Naujausios
KOMENTARAS
Proto paieškos rinkimuose
Regina MUSNECKIENĖ
reginamus@skrastas.lt
Seimo rinkimų dieną stebėtojai užfiksavo, jog Kelmės Centro rinkimų apylinkėje dirba tik dalis komisijos narių. Vietoj trylikos buvo tik aštuoni arba trys penktadaliai visos komisijos.
Kadangi su rinkėjais tiesiogiai dirbo tik penki komisijos nariai, stoviniavo didelės eilės pilietinę pareigą norinčių atlikti kelmiškių.
Kai kurie, neturėdami kantrybės laukti eilėje, numojo ranka ir išėjo nebalsavę. Spjovė į pilietinę pareigą ir kelios mamos, vedinos mažais vaikais. Nenorėjo rikdyti mažylių.
Komisijos pirmininkas aiškino, jog dar du penktadaliai komisijos į darbą įsijungs vakare, kai reikės skaičiuoti balsus. O visą dieną sėdėti rinkimų apylinkėje nepanoro dėl mažo užmokesčio.
Vėliau sužinojau, jog Kelmės mieste vienas apylinkės komisijos narys per visą rinkimų laikotarpį uždirba po 100 – 150 litų. Kaimuose – apie porą šimtų litų. Ankstesniuose rinkimuose sumos būdavusios kur kas didesnės.
Žinoma, savivaldybės darbuotojui pusantro šimto litų – nedideli pinigai. O Kelmės apylinkių ir apygardos rinkimų komisijose dirbo nemažai savivaldybininkų.
Kodėl jie, pavargę nuo tiesioginio darbo, dar gviešiasi papildomų pareigų? Ar tai papildomo lito vaikymasis? Ar greitoji pagalba bendrapartiečiams? Juk Savivaldybėje daugiausia dirba vienos – Socialdemokratų partijos narių. Tiesa, yra liberalcentristų, "valstiečių" ir "tvarkiečių". Jiems ir kaimų biudžetininkams – taip pat nepagailėta darbo rinkimų komisijose.
Tačiau apygardos rinkimų komisijos pirmininkė Ona Kalpokienė sako, jog organizuojant rinkimus didžiausias deficitas buvo protas. Daugeliui komisijos narių trūksta išprusimo. Jie nemoka naudotis kompiuteriais.
Trūksta sąžiningo požiūrio į komisijos nario darbą ir atsakomybės. Kai kurie prieš rinkimus nesugebėję perskaityti net vadinamosios baltosios knygos, kurioje surašyta visa rinkimų komisijos nario darbo abėcėlė.
Deja, apygardos komisija negali atmesti nė vienos partijų pasiūlytos kandidatūros.
Pagrindinė problema, kad darbui rinkimų komisijose žmones deleguoja partijos. O partijose, kaip žinia, jau ima stigti proto. Lietuvėlė senka lyg upės brasta per vasaros karštymetį. Protingesnieji ir stipresnieji masiškai palieka Tėvynę. Arba jau „užverbuoti“ į senąsias partijas. O naujos irgi dygsta kaip grybai po lietaus. Tik iš kur paimti asmenybių?
Kiekvienas šviesesnis ir protingesnis kaimo žmogus jau turi šimtus pareigų bendruomenėje, seniūnaitijoje, o per rinkimus – komisijose.
Šiemet daugeliui partijų jau nebepavyko surinkti stebėtojų, kurie pasikeisdami kontroliuotų rinkimų apylinkes. O ir surastieji ne visi suprato, ką jie turi stebėti ir ką kontroliuoti.
Dieną po kaimus dar pasiblaškydavo mobilios grupės. O vakare, kai apygardos komisijoje buvo skaičiuojami balsai, nebeliko kam pasirašyti ant protokolo.
Nieko keista, kad stebėtojai su komisijos nariais nevakarojo iki paryčių. Jų darbas iš viso neapmokamas. O pilietinė pareiga dar netapo mūsų gyvenimo norma.
Nepartiniu mano protu, šios problemos lengvai išsispręstų, jeigu rinkimų komisijose dirbtų ne partijų deleguoti nariai, o visiškai neutralūs, gal net iš kito miesto atvežti žmonės, nepažįstantys nei kandidatų, nei vietos gyventojų, nepriklausantys jokiai partijai.
Tai galėtų būti netgi jauni bedarbiai, baigę aukštuosius teisės mokslus. Juk tokių Lietuvoje nestinga! Gal net studentai, kurie negali rasti vietos atlikti praktiką. Teisininkui tai būtų geriausia praktika.
Juos apmokytų specialiuose kelių dienų kursuose. Jauni, dar nesugadinti žmonės žymiai sąžiningiau ir teisingiau organizuotų rinkimus ir skaičiuotų balsus.
O proto trūksta ne tik rinkimų komisijoms. Intelektu ir kultūra, pagarba konkurentams neblizga ir kai kurie kandidatai. Labai gaila, jog kandidatuojantiems į Seimą nėra jokio slenksčio. Gali būti baigęs ir aštuonias klases. Gali elgtis visiškai neprognozuojamai. Turėti netgi psichikos sutrikimų. Partija tave iškėlė. Liaudis išrinko. Ir tapai Seimo nariu.
O liaudį įtikinti, labai pasistengus, – ne taip ir sunku. Žinoma, jeigu turi pakankamai įžūlumo ir žaidi ne pagal taisykles.
Daugelis žmonių nesusigaudo politikoje. Balsuoja taip, kaip pataria kaimynas, seniūnas, kultūros darbuotojas ar žemėtvarkininkas. Viena moteris per susitikimą prisipažino balsuojanti už tą vyrą, kuris iš visų kandidatų gražiausias. Kita sakė per praėjusius rinkimus supainiojusi Masiulius. Jai patikęs Eligijus, o balsavo, pasirodo, už Kęstutį.
Petrališkėje, atvykus į susitikimą su rinkėjais, dviračiu privažiavo jau „apšilęs“ žmogelis. Pasigyrė: „Balsuosiu už jus. Bet aš galėčiau surasti dar kokius tris balsuotojus,“ – pasisiūlė ir paplekšnojo sau per kišenę. Išgirdęs, jog nepapirkinėju rinkėjų, sėdo ant dviračio ir supykęs nurūko keliu.
Karklėnuose pakalbintas vyriškis prisipažino jau turįs už ką balsuoti. „Atvažiavo žmogus iš Kelmės – ir sutvarkėme reikalus. Nupirko „bambalį“ alaus.“
Viena moteriškė džiaugėsi gavusi naujus batus už tai, kad išnešiojo kandidato bukletėlius. Kitas žadėjęs atvežti kilimą.
Sakoma, jog gebėjimas prisitaikyti – vienintelė galimybė išlikti. Ilgus amžius okupuoti lietuviai, matyt, sugebėjo išsiugdyti šitą bruožą. Tai ir prisitaikome, nepraleisdami progos išlošti bent „bambalį“ alaus ar šiltus batus žiemai. Tik tiek. Tik tai akimirkai. O kas bus toliau?
