Naujausios
MŪSŲ ŠAKNYS – RADVILIŠKIO ŽEMĖJE
Radviliškiečiai mokosi senovinių amatų
Radviliškio kultūros rūmuose antrus metus veikiančiose amatų dirbtuvėse „Etnokultūrinis dialogas“ tradicinių amatų paslapčių du mėnesius mokėsi ne tik radviliškiečiai, bet ir Šeduvos, Vėriškių, Aukštelkų ir kitų artimesnių kaimų gyventojai.
Saulius JUŠKEVIČIUS
saulius@skrastas.lt
Vėl kvietė Amatų dirbtuvės
Nuo seno tamsiais rudens ir žiemos vakarais pačioje didžiausioje kaimo troboje susirinkdavo moterys. Čia savo ratelius sukdavo verpėjos, kojinių ir pirštinių mezgime varžydavosi mezgėjos, spalvas derindavo juostų pynėjos, o atokesniame kampe medinius šaukštus bei indus droždavo medžio drožėjai ar krepšus pindavo vytelių pynėjai.
Panašūs vakarai šiemet vėl kvietė miestiečius į Kultūros rūmus. Pirmadieniais Amatų dirbtuvėse rinkosi mezgėjos, vytelių pynėjai, medžio drožėjai, antradieniais čia įvairių raštų paslapčių mokėsi juostų pynėjai, o trečiadieniais galėjai įgyti šiaudelių nėrimo įgūdžių.
Panorusius sužinoti senųjų amatų gudrybių mokė patyrę meistrai: mezgimo – Sigita Damanskienė, vytelių pynimo – Ruslanas Smirnovas, juostų pynimo – Regina Martyšienė, medžio drožybos – Egidijus Impolis, šiaudelių nėrimo – Bronė Gricienė.
Ir šilta, ir gražu
Tautodailininkės, Šiaurės Lietuvos kolegijos dėstytojos Sigitos Damanskienės mokines mezgėjas galėjai suskirstyti į gvi grupes: vienos tik pradeda nuo akių užmetimo ir paprasto rašto, o kitos jau tobulina savo mezgimo įgūdžius ir mokosi įmantrių raštų.
Tarp mezgėjų buvo ir senbuvių. Kelios moterys užsiėmimus lankė ir praėjusiais metais. Kadangi patiko, šiemet nusprendė patobulinti savo mezgimo įgūdžius.
Mezgėjų mokytoja S. Damanskienė – tikra savo amato specialistė. Megzti ji pradėjo dar vaikystėje, to su meile ją mokė mama, kurią įvairių raštų išmokė Sigitos močiutė.
S. Damanskienė atviravo, jog visada stengiasi rengtis tik pačios numegztais rūbais. Pasak Sigitos, mezgimas – tai senolių patirties puoselėjimas ir tradicijų tąsa.
Juostos – seniausias papuošalas
Juostų pynimo mokytojos, tautodailininkės Reginos Martyšienės teigimu, juosta – seniausias lietuvių siauras audeklas. Juosta žmogų lydėjo visą gyvenimą, nes jų reikėdavo ir per krikštynas, ir per laidotuves.
Vytinėmis juostomis seniau Lietuvoje būdavo surišami arklių karčiai ir uodegos. Juostos būdavo naudojamos drabužiams susijuosti, liemenėms suvarstyti, mergaičių ir moterų galvos papuošalams, šiaudinių skrybėlių raišteliams, jas dėvėdavo ir vietoj kaklaraiščių.
R. Martyšienė sako, jog dar besimokydama mokykloje ėmėsi daryti pynikus, vėliau susidomėjo karpiniais, o juostų pynimo ėmėsi prieš aštuonerius metus.
„Kartą į lopšelį-darželį „Žvaigždutė“, kuriame dirbu, pakvietėme juostų pynėją Aldoną Janelionienę, kad pademonstruotų vaikams etninį krašto palikimą – juostų pynimo techniką. Kartu su vaikais pabandžiau ir aš. Buvo sunku, tačiau buvo ir didelis noras išmokti pačiai. Taip ir „užkibau“, – sakė radviliškietė.
Radviliškietė atviravo, jog bemokydama kitus, mokosi ir pati, nes bando įvaldyti kryžinių nulinių (vytinių) juostų techniką.
Gerumo ir laimės simbolis
Šiaulietė Bronė Gricienė verti šiaudinius sodus pradėjo prieš 30 metų. Per tą laiką pagamino per 200 įvairių dydžių ir formų autentiškų sodų. Jos darbai iš šiaudų – sodai, žvaigždės, paukšteliai, saulutės – turi tautinio paveldo sertifikatus. Sodai tampa paklausiu papuošalu. Moteris sakė, jog jos darbų yra beveik visuose žemynuose.
„Negirdėjau tik, kad kas nors būtų į Afriką vežęs sodus dovanų. Kitur pasaulyje yra ir ne po vieną. Sodai dabar yra „ant bangos“, – sakė ji.
Pasak tautodailininkės, sunkiausia paruošti tinkamą medžiagą šiaudinių papuošalų gamybai.
„Medžiagos kokybė labai priklauso nuo oro, džiovinimo sąlygų, nes, norint turėti tvirtų šiaudų, reikia juos džiovinti gerai vėjo perpučiamoje patalpoje“, – sakė tautodailininkė.
Kalbėdama apie sodų gamybos paslaptis, šiaulietė sakė, jog prieš pradedant gaminti, reikia orentuotis kokio dydžio bus sodas, kam ir kokia proga jis bus dovanojamas.
Nuo to priklauso ne tik medžiagos kiekis, bet ir išvaizda, nes vestuvėms gaminami dideli, iš storų šiaudų ir dar papuošiami saulutėmis, o krikštynoms – nedideli ir iš plonų šiaudų, kad į pasaulį atėjusiam žmogui būtų lengvas gyvenimas.
Šiaulietės teigimu, sodai namams duota gerumo jausmą, todėl jau senovėje buvo vadinami gerumo ir laimės simboliu.
Dalijosi patirtimi
Amatininkai iš medžio statė trobas, gamino baldus, maisto gaminimo įrankius, namų apyvokos daiktus, žemės ūkio padargus, dirbo kryžius. Senąsias drožybos tradicijas puoselėjantis Egidijus Impolis savo patirtimi pasidalijo su Amatų dirbtuvių lankytojais.
Norinčių iš medžio pasidaryti kokį nors namų apyvokos daiktą ar išsidrožti Rūpintojėlį, netrūko. Mokytoja Irina Kareivienė pabandė pasigaminti iš medžio saldaininę. Pradžioje sekėsi sunkiai, tačiau, padedama patyrusio drožėjo, įveikė visas kliūtis, nors medis sunkiai pasidavė moteriškoms rankoms.
Savo patirtimi su radviliškiečiais dalijosi ir vytelių pynėjas Ruslanas Smirnovas.
Užsiėmimuose dalyvaujantys radviliškiečiai džiaugėsi, jog nors kartą per savaitę turėjo galimybę prisiliesti prie savo protėvių amatų, išmokti etninio palikimo.
Tai, ką radviliškiečiams pavyko padaryti, jau šį šeštadienį bus galima pamatyti ar įsigyti šeškaturgyje.
Autoriaus nuotr.
TAUTODAILININKĖ: Sigita Damanskienė, numezgusi ne vieną rūbų kolekciją, mezgimo paslaptimis dalijosi su radviliškiečiais.
MEZGĖJA: Vėriškietė Birutė Mickaitienė bemegzdama prisiminė jaunystės metus, kai vaikams reikėdavo numegzti ne vieną drabužėlį.
PYNĖJAS: Pynėjas iš vytelių Ruslanas Smirnovas kantriai aiškino savo darbo subtilybes.
DROŽĖJAS: Kiekvieną mokinio darbą Egidijus Impolis (viduryje) atidžiai apžiūrėdavo ir negailėdavo patarimų.
IŠBANDYMAS: Irina Kareivienė Amatų dirbtuvėse pabandė pasidaryti saldaininę.
JUOSTOS: Juostų pynėja Regina Martyšienė (dešinėje) sakė, jog jai lengviau mokinėms parodyti negu paaiškinti.
PATIRTIS: Nuo vaikystės gaminusi šiaudinius papuošalus Bronė Gricienė (kairėje) džiaugėsi, kad Amatų dirbtuvių lankytojai noriai mokėsi šiaudelių vėrimo – vieno seniausių kultūrinio paveldo – paslapčių.