­tis, jei­gu še­še­rius me­tus pa­sky­riau dvi­to­mės „Gruz­džių“ mo­nog­ra­fi­jos ren­gi­mui (Vil­nius, 2009, 2010)? Nai­viai ti­kė­jau­si, kad bet ku­ri val­džios ins­tan­ci­ja, im­da­ma­si ko­kių nors veiks­mų Gruz­džių at­žvil­giu, vi­sų pir­ma su­si­pa­žins su to­je mo­nog­ra­fi­jo­je su­kaup­ta moks­li­ne me­džia­ga (šiuo at­ve­ju aka­de­mi­ko A. Miš­ki­nio str. „Gruz­džių is­to­ri­nė ur­ba­nis­ti­nė rai­da“, L. Po­vi­liū­no „Iš Gruz­džių kraš­to me­di­ci­nos is­to­ri­jos"), ta­čiau pa­na­šu, kad kly­dau.

La­bai pra­šy­čiau Jū­sų, ger­bia­mi po­li­ti­kai, pa­dė­ti gar­bin­gai iš­spręs­ti šią ko­li­zi­ją, jei­gu rei­kės, pa­dė­ti Šiau­lių ra­jo­no sa­vi­val­dy­bei įveik­ti kai ku­rias biu­rok­ra­ti­nes kliū­tis. Gruz­die­čiai au­toch­to­nai, o, nea­be­jo­ju, ir at­si­kė­lė­liai, ir vi­sa Lie­tu­vos vi­suo­me­nė Jums bus dė­kin­ga. Juk iš to­kių mies­te­lių, kaip Gruz­džiai, iš jų pa­vel­do su­kur­tas di­dy­sis mū­sų tau­tos pa­vel­das.

Pa­gar­biai,

Do­mi­jo­nas Šniu­kas,

Lie­tu­vos na­cio­na­li­nės žur­na­lis­tų me­no kū­rė­jų aso­cia­ci­jos na­rys,

gruz­die­tis, mo­nog­ra­fi­jos „Gruz­džiai“ vy­riau­sis re­dak­to­rius su­da­ry­to­jas