Pusbrolių knyga prikėlė Žardelių kaimą

Įsi­kur­ta prieš 300 me­tų

Žar­de­lių kai­mas, jo is­to­ri­ją ti­rian­čių S. Ber­ži­nio ir A. Bal­čiū­no duo­me­ni­mis, gy­va­vo apie 300 me­tų.

Bu­vo leis­ta de­gin­ti gū­džius miš­kus ne­to­li Pa­pi­lės tiems, kas no­rė­jo te­ri­to­ri­ją pa­vers­ti dir­ba­ma že­me. Tai va­di­na­ma ly­di­mi­ne žem­dir­bys­te. Ji tai­ky­ta va­la­kų re­for­mos lai­ko­tar­piu, nes vi­si že­mės skly­pai Žar­de­liuo­se bu­vo ne ma­žes­ni kaip va­la­kas (21,36 hek­ta­ras) ir ne kaž­kiek di­des­ni.

Pir­ma­sis at­spir­ties taš­kas paieš­koms – 1637 ir 1662 me­tų Pa­pi­lės vals­čiaus in­ven­to­ri­za­vi­mo duo­me­nys. Šie do­ku­men­tai įriš­ti tarp ki­tų tuo me­tu su­da­ry­tų Že­mai­čių vys­ku­po val­dų ap­ra­šų, ta­čiau ten neap­tik­ta jo­kio įra­šo apie Žar­de­lių kai­mą.

Ofi­cia­lus pir­ma­sis jo at­si­ra­di­mą liu­di­jan­tis do­ku­men­tas – XVIII am­žiaus pa­bai­go­je už­fik­suo­ti ke­li že­mės skly­pai. Kiek­vie­nas – maž­daug va­la­ko di­du­mo. Sa­vi­nin­kais nu­ro­dy­ti Ma­tų, Ber­ži­nių, Kuš­lei­kų, Bal­daus­kų, Ga­li­nių šei­mos. Jų šian­die­ni­niai pa­li­kuo­nys iš gi­mi­nai­čių pa­sa­ko­ji­mų kil­mę įžvel­gia Žar­de­liuo­se.

Bū­tent tuo lai­ku ga­lė­jo įsi­kur­ti Žar­de­liai.

Že­mai­ti­ja XVII – XVIII am­žiais nu­ken­tė­jo Len­ki­jos ir Lie­tu­vos ka­ruo­se su Šve­di­ja ir Ru­si­ja. Pas­ku­ti­nia­me jų – Šiau­rės ka­re (1700 – 1721 me­tais) šve­dai bu­vo oku­pa­vę Že­mai­ti­ją, vė­liau – ir vi­są Lie­tu­vą. Pa­sit­rau­kė, kai Ru­si­jos ca­ras Pet­ras I 1709 me­tais su­mu­šė Šve­di­jos ar­mi­ją ties Pol­ta­va.

Dėl ka­rų kraš­tas iš­tuš­tė­jo. Žmo­nes iš­gul­dė ir 1708 – 1711 me­tų ma­ras.

Že­mai­čių vys­ku­po sta­lo val­dų ap­ra­še nu­ro­dy­ta, kad po epi­de­mi­jos Že­mai­ti­jo­je be­li­ko vie­nas treč­da­lis gy­ven­to­jų, ypač nu­ken­tė­jo kai­mai.

Vė­liau is­to­ri­jos šal­ti­niuo­se už­fik­suo­ta: Že­mai­ti­jos Šiau­lių eko­no­mi­jo­je vals­tie­čių ūkių ženk­liai pa­dau­gė­jo. 1765 me­tais už­draus­ta de­gin­ti miš­kus dėl dir­ba­mos že­mės.

S. Ber­ži­nio ir A. Bal­čiū­no te­be­su­da­ri­nė­ja­mo ge­neo­lo­gi­nio me­džio duo­me­nys su­tam­pa su bend­ro­sios is­to­ri­jos fak­tais.

"Tu­riu do­ku­men­tą, kad ma­no pro­pro­se­ne­lis 1806 me­tais gi­mė ne­to­li Žar­de­lių, – sa­kė S. Ber­ži­nis. – Pa­na­šu, kad jo tė­vai su­si­tuo­kė apie 1770 me­tus, o bu­vo gi­mę dar ko­kius 30 me­tų anks­čiau. Jų re­gist­ra­vi­mo įra­šuo­se nu­ro­dy­ti Už­gul­bi­nai ar Gul­bi­nai, ku­rie įei­na į Žar­de­lių kai­mo te­ri­to­ri­ją. Bu­vo nau­ja­ku­riai. Va­la­kų re­for­mos ir lo­ka­li­zuo­tai tai­ko­mos ly­di­mi­nės žem­dir­bys­tės lai­kais".

Praė­jęs šimt­me­tis – pa­sku­ti­nis

Pas­ta­ro­jo šimt­me­čio do­ku­men­tuo­se už­fik­suo­ta, kad Žar­de­lių kai­me 1923 me­tais bu­vo 9 ūkiai, gy­ve­no 59 žmo­nės. Vai­kai lan­kė nuo 1918 me­tų vei­ku­sią pra­di­nę mo­kyk­lą, ku­ri po de­šimt­me­čio iš­kel­ta į gre­ti­mą Bar­vy­džių kai­mą.

Po­ka­ry­je so­vie­ti­nė val­džia iš­trė­mė į Si­bi­rą ar­ba įka­li­no la­ge­riuo­se 17 žar­de­liš­kių. 1959 me­tais at­lik­to Lie­tu­vos gy­ven­to­jų su­ra­šy­mo duo­me­ni­mis, Žar­de­liuo­se be­li­ko 41 gy­ven­to­jas. Po to se­kęs ki­tas su­ra­šy­mas 1970 me­tais pa­skel­bė: 4 gy­ven­to­jai. Ga­liau­siai vi­si jie pa­li­ko na­mus dėl me­lio­ra­ci­jos. Kai­mas pa­nai­kin­tas 1977-ųjų ko­vo 30 die­ną, vė­liau tuš­čia te­ri­to­ri­ja pri­jung­ta prie Bar­vy­džių kai­mo.

"Pas­ku­ti­niai kai­mo gy­ven­to­jai bu­vo šim­ta­me­tis se­no­lis, vie­na ne­by­li­kė ir ma­no ma­ma, o ga­liau­siai ji vie­nin­te­lė li­ko Žar­de­liuo­se iki iš­si­kė­li­mo į Bar­vy­džius," – me­na S. Ber­ži­nis.

S. Ber­ži­nis sa­ko, kad jų šei­mo­je pir­ma­sis pa­sa­ko­ji­mas apie Žar­de­lius už­ra­šy­tas maž­daug prieš 30 me­tų, tai, ką pri­si­mi­nė ma­ma.

Po to jis suor­ga­ni­za­vo bu­vu­sio kai­mo gy­ven­to­jų su­si­ti­ki­mą. Po­kal­biuo­se ryš­kė­jo dau­gy­bė fak­tų.

Kaip pa­žįs­ta­mi anks­čiau bend­ra­vę S. Ber­ži­nis ir A. Bal­čiū­nas su­ži­no­jo esą pusb­ro­liai. Tu­rį tą pa­tį pro­se­ne­lį.

Abu prieš po­rą me­tų ap­si­spren­dė is­to­ri­ją už­ra­šy­ti. Pir­miau­sia pa­kal­bin­ti vi­sų Žar­de­liuo­se re­gist­ruo­tų ūkių šei­mi­nin­kus ar jų pa­li­kuo­nis, gi­mi­nai­čius. Ieš­ko­jo pa­gal 1997 me­tais že­mėt­var­ki­nin­kų su­da­ry­tą kai­me sa­vi­nin­kų tu­rė­tos že­mės nuo­sa­vy­bės tei­sei at­sta­ty­ti ri­bų nu­sta­ty­mo pla­ną.

Pusb­ro­liai lan­kė pa­šne­ko­vus. Iš pra­džių rin­ko­si bend­raam­žius ir vy­res­nius. Kai ku­rie ne­bep­ri­ma­to ar ne­bep­ri­gir­di, ta­čiau at­min­tis ge­ra. Pas­kui gi­li­no­si į jau­nes­nių­jų li­ki­mus. Pa­ju­to pa­šne­ko­vų pa­lan­ku­mą.

Tuo pa­čiu do­mė­jo­si kraš­to is­to­ri­ja. Rė­mė­si is­to­ri­kės Vi­dos Gi­ri­nin­kie­nės apie Pa­pi­lės kraš­tą pa­skelb­tais fak­tais. Ar­chy­vuo­se su­ra­do svar­bių do­ku­men­tų.

Vis kan­ki­no klau­si­mas: ko­dėl pir­ma­ja­me iš­li­ku­sia­me Pa­pi­lės kraš­to kai­mų že­mė­la­py­je ne­pa­žy­mė­ti Žar­de­liai? Iš spe­cia­lis­tų iš­gir­do, kad to že­mė­la­pio su­da­ry­to­jas ne­bu­vo geog­ra­fas, o ku­ni­gas, tad sto­ko­jo pre­ci­zi­nio tiks­lu­mo.

As­me­ni­nės šei­mos pa­tir­tys

Pusb­ro­liai vis ieš­ko nau­jų pa­šne­ko­vų apie gy­ve­ni­mą Žar­de­liuo­se. Gal at­si­lieps kas nors, per­skai­tęs "Šiau­lių kraš­to" pub­li­ka­ci­ją.

S. Ber­ži­nis gi­mė 1944 me­tais, kai prie Žar­de­lių ar­tė­jo fron­to li­ni­ja. Nuo jo pa­si­trau­ku­si ma­ma pa­gim­dė vien­sė­dy­je prie Ak­me­nės. Kai grį­žo į na­mus, ra­do svei­kus abu vy­ro bro­lius Vla­dą ir Vin­cą, ku­rie bu­vo li­kę miš­kuo­se sau­go­ti gy­vu­lių ban­dą.

Pra­si­dė­jo ko­lek­ty­vi­za­ci­ja. Žar­de­liuo­se iš lū­pų į lū­pas skli­do po­sa­kis apie pa­si­rin­ki­mą: "Ar­ba į kol­cho­zą ar­ba į va­go­ną".

A. Bal­čiū­nas pa­tiks­li­na, kad toks pa­si­rin­ki­mas ūki­nin­kams pa­siū­ly­tas Bar­vy­džių mo­kyk­lo­je įvy­ku­sia­me stei­gia­ma­ja­me kol­cho­zo su­si­rin­ki­me.

S. Ber­ži­nis sa­ko, kad ma­ma pa­sku­ti­nė neat­sis­py­rė – įsto­jo. Ne­be­pa­jė­gė at­si­skai­ty­ti su py­lia­vo­mis, pa­vyz­džiui, užau­gin­ti run­ke­lių. Vie­na pa­ti ne­beiš­ga­lė­jo iš­mai­tin­ti šei­mos. Nors ir lai­kė dau­gy­bę bi­čių, me­dų vež­da­vo par­da­vi­nė­ti Ry­gos tur­gu­je. Au­gi­no še­šis vai­kus, o vy­ras – Si­bi­re, kaip po­li­ti­nis ka­li­nys. Ark­liais pa­vė­žė­jo ke­lis par­ti­za­nus į Dra­gi­nius ir ke­ly­je iš Kruo­pių į Pa­pi­lę pro Za­bi­kus su­si­ti­ko šla­jais ke­liau­jan­tį par­tor­gą, ku­ris per su­si­šau­dy­mą žu­vo. Po­rą me­tų pa­vy­ko iš­sau­go­ti pa­slap­tį. Ga­liau­siai sau­gu­mie­čiai su­ži­no­jo, nu­tei­sė va­di­na­mo­ji "troj­ka". Sū­nus tu­ri ar­chy­vuo­se su­ras­tus Juo­zo Ber­ži­nio tar­dy­mo pro­to­ko­lus. Šei­ma vė­liau su­ži­no­jo apie žū­tį la­ge­riuo­se.

Žar­de­liuo­se dar areš­tuo­ti, taip pat "troj­kų" nu­teis­ti Juo­zas Bal­čiū­nas, An­ta­nas Ga­li­nis, An­ta­nas Di­nius, My­ko­las Ma­tas.

Ona Ber­ži­nie­nė iš­si­kraus­tė į sa­vo ma­mos Bar­bo­ros Ri­mei­kie­nės so­dy­bą. Tik­ruo­sius na­mus tvar­kė vy­ro bro­liai, abu ne­ve­dę. Jie ku­rį lai­ką ir au­gi­no nuo ma­mos at­skir­tą jos jau­nė­lį Sta­sį.

Kai paau­gęs grį­žo pas ma­mą, va­sa­ro­mis ga­ny­da­vo ko­lū­kio avis.

Iki smulk­me­nų įsi­mi­nė, kaip na­mus už­griu­vo stri­bai ir ka­rei­viai. Iš­ve­žė tar­dy­mams į Ak­me­nę ma­mą, į Šiau­lius – tė­vo bro­lį Vla­dą. Vai­kai su­pra­to, kad dėl ka­lin­čio tė­vo. Bro­lį Vin­cą pa­li­ko, nes, kaip vė­liau jis džiau­gė­si, su­ge­bė­jo ap­si­mes­ti kvai­le­liu. Iš kai­my­nų dar suė­mė Ju­zi­nė­lį Ma­tą.

Vie­nus li­ku­sius vai­kus apie dvi sa­vai­tes sau­go­jo ka­rei­viai. Į mo­kyk­lą ne­lei­do, iš tro­bos į tua­le­tą vie­nų ne­pa­leis­da­vo. Lau­kė, kas į na­mus ateis iš miš­ko.

Po dvie­jų sa­vai­čių grį­žo suim­tie­ji­vi­si žar­de­liš­kiai, bet po sa­vai­tės ga­vo šau­ki­mus vėl at­vyk­ti į sau­gu­mo būs­ti­nę.

Bu­vo mu­ša­mi, to­dėl Ju­zi­nė­lis bi­jo­jo nau­jų kan­čių, ne­be­va­žia­vo į Šiau­lius, o pa­si­ko­rė miš­ke ne­to­li na­mų. Ne­ži­no­jo žmo­gus, kad rei­kė­jo k pa­si­ra­šy­ti, jog ne­tu­ri nu­si­skun­di­mų.

S. Ber­ži­nis sten­gė­si mo­ky­tis, bai­gė Kruo­pių vi­du­ri­nę mo­kyk­lą, Lie­tu­vos že­mės ūkio aka­de­mi­jo­je įgi­jo in­ži­nie­riaus pro­fe­si­ją. Dir­bo šalt­kal­viu, su­vi­rin­to­ju, te­kin­to­ju, me­cha­ni­ku, per pa­sta­ruo­sius tris de­šimt­me­čius va­do­va­vo ke­lioms ra­jo­no įmo­nėms. Ta­pęs pen­si­nin­ku te­bė­ra Sa­vi­val­dy­bės ta­ry­bos na­rys.

At­gai­vin­tas pa­vel­das

Kny­gos apie Žar­de­lius vir­še­ly­je nuo­trau­kos. Ąžuo­las – vie­nin­te­lis bu­vu­sios so­dy­bos ženk­las.

Kop­ly­čios, sta­ty­tos 1939 me­tais, vir­šū­nė. Kit­ką me­lio­ra­to­riai su­dau­žė maž­daug, nai­kin­da­mi Žar­de­lių kai­mą. Apie pus­šim­tį me­tų krū­muo­se mė­tė­si, bet žar­de­liš­kiai res­tau­ra­vo.

Prieš­ka­riu bu­vo pa­sta­ty­ta ir ma­žes­nio­ji kop­ly­tė­lė – prie ke­lio, to­dėl me­lio­ra­to­riai ją pa­li­ko ne­su­nai­ki­nę.

Iš praė­ju­sio šimt­me­čio iš­li­kęs ir ap­sa­ma­no­jęs pa­mink­li­nis ak­muo, su vir­šu­je nu­kal­din­tu kry­žiu­mi.

S. Ber­ži­nis sa­ko, kad ant vir­še­lio tu­rė­jo bū­ti dar vie­nas kry­žius. Jo da­lį meist­ras nu­ka­lė iš ak­mens su Žar­de­liuo­se gy­ve­nu­sių ūki­nin­kų pa­var­dė­mis ir at­ve­žė prie kop­ly­tė­lės. Pa­li­ko – kol pa­ma­tą iš­be­tuo­nuos. Bet din­go. "Va­gys ga­lė­jo to­kią sun­ke­ny­bę tik ko­kiu miš­ko­ve­žiu pa­si­kel­ti", – ma­no S. Ber­ži­nis. Jam vė­liau žmo­nės sa­kė, pas ką ma­tę jau per­dirb­tą kry­žių.

Ke­lios nuo­trau­kos – su poil­sia­vie­tės vaiz­dais. Ją įren­gė Al­gir­das Mar­ty­šius – do­va­na Lie­tu­vai šimt­me­čio pro­ga.

Vy­rai bu­vo su­ma­nę iš­kel­ti di­de­lį už­ra­šui "Žar­de­liai", ta­čiau ne­ga­vo lei­di­mo, nes to­kio kai­mo juk ne­bė­ra. Iš­kė­lė – "Žar­de­lių miš­ko par­kas".

Is­to­ri­niai fak­tai apie bu­vu­sį kai­mą, jo skly­pų brė­ži­niai su­tal­pin­ti in­for­ma­ci­nia­me sten­de.

Vis­kas įreng­ta už as­me­ni­nes S. Ber­ži­nio ir jo bend­ra­min­čių lė­šas bei tal­ki­nin­kų pa­stan­go­mis.