Naujausios
Užduotis – dvaro motyvai
Plenero, kuris yra trijų dalių projekto „Burbiškio vasaros susitikimai“ antroji dalis, svečiai – dešimt profesionalių tapytojų iš Lietuvos ir Latvijos bei aštuoni dailės mėgėjai iš Radviliškio Meninės raiškos studijos.
Pasak projekto vadovės Justinos Pranienės, dvare organizuojant pirmą tapybos plenerą, pasitaikė rimtų iššūkių. Vienas esminių – dėl įtemptos koronaviruso epidemiologinės situacijos pasaulyje ir privalomo dviejų savaičių karantinavimosi užsieniečiams komplikavosi tapytojų iš Izraelio, Vokietijos, Italijos ir kt. atvykimas. Todėl apsispręsta šiemet sukviesti menininkus tik iš Lietuvos ir Latvijos.
Ketvirtadienį, Burbiškio parke lankantis „Šiaulių kraštui“, tapytojai plušėjo iš peties: vieni kūrė dvaro Konferencijų salėje, kiti – ūkio pastatėlyje (buvusioje ledainėje). Dalis plenero dalyvių, kuriems pavyko trumpam apgauti lietų, savo molbertus buvo išskleidę lauke. Tiesa, permainingi orai čia neleido užsibūti tiek, kad būtų galima tapyti Burbiškio dvarą vien „iš natūros“.
Pasak renginio kuratoriaus, kauniečio tapytojo Arvydo Martinaičio, menininkai Burbiškio dvarui atspindėti rinkosi pačias įvairiausias technikas, formas ir medžiagas – vieni tapė akvarele, aliejiniais dažais, kiti rinkosi šlapią tapymą, dar kitiems priimtiniausia sausa pastelė. Kai kurie dvarą piešė „iš natūros“, o kai kurie iš eskizų, nuotraukų ar iš pasąmonės.
Visi dalyviai, siekiant palengvinti plenero užduotį – paveiksluose atspindėti dvarą, antrą plenero dieną buvo supažindinti su Burbiškio dvaro istorija.
Menininkė iš Vilniaus Židrija Janušaitė, baigiantis plenerui, susirinkusiesiems atliko savo performansą.
Vienas iš sukurtų paveikslų buvo padovanotas Burbiškio dvarui.
Svajonės pildosi
Tapytojas Andrius Butvilas iš Pavartyčių kaimo (Radviliškio rajonas) Burbiškio dvaro ponių pastatėlį sausa pastele ant juodo popieriaus tapė iš nuotraukos.
Dailininkas pademonstravo ne tik kūrybinį procesą, bet pristatė jau užbaigtą paveikslą, kuriame įamžino paskutinį molinį tvartelį Pavartyčių kaime.
Pagal profesiją dailės technologijų mokytojas A. Butvilas sakė piešiantis, kiek save prisimena. Šis pleneras yra antras jo kūrybinėje veikloje.
Kita renginio dalyvė, Radviliškio Meninės raiškos studijos auklėtinė, pagal profesiją kirpėja, Rima Daukšienė teigė kažkada nė nežinojusi, jog moka piešti. Dešimtmetį studiją lankančios moters tapomame paveiksle vaizduojami Burbiškio dvaro pastatai, kurių bokštelis matyti pakėlus akis nuo molberto.
73 metų tapytojos-mėgėjos iš Radviliškio Palmiros Balinskienės paveiksle – įvairiaspalvėse gėlėse skendintys dvaro statiniai. Moteris piešė iš natūros.
„Piešti norėjau visą gyvenimą“, – pašnekesio metu neatitraukdama rankų nuo molberto sakė vyriausia plenero dalyvė, buvusi Radviliškio rajono savivaldybės ekonomistė.
Antašavos kaime, Kupiškio rajone, gimusios ponios Palmiros šeima kadaise draugavo su Lietuvoje žinoma dailininke Veronika Šleivyte. Ši menininkė tada visai mažai mergaitei duodavusi panešti savo molbertą. Kokia laimė Palmirą tais momentais aplankydavo! Grąžinusi molbertą, jis bėgdavo už sodybos tvartelio, paimdavo lentą ir akmenukais ant jos piešdavo, piešdavo.
Besimokydama ketvirtoje klasėje, Palmira iš savo mokytojos dovanų gavo dvylika spalvotų pieštukų. Prisimena, buvusi tokia laiminga, kad visą naktį miegojo juos apkabinusi.
O prie savojo molberto Burbiškio dvare tapiusiai radviliškietei dailininkei, miesto Meninės raiškos studijos vadovei Irminai Savickienei plenere talkino du jos augintiniai kinų kuoduotieji keturkojai Loris ir Letė. I. Savickienės sukurtuose darbuose – daugybė tarpusavyje derančių dvaro spalvų.
„Piešti gali visi. Kitas reikalas – gražu ar negražu“, – sako mėgėjiškai studijai vadovaujanti menininkė.
Idėja gimė kraštiečiui
Renginio kuratorius A. Martinaitis papasakojo, kaip gimė sumanymas plenerą surengti Burbiškio dvare.
A. Martinaičio senelis kadaise gyveno Pavartyčiuose, o ir jis pakrikštytas Šeduvoje, taigi šis kraštas – artimas dūšiai.
Keturis kartus kuravusiam Žiemgalos dailininkų plenerus, pernai, liepos mėnesį, pro Burbiškio dvarą važiuojančiam A. Martinaičiui toptelėjo mintis: kodėl gi ne! Ši mintis patiko ir Daugyvenės kultūros istorijos muziejaus administracijai. Paskui prasidėjo organizaciniai reikalai.
Aliejiniais dažais tapantis menininkas labai mėgsta ryškiaspalvį pietietišką koloritą.
„Ryškios spalvos – vasara. Ji Lietuvoje tokia trumpa, taigi reikia išnaudoti tokį gražų metą“, – sakė A. Martinaitis, piešęs dvaro motyvus, kuriuose daug ryškių raibuliuojančių dvaro spalvų.
Piešti gali visi. Kitas reikalas – gražu ar negražu.
