Naujausios
Puošnūs apdarai atstos bilietą į Pakruojo dvaro šventę
Kiekvienos moters spintoje tikrai yra bent vienas drabužis ar aksesuaras, vertas grafienės drabužinės. Nesvarbu, ar tai – močiutės atiduotas vėrinys, dovanų gauta šilko skarelė, sendaikčių turguje įsigyta suknia ar pačios nunertos pirštinaitės – pats metas šias grožybes iš spintos gilumos ištraukti į dienos šviesą.
Jau šeštadienį Pakruojo dvaro šventėje elegantiškų damų ir šventinę eilutę vilkinčių skrybėlėtų ponų laukia tikros dvariškos linksmybės, o smagiausia, kad pasistengusieji dėl savo išvaizdos į renginį bus įleidžiami nemokamai.
„Kuo daugiau žmonių įsijaus į šį žaidimą, tuo bus linksmiau ir gražiau. Dvaras, įvairios pramogos alsuos senove, tad apsivilkę džinsais ir trikotažiniais marškinėliais gali pasijusti lyg atklydę iš kitos planetos“, – sakė viena šventės rengėjų Kristina Ivančenko.
Į atvykusiųjų aprangą šventės organizatoriai žada žvelgti kūrybiškai, tad pasistengti tikrai verta. Dvarišku apdaru nesunkiai gali virsti ir pora eilių nėrinių papuošta išleistuvių suknelė, ir cilindru papildytas vestuvinis kostiumas.
Pati Kristina nekantrauja šeštadienį įsliuogti į baltą nėriniuotą žemę siekiančią suknelę , kurią prieš porą mėnesių aptiko skrynioje vienoje sendaikčių parduotuvėje Pasvalio rajone.
Kai moteris pasimatavo netikėtą radinį, sužavėta pardavėja net suplojo rankomis: „Tikra grafaitė!“
Tas dailus drabužis įkvėpė Kristiną sukaupti dvaro drabužinę, kad kiekvienas svečiuodamasis Pakruojo dvare galėtų bent trumpam pasijusti lyg kadaise ten gyvenę žmonės.
„Nekėlėme sau tikslo atkurti autentiškus drabužius, nes jais, geriausiu atveju, būtų galima pasigrožėti tik per stiklą.
Norėjau, kad dvaro svečiai galėtų jais pasidžiaugti, pasimatuoti, linksmintis su tais drabužiais.
Pasikonsultavę su istorinių kostiumų žinovais, dvariškių aprangą primenančių apdarų ėmėme ieškoti senelių, tetų skryniose, sendaikčių parduotuvėse, prašėme užsienyje gyvenančių draugų pagalbos“, – pasakojo K.Ivančenko.
Taip į Pakruojo dvarą atkeliavo maždaug trys dešimtys įvairaus dydžio moteriškų bei vyriškų kostiumų.
Teatro kostiumų dailininkės juos paruošė naujam gyvenimui: papuošė nėrinių ir raukinių eilėmis, atlaso bei aksomo kaspinais, būdingais devynioliktojo amžiaus apdarams, priderino aksesuarus ir pritaikė dėvėti įvairaus sudėjimo žmonėms.
Tais laikais damų apranga spinduliavo elegancija. Suknelės buvo gana uždaros, jų apačia siekė žemę, nes net čiurną parodyti buvo labai nepadoru, kaip ir pasirodyti viešumoje vienplaukei.
Dvaro ponios dienos metu visuomet dėvėdavo skrybėles, o vakare šukuoseną papuošdavo stručio plunksna ar sege. Turtingų damų plaukuose žibėdavo ir brangakmeniais puoštos šukos, segės su perlais.
Mažytės, delne telpančios rankinės būdavo gausiai dekoruojamos stiklo karoliukais, o plaštakas būtinai dengdavo nėriniuotos pirštinaitės ar riešines.
Vienas svarbiausių aksesuarų būdavo ir vėduoklė.
Dvariškių aprangoje spalvų nestigo – mėgiamos buvo ir, atrodytų, gana ryškios, ciklameno, apelsino, gaivios žalumos, vaiskios padangės spalvos.
Puošni rankų darbo suknelė tuomet kainavo panašiai, kiek gera pieninga karvė.
To meto vyrai neleisdavo sau viešumoje pasirodyti vienais marškiniais – būtinai vilkdavosi liemenę ir švarką, smokingą ar fraką, priklausomai nuo progos. Prie jų prisiderindavo kaklaraištį, kaklaskarę ar peteliškę, galvą prisidengdavo kepure arba skrybėle.
Pakruojo dvaro drabužinei netrukus bus skirtas atskirtas kambarys, kuriame kabos ne tik puošnūs apdarai, bet bus galima pavartyti leidinių, pasakojančių kostiumų istoriją, palandžioti po senas spintas ir skrynias.
