Ra­my­bės ir džiaugs­mo šven­tė

Ra­my­bės ir džiaugs­mo šven­tė

Ka­lė­di­niuo­se pa­pro­čiuo­se vie­no­dai reikš­min­gos abi šven­tės – Kū­čių nak­tis ir dvi die­nas trun­kan­ti Ka­lė­dų šven­tė. Lie­tu­viš­kų Kū­čių iš­skir­ti­nu­mas – ka­lė­dai­čio lau­žy­mas.

Sau­lius JUŠ­KE­VI­ČIUS

saulius@skrastas.lt

Di­džių­jų šven­čių iš­va­ka­rė­se

Pa­sak Rad­vi­liš­kio Šven­čiau­sio­sios Mer­ge­lės Ma­ri­jos Gi­mi­mo baž­ny­čios kle­bo­no de­ka­no Ta­do Ru­džio, pa­si­bai­gus ad­ven­tui, tu­ri­me la­bai svar­bias die­nas – Kū­čias ir Ka­lė­das.

„Kū­čių va­ka­ras – tai ra­my­bės va­ka­ras, kai vi­sa šei­ma su­si­ren­ka prie bend­ro sta­lo. Se­no­sios Kū­čių šven­ti­mo tra­di­ci­jos ro­do, kad tai yra bend­rys­tės šven­tė, ku­rio­je mes vi­si kar­tu tu­ri­me vie­ną la­bai svar­bų ri­tua­lą, svar­bią tra­di­ci­ją – ka­lė­dai­čio lau­žy­mą“, – sa­kė kle­bo­nas.

Pa­sak jo, Kū­čių va­ka­rie­nės me­tu la­bai gra­žiai pri­me­na­ma apie ti­kė­ji­mo ke­lio­nę: 12 pa­tie­ka­lų, 12 apaš­ta­lų, 12 mė­ne­sių.

„Po Kū­čių va­ka­rie­nės la­bai gra­ži se­na tra­di­ci­ja – ke­liau­ti į va­ka­ro ar­ba nak­ties Ber­ne­lių šven­tą­sias mi­šias, ku­rio­se mes pri­si­me­na­me, kad tai, kuo mes da­lija­mės, iš tie­sų yra ir Die­vo do­va­na kiek­vie­nam iš mū­sų – mais­tas, ra­my­bė, bend­rys­tė. Ir dė­ko­ja­me už tai, kad Die­vas ta­po žmo­gu­mi, kad vi­sa tai duo­tų“, – sa­kė kle­bo­nas T. Ru­dys.

Kle­bo­nas per kiek­vie­nas Kū­čias sten­gia­si ap­lan­ky­ti tė­vus.

„Aiš­ku, su­sė­da­me vi­si prie bend­ro Kū­čių sta­lo, ta­čiau tai bū­na ne va­ka­re, o daž­niau­siai – iš ry­to, su­lau­žo­me ka­lė­dai­tį. Pas mus šei­mo­je yra tra­di­ci­ja, kad kiek­vie­nas šei­mos na­rys tu­ri sa­vo ka­lė­dai­tį, ku­rį lau­žo da­lin­da­mas. Taip bu­vo anks­čiau, taip li­ko ir da­bar. Va­ka­re su­si­skam­bi­na­me su ko­le­go­mis ir trum­pam su­si­tin­ka­me pas ku­rį nors, pa­val­go­me bend­rą va­ka­rie­nę ir grįž­ta­me į pa­ra­pi­jas“, – sa­kė de­ka­nas.

Va­ka­re – Ber­ne­lių šven­to­sios mi­šios, ry­te – anks­ty­vo­sios Ka­lė­dų mi­šios. Rad­vi­liš­kie­čiai lai­ko­si šių tra­di­ci­jų. Ber­ne­lių mi­šio­se – dau­giau jau­ni­mo, o ry­ti­nė­se Ka­lė­dų mi­šio­se – dau­giau gar­baus am­žiaus žmo­nių.

Ka­lė­dai­čių ke­pi­mas – sun­kus me­nas

Pak­laus­tas apie ka­lė­dai­čius, jų ga­my­bą, kle­bo­nas T. Ru­dys sa­kė, kad anks­čiau ka­lė­dai­čius ga­lė­da­vo kep­ti kiek­vie­no­je pa­ra­pi­jo­je. Tuo už­siim­da­vo zak­ris­ti­jo­nas.

„Da­bar ka­lė­dai­čius per­ka­me Len­ki­jo­je, nes ne­tu­ri­me prie­mo­nių pa­ruoš­ti. Ka­lė­dai­čiai yra ke­pa­mi vie­nuo­ly­nuo­se, lei­di­mus tu­rin­čio­se ke­pyk­lo­se. Ka­lė­dai­čiai yra tik ka­ta­li­kiš­ko­je baž­ny­čio­je ir pa­rem­ti se­ną­ja tra­di­ci­ja. Ne­pa­mirš­ki­me, kad ka­lė­dai­čių nie­kas ne­tu­ri, iš­sky­rus len­kus, lie­tu­vius ir, jei ne­klys­tu, ry­tų ar va­ka­rų uk­rai­nie­čius“, – sa­kė jis.

Pa­sak de­ka­no, iš­kep­ti ka­lė­dai­čius yra la­bai sun­ku.

„Kai bu­vau se­mi­na­ris­tas, esu ban­dęs kep­ti, ta­čiau ne­pa­vy­ko. Tai rei­kia mo­kė­ti, nes ne­ga­li bū­ti jo­kių rie­ba­lų, jo­kių tau­kų – tik van­duo ir aukš­čiau­sios rū­šies mil­tai. Rei­ka­lin­gos spe­cia­lios stak­lės. Be ga­lo sun­kus dar­bas. Ma­no ži­nio­mis, Lie­tu­vo­je gal yra ke­le­tas vie­nuo­ly­nų, ku­rie ke­pa ka­lė­dai­čius, gal dar se­nie­ji zak­ris­ti­jo­nai, ku­rie tu­ri iš­li­ku­sios ke­pi­mo tech­ni­kos, – sa­kė kle­bo­nas. – Pa­ra­pi­jo­je tai pa­da­ry­ti bū­tų per sun­ku, nes pa­dau­gė­jo gy­ven­to­jų, dau­giau ti­kin­čių­jų. Vien Rad­vi­liš­ky­je rei­kė­tų jų iš­kep­ti apie 5-6 tūks­tan­čius“.

Au­to­riaus nuo­tr.

Rad­vi­liš­kio Šven­čiau­sio­sios Mer­ge­lės Ma­ri­jos Gi­mi­mo baž­ny­čios kle­bo­nas de­ka­nas Ta­das Ru­dys: „Kū­čių ir Ka­lė­dų tra­di­ci­jos at­gims­ta, ta­čiau vis­kas pri­klau­so nuo šei­mos – kaip jų lai­ko­si tė­vai, taip lai­ky­sis ir vai­kai.“