Radviliškiečiai sugrįžo su savo darbais

Radviliškiečiai sugrįžo su savo darbais

Rad­vi­liš­kie­čiai su­grį­žo su sa­vo dar­bais

Rad­vi­liš­kio vie­šo­jo­je bib­lio­te­ko­je su­reng­ta ta­py­bos, ke­ra­mi­kos ir dro­žy­bos dar­bų pa­ro­da „Grįž­ta rad­vi­liš­kie­čiai“ trum­pam į gim­tą­jį mies­tą su­grą­ži­no me­ni­nin­kus Vir­gi­ni­jų Bau­kį ir Eri­ką Hin­cą.

Lai­ma AGA­NAUS­KIE­NĖ

alaima@skrastas.lt

Nuo ta­py­bos – prie me­džio

Sug­rį­žę į sa­vo vai­kys­tės ir jau­nys­tės mies­tą ir čia su­si­ti­kę su ne­ma­žu bū­riu bu­vu­sių kla­sės drau­gų bei ar­ti­mų­jų, me­ni­nin­kai ne­slė­pė jau­du­lio, nors per­so­na­li­nės dar­bų pa­ro­dos abiem – ne pir­mos.

Abu me­ni­nin­kai – bu­vę da­bar­ti­nės Rad­vi­liš­kio Vin­co Ku­dir­kos pro­gim­na­zi­jos mo­ki­niai, ku­rių kla­sės drau­gams ir gi­mė min­tis pa­kvies­ti kla­sio­kus su­reng­ti sa­vo dar­bų eks­po­zi­ci­ją Rad­vi­liš­ky­je.

Aly­tu­je su šei­ma gy­ve­nan­tis V. Bau­kys rad­vi­liš­kie­čiams pri­sta­tė sa­vo ta­py­bos ir dro­žy­bos iš me­džio dar­bus.

Kū­rė­jas pri­si­pa­ži­no – pa­sta­rai­siais me­tais vi­sas jo min­tis už­val­dė me­dis, to­dėl ta­py­ba šiuo me­tu yra pri­mirš­ta.

„Kaip tė­vas ne­pa­sa­kys, ku­ris vai­kas jam yra mie­les­nis, taip ir man abi me­no sri­tys yra vie­no­dai ar­ti­mos ir sa­vos“, – „Šiau­lių kraš­tui“ sa­kė me­džio pa­slap­tis mė­gi­nan­tis pa­žin­ti Vir­gi­ni­jus.

Pra­dė­jęs nuo me­di­nių šaukš­tų, kū­rė­jas iš­ban­dė ir ki­tus dir­bi­nius – dro­žė du­be­nė­lius, ant sie­nos ka­bi­na­mus me­di­nius na­tiur­mor­tus, kau­kes ir ki­tus.

Tarp bib­lio­te­ko­je eks­po­nuo­ja­mų V. Bau­kio dar­bų dau­ge­lį su­do­mi­no ant sie­nos ka­ban­tis me­di­nis na­tiur­mor­tas su ce­pe­li­nu. Itin tik­ro­viš­kas – su spir­gu­čiais, per­smeig­tas ša­ku­te ir pra­dė­tas pjau­ti pei­liu.

„Tik­rai no­rė­čiau to­kį tu­rė­ti na­muo­se“, – juo­kė­si Vir­gi­ni­jaus bend­ra­moks­lė Vi­da Gi­lie­nė.

Ke­ra­mi­ka – ir po­mė­gis, ir ama­tas

E. Hin­cas bib­lio­te­kos kon­fe­ren­ci­jų sa­lę, jos pa­lan­ges nu­klo­jo sa­vo ir kar­tu dir­ban­čios žmo­nos mo­lio ir ša­mo­to ke­ra­mi­kos dir­bi­niais. Švil­py­nės, du­be­nė­liai, puo­dy­nės, ąso­čiai. Spal­vo­ti ir rus­vai mar­gi, dau­gu­ma jų – iš­skir­ti­niai sa­vo raš­tais ir spal­vo­mis.

Pa­ne­vė­žio ra­jo­ne gy­ve­nan­tis tau­ti­nio pa­vel­do dir­bi­nių meist­ras, Tau­to­dai­li­nin­kų są­jun­gos na­rys E. Hin­cas ke­lią į me­no pa­sau­lį at­ra­do ne iš kar­to.

Res­to­ra­ne pa­da­vė­ju be­veik de­šimt­me­tį dir­bęs E. Hin­cas iš pra­džių ke­ra­mi­ką pri­si­jau­ki­no kaip lais­va­lai­kio po­mė­gį. Vė­liau ji ta­po abie­jų su­tuok­ti­nių pra­gy­ve­ni­mo šal­ti­niu. Vis gi­liau bris­da­mas į ke­ra­mi­kos brūz­gy­nus, E. Hin­cas ta­po tik­ru šios me­no rū­šies ži­no­vu. Su­tuok­ti­niai da­ly­vau­ja įvai­rio­se mu­gė­se, ren­gi­niuo­se, pa­ro­do­se.

„Ke­ra­mi­ko duo­na nė­ra leng­va. Mums pa­klūs­ta 800 laips­nių ir di­des­nis karš­tis, ran­kas ne­re­tai gra­ži­na ašt­rių šu­kių pa­lie­ka­mi ran­dai, dėl nuo­la­ti­nės drėg­mės mums už­prog­ra­muo­tos są­na­rių li­gos, ta­čiau į gal­vą nie­ka­da nė­ra šo­vu­si min­tis mes­ti šį ama­tą ir im­tis ko nors ki­to“, – at­vi­ra­vo tau­to­dai­li­nin­kas.

Kaip ir ga­li­ma bu­vo ti­kė­tis, su­si­ti­kus il­gai ne­si­ma­čiu­siems bend­ra­moks­liams, ren­gi­ny­je ne­trū­ko ir ki­tų at­vi­ru­mo mo­men­tų, kū­ry­bi­nių iš­pa­žin­čių, juo­ko ir pri­si­mi­ni­mų.

Šie gim­ta­ja­me mies­te sa­vo dar­bus eks­po­na­vę me­ni­nin­kai Rad­vi­liš­kio vie­šo­jo­je bib­lio­te­ko­je – ne pir­mi. Su­si­ti­ki­mus su kraš­tie­čiais yra su­ren­gę iš Rad­vi­liš­kio ki­lę žy­mūs spor­ti­nin­kai, poe­tai, ra­šy­to­jai, ak­to­riai.

Au­to­rės nuo­tr.

Sta­čia gal­va nė­ręs į me­džio dro­žy­bą, Vir­gi­ni­jus Bau­kys ta­py­bą pa­sta­ruo­ju me­tu pri­mir­šo.

„Ša­mo­ti­nės ke­ra­mi­kos dar­bų vie­no­dų ne­bū­na“, – drau­gams pa­sa­ko­jo tau­to­dai­li­nin­kas Eri­kas Hin­cas (de­ši­nė­je).

Ne vie­ną su­ža­vė­jo Vir­gi­ni­jaus Bau­kio iš­drož­tas me­di­nis didž­ku­ku­lis.

Eri­kas Hin­cas pri­sta­tė ša­mo­ti­nės ke­ra­mi­kos in­dų, skir­tų ne tik pa­si­gro­žė­ti, bet ir lai­ky­ti mais­to pro­duk­tus.