Radviliškyje – Juodojo birželio aidai

Rad­vi­liš­ky­je – Juo­do­jo bir­že­lio ai­dai

Rad­vi­liš­ky­je 75-ųjų pir­mų­jų ma­si­nių trė­mi­mų ir 76-ųjų Lie­tu­vos oku­pa­ci­jos me­ti­nių pa­mi­nė­ji­me su­reng­ta Juo­do­jo bir­že­lio ak­ci­ja, ku­rio­je skaus­mu lie­jo­si trem­ti­nių pri­si­mi­ni­mai.

Sau­lius JUŠ­KE­VI­ČIUS

saulius@skrastas.lt

Tra­ge­di­jos at­gar­siai

Bir­že­lio 14 die­nos iš­va­ka­rė­se Lie­tu­vos po­li­ti­nių ka­li­nių ir trem­ti­nių są­jun­ga su­ren­gė Juo­do­jo bir­že­lio ak­ci­ją, prie ku­rios pri­si­jun­gė ir rad­vi­liš­kie­čiai.

Prie Tri­jų kry­žių pa­mink­lo iš de­gan­čių žva­ke­lių bu­vo su­dė­lio­tas trem­ti­niams bran­giau­sias žo­dis „Lie­tu­va“, kad žva­ke­lių švie­sa liu­dy­tų ir pri­min­tų skau­džią mū­sų tau­tos is­to­ri­nę praei­tį.

De­gant žva­kių lieps­ne­lėms, su­si­rin­kę po­li­ti­niai ka­li­niai, trem­ti­niai pa­si­da­li­no sa­vo pri­si­mi­ni­mais.

„Kai 1951 me­tų rug­sė­jo 20-ąją trė­mė mū­sų šei­mą, man bu­vo 14 me­tų. Ne­bu­vo gai­la Lie­tu­vos, na­mų, tik mo­kyk­los. Ma­ma prieš pat iš­ve­ži­mą nu­su­ko gal­vas žą­sims – jas vė­liau va­go­ne pe­šė­me. Ru­sų ka­rei­vis dar pa­ta­rė se­se­riai pa­siim­ti siu­vi­mo ma­ši­ną. Pri­si­me­nu iki šiol jo žo­džius: „Jūs su ja trem­ty­je už­si­dirb­si­te duo­nos kąs­nį“. Į trem­tį va­žia­vo­me 16 pa­rų, nei kar­to ne­bu­vo­me išė­ję į lau­ką. Pa­ke­liui, jau Ru­si­jos te­ri­to­ri­jo­je, ke­lis kar­tus ki­bi­re bu­vo at­neš­ta sriu­bos. Mus iš­trė­mė į Ir­kuts­ko sri­tį, Troic­ko kai­mą. Ten iš­bu­vo­me ly­giai sep­ty­ne­rius me­tus. Trem­ty­je abi su se­se­ri­mi dir­bo­me fer­mo­je – mums la­bai pa­si­se­kė, nes ga­lė­da­vo­me pa­si­vog­ti mil­tų, skir­tų gal­vi­jams šer­ti. Ir bent taip pa­si­steng­ti iš­gy­ven­ti, nes mais­to trū­ko“, – su­si­rin­ku­siems pa­sa­ko­jo bu­vu­si trem­ti­nė Sta­se­lė Ja­nu­šo­nie­nė.

Sa­vo pri­si­mi­ni­mais pa­si­da­li­jo ir gy­dy­to­ja Ire­na Pa­lio­nie­nė, ku­ri į Si­bi­rą bu­vo iš­trem­ta dar vai­kas, o be­veik po 70-ies me­tų vėl tu­rė­jo pro­gą ap­si­lan­ky­ti trem­ties vie­to­se ir su­si­tik­ti su ten dar te­be­gy­ve­nan­čiais ru­sais, ku­rie pri­si­mi­nė lie­tu­vius ir mi­nė­jo juos ge­ru žo­džiu.

„Vie­na ma­no bu­vu­si drau­gė, su ku­ria mes žais­da­vo­me prie upės, sa­kė, kad lie­tu­viai daug ko mus iš­mo­kė. Ji man sa­kė: „Jei ne jūs, ma­no tė­vai ne­bū­tų iš­mo­kę taip ge­rai iš­rū­ky­ti mė­sos“. Ne­rei­kia kal­tin­ti ru­sų. Dau­ge­lis jų mums pa­dė­jo, už­jau­tė, nes ir pa­tys bu­vo pa­ty­rę trem­tį, nes mes bu­vo­me iš­trem­ti į to­kią vie­tą, kur bu­vo tre­mia­mi de­kab­ris­tai“, – sa­kė gy­dy­to­ja.

Rad­vi­liš­kie­tė Va­le­ri­ja Štan­ke­lie­nė pri­si­mi­nė ir la­bai skau­džias ke­lio­nės aki­mir­kas. Pa­sak jos, kai va­go­ne mir­da­vo trem­ti­nys, jį iš­mes­da­vo iš va­go­no, kai ka­da dar už­klo­da­vo ko­kia dro­bu­le.

Di­džiau­sią įspū­dį jai pa­li­ko ke­lio­nė per Ura­lo kal­nus, kai bu­vo ati­da­ry­tos va­go­no du­rys ir ve­ža­mi trem­ti Rad­vi­liš­kio ra­jo­no gy­ven­to­jai pir­mą kar­tą iš­vy­do di­džiu­lius kal­nus.

„Mus iš­trė­mė į Zi­mos mies­tą, kur ne­to­lie­se taip pat bu­vo kal­nai. Sau­lei te­kant, jos spin­du­liai at­si­muš­da­vo į kal­nų vir­šū­nes ir vaiz­das bū­da­vo la­bai gra­žus, bet mums, vai­kams, tai ne­la­bai rū­pė­jo. Va­sa­rą, kol tė­vai dir­bo tai­go­je – kir­to me­džius, pluk­dė sie­lius – dir­bo­me ir mes. Tė­vas už­dė­da­vo mums ant kup­ros ki­bi­rus ir mes ei­da­vo­me į miš­ką rink­ti uo­gų ar par­neš­ti ie­vos uo­gų, ku­rias iš­džio­vi­nę su­mal­da­vo­me ir tu­rė­da­vo­me mil­tų. Gy­ve­no­me ba­ra­kuo­se, kur ant gul­to net ne­ga­lė­jo­me ap­si­vers­ti, ka­ma­vo įvai­rios li­gos“, – pa­sa­ko­jo rad­vi­liš­kie­tė.

Ji pri­si­mi­nė ir val­džios po­žiū­rį į juos, kai grį­žo po trem­ties: sun­ku bu­vo siek­ti aukš­to­jo moks­lo, ras­ti dar­bo ar net gy­ve­na­mą­ją vie­tą, nes trem­ti­niai ne­bu­vo pa­gei­dau­ja­mi.

Gra­ži­nos pa­grin­di­nės mo­kyk­los is­to­ri­jos mo­ky­to­ja Lai­ma Škė­mie­nė džiau­gė­si, kad jau­no­ji kar­ta nea­be­jin­ga skau­diems lie­tu­vių tau­tos is­to­ri­jos įvy­kiams – do­mi­si trem­ti­nių pri­si­mi­ni­mais, jų pa­tir­tais iš­gy­ve­ni­mais.

Pa­mi­nė­ta Ge­du­lo ir vil­ties die­na

Ge­du­lo ir vil­ties die­nai pa­mi­nė­ti Rad­vi­liš­kio pa­ra­pi­jos baž­ny­čio­je de­ka­nas Ta­das Ru­dys au­ko­jo šven­tą­sias Mi­šias.

Po mal­dos, baž­ny­čio­je su­gie­do­jus „Tau­ti­nę gies­mę“, šv. Mi­šių da­ly­vių ei­se­na pa­trau­kė Tri­jų kry­žių link.

Ei­se­nos prie­ky­je žen­gė Po­li­ti­nių ka­li­nių ir trem­ti­nių cho­ro „Vers­mė“ (va­do­vė Ra­sa Ga­siū­nie­nė), cho­ris­tai, ap­si­ren­gę to laik­me­čio rū­bais ir vir­tę ūki­nin­kais, mo­ky­to­jais, ka­riais, tar­nau­to­jais, pa­pras­tais Lie­tu­vos žmo­nė­mis, ku­rie gy­vu­li­niais va­go­nais bu­vo iš­trem­ti iš sa­vo na­mų.

Lie­tu­vos po­li­ti­nių ka­li­nių ir trem­ti­nių są­jun­gos Rad­vi­liš­kio sky­riaus pir­mi­nin­kė S. Ja­nu­šo­nie­nė į ren­gi­nio da­ly­vius krei­pė­si ei­lė­mis, pa­si­da­li­jo sa­vo trem­ties pri­si­mi­ni­mais.

Mo­ki­nių apie trem­tį su­kur­tais ei­lė­raš­čiais į su­si­rin­ku­siuo­sius pra­bi­lo Rad­vi­liš­kio mies­to kul­tū­ros cent­ro vai­kų teat­ro gru­pės „Iš­dy­kė­liai“ (va­do­vė Dai­va Si­ru­tie­nė) na­riai.

Neg­rį­žu­sių­jų iš trem­ties at­mi­ni­mas pa­gerb­tas ty­los mi­nu­te, prie Tri­jų kry­žių už­deg­ta žva­ku­čių, pa­dė­ta gė­lių.

Ge­du­lo ir vil­ties die­nos ren­gi­niai vy­ko ir ki­to­se ra­jo­no se­niū­ni­jo­se.

Au­to­riaus nuo­tr.

ŽVA­KE­LĖS: Prie Tri­jų kry­žių ir ša­lia be­si­drie­kian­čio sim­bo­li­nio kan­čių ir skaus­mo ta­ko iš už­deg­tų žva­ke­lių bu­vo iš­dė­lio­tas žo­dis „Lie­tu­va“.

„Vers­mės“ cho­ris­tai vir­to 1941-ųjų me­tų trem­ti­niais: ūki­nin­kais, mo­ky­to­jais, ka­riais, tar­nau­to­jais, pa­pras­tais Lie­tu­vos žmo­nė­mis.

PA­GAR­BA: Prie Tri­jų kry­žių bu­vo pa­dėt gė­lių, už­deg­ta žva­ke­lių.

VAI­KAI: Prie Tri­jų kry­žių ir ša­lia be­si­drie­kian­čio sim­bo­li­nio kan­čių ir skaus­mo ta­ko skam­bė­jo „Iš­dy­kė­lių“ teat­ro gru­pės skai­to­mos mo­ki­nių ei­lės.