Naujausios
Privalome žinoti savo šaknis, išsaugoti tradicijas
Rajone kasmet vyksta folklorinių ansamblių sambūriai, organizuojami stilizuoti folkloro kolektyvų renginiai. Juose dalyvauja nemažai rajono kolektyvų, tačiau ar šių renginių užtenka, norint išsaugoti tikrą savo krašto etnografinį palikimą? Ar mokyklose ir darželiuose dėstomas etnokultūros kursas padės atgaivinti tai, kas jau prarasta ar baigiama prarasti?
Apie tai „Mūsų kraštas“ kalbėjosi su etnomuzikologe, Radviliškio viešosios bibliotekos renginių organizatore Vilma MERKYTE.
„Pasigendu etninės kultūros politikos“
– Ar galima būtų pasakyti, jog mūsų mieste bei rajone rūpinamasi etnokultūra?
– Pradėti reikėtų nuo to, kad Radviliškyje nėra etninės kultūros politikos, o rajone apskritai nėra kultūros politikos. Jau keletą metų Lietuvos kultūros ministerija, Etninės kultūros globos tarybos Aukštaitijos regiono vadovai ragina Radviliškio rajono vadovus parengti Etninės kultūros programą. Kalbu apie tai todėl, nes keletą metų buvau šios tarybos narė ir galiu lyginti kitų rajonų pasiekimus etninės kultūros srityje.
Kad Lietuvoje gerokai sukrusta saugoti ir diegti etninę kultūrą visose gyvenimo srityse, dar nereiškia, kad rajone, o ypač mieste, yra tokia pat puiki situacija. Mums dar reikia labai nemažai padirbėti, kad galėtume lygiuotis į Kelmės, Kėdainių, Plungės, Ukmergės, Ignalinos, Panevėžio rajonus.
– Užsiminėte, kad rajone nėra etninės kultūros politikos, tačiau mieste kasmet rengiama stilizuota Sekminių šventė, vyksta kojinių mezgimo čempionatas, Užgavėnės, anksčiau vykdavo Joninių šventė. Ar tai ne etninės kultūros propagavimas?
– Joninės buvo gana vykęs renginys, kuriame bent iš dalies buvo bandoma atgaivinti senovinius papročius. Užgavėnės – bene vienintelis pavykęs renginys mieste.
Jau tradiciniu reiškiniu tampa Sekminių šventimas Radviliškio miesto parke, bet pasigilinkime kokia tai šventė? Ar ji turi vykti mieste? Ar natūralu, kad mieste į šventę atvedama apvainikuota karvė ar ožka? Ar tai ne tradicinė piemenų ir kaimo bendruomenės šventė?
Be to, kažkodėl prie šios šventės prijungiamas nesuderinamas renginys – kojinių mezgimo čempionatas. Jį, beje, tikslingiau rengti rudenį ar žiemą. Kada paprastai mezgamos kojinės, jei ne šiuo metu? Tokių pavyzdžių apie Radviliškio miesto etnokultūrą yra nemažai.
Keistas reiškinys ta etninė kultūra Radviliškyje. Tarsi ir vyksta etniniai renginiai, bet, atidžiau pasižiūrėjus, jie turėtų būti ne tokie.
Švietimo įstaigoms reikalingi etnokutūros specialistai
– Nuo šių mokslo metų švietimo įstaigose pradedamas dėstyti etninės kultūros kursas. Ar tai padės atsigauti etninei kultūrai ir ją išsaugoti?
– Švietimo ir mokslo ministro Gintaro Steponavičiaus įsakymu patvirtintos „Pagrindinio ir vidurinio mokslo etninės kultūros ugdymo bendrosios programos“, kurios įgalioja švietimo įstaigose dėstyti etninę kultūrą nuo darželio iki baigiamųjų klasių.
Tai sveikintinas dalykas, nes pirmiausia, mes turime užsiauginti jaunąją kartą, kuri suprastų savo senelių šnektą, kad mokėtų bent keletą skirtingų Lietuvos regionų tradicinių dainų, pasakojamosios ir smulkiosios tautosakos perlų, atskirtų skirtingų regionų tautinius drabužius, mokėtų pagroti tradiciniais lietuvių liaudies instrumentais. Viso to gali išmokyti tik kvalifikuoti pedagogai, turintys etnokultūrinį išsilavinimą.
Viešojoje bibliotekoje prieš keletą metų buvo tradicija rengti Velykinių puokščių parodas. Visada prieš jas rengiant, supažindindavau su išlikusia istorine medžiaga ir nuotraukomis, kaip atrodė vadinamoji Velykinė eglutė. Paprastai tai buvo stovas, papuoštas žalumynais ar spalvotais popierėliais, su lizdeliais, kuriuose įdėti marginti margučiai.
Teko šios tradicijos atsisakyti dėl parodos dalyvių neišmanymo. Kartą V. Kudirkos pagrindinės mokyklos, kurioje tarsi ir vykdavo etninės kultūros pamokos, pradinukai atnešė į parodą tikrą, su šviesiais ūgliais, eglutę, įsodintą į vazoną ir apkabinėtą popieriniais karpiniais. Bandžiau mokytojai įrodyti, kad dabar ne Kalėdos ir taip eglutės prieš Velykas niekas nepuošdavo, bet turėjau pasigailėti mokinių įdėto triūso, ir ją eksponuoti parodoje, nors man iki šiol dėl to gėda, kad vaikams šito nepaaiškino mokytoja.
Labai džiaugčiausi, kad etninę kultūrą kvalifikuoti pedagogai dėstytų visose mokyklų klasėse – tegul ir kaip pasirenkamąjį dalyką.
– Sakėte, kad keletą metų buvote Etninės kultūros globos tarybos nare. Kuo taryba prisidėjo prie etnokultūros išlikimo?
– Etninės kultūros globos taryba padarė nemažai gerų darbų, tausojant etninį paveldą ir propaguojant etninę kultūrą. Vien tai, kad šios tarybos dėka 2013-ieji metai paskelbti tarmių metais yra didelis pasiekimas, saugant sparčiai nykstančias tarmes. Etninės kultūros globos tarybos pastangomis buvo priimtas ir anksčiau minėtas švietimo ir mokslo ministro įsakymas.
– Jau keletą metų jūs rengiate kalendorinių švenčių programas. Ar sulaukia tokios programos žiūrovų susidomėjimo, ar jie domisi savo krašto etniniu palikimu?
– Koncertuodama rajono bendruomenėms, mokyklose ir vaikų darželiuose su kalendorinių švenčių programomis, supratau, kad daugelio papročių ir tradicijų mūsų rajono žmonės nežino ir nesupranta. Pavyzdžiui, skambančios dzūkiškos adventinės dainos kiek keistos aukštaičio ausiai, bet edukacine prasme jos yra naudingos.
Juk lietuvis, nežinantis savo šaknų, nebus gerbiamas nei Europoje, nei pasaulyje. Būkime savo šalies patriotai, kaip toj Rokiškio krašto dainoj: „Kur aisiu aisiu, kur būsiu būsiu – vis Lietuvas neažmiršiu...“
Kalbino Saulius JUŠKEVIČIUS
Sauliaus JUŠKEVIČIAUS nuotr.
NUOMONĖ: Etnomuzikologė, Viešosios bibliotekos renginių organizatorė Vilma Merkytė: „Radviliškyje nėra etninės kultūros politikos“.
JONINĖS: Prie Eibariškių tvenkinio anksčiau vykdavo Joninių renginys. Jame bent iš dalies buvo bandoma atgaivinti senovinius papročius.