Naujausios
„Meilė dabar suprofaninama“
Aiškindama, kodėl knygos pavadinimas būtent „Laimė yra mylėti“ Regina Edita Teresiūtė sakė, jog kiekvienas į šį pasaulį atėjęs žmogus, net ir žvėrelis ar paukštelis trokšta meilės. Tik meilė dabar suprofaninama. Ji visą gyvenimą mokėsi karitatyvinės – pagalbos meilės ir gyvenime sutiko daug tokios meilės mokytojų. Visų pirma tai buvo jos mama, kurios žingsnius einant bažnyčion ir stumiant vežimėlį su dviem vaikais, knygos autorė iki šiol girdi.
Kasdien girdi ir Motinos žodžius: „Vaikeliai, būkit geri. Mylėkit vieni kitus.“ Šie žodžiai disonuoja su šių dienų vertybėmis, kai mokoma ne mylėti, o būti lyderiu, viršesniu už kitus. Galbūt todėl knyga šiuo metu yra ypač aktuali. Kad atvertų jauniems žmonėms akis, kad jie įsitikintų, jog kitiems atiduota meilė tau pačiam grįžta su kaupu.
Mylėti žmones ir Dievą sesę Reginą mokė ir kunigai, kuriems ji talkino: Šlavantuose (Lazdijų raj.) kunigas J. Zdebskis, Žalpiuose (Kelmės raj.) kunigas buvęs tremtinys ir politinis kalinys J. Razmantas, Viduklėje (Raseinių raj.) kunigas, politinis kalinys, disidentas A. Svarinskas ir kt
Daug kartų ir pati vienuolė buvo tardyta KGB, teko sėdėti net parų, kaip pati suskaičiavo, per visus kartus jų susidarė 70.
Tačiau visuomet gelbėjo Dievas, kuriuo besąlygiškai tikėjo. „Bijojom. Rankos, kojos drebėdavo per tardymus, tačiau žinojom, kad mūsų veikla teisinga ir reikalinga. Visada tikėjau, kad Lietuva bus laisva. Negali blogis taip ilgai viešpatauti“, – mintimis dalijosi knygos autorė.
Net tuomet, kai tardytojai jai grasino supūdyti lageryje, trapi moteris drąsiai rėžė: „Ateis laisva Lietuva, ir man pensiją mokės Lietuvos respublika. Prieš Dievą ginklų nėra.“
Vienuolė ragino ir šiandieninius žmones melstis vienam už kitą, laiminti vieniems kitus: „Laiminkit savo vaikus, vyrus, kaimynus, visą šeimą, nes tik gerumas ir meilė atneša ramybę.“
Knygos autorė stebėjosi ir vienu keistu lietuvių bruožu – vos jie išsirenka naują valdžią, tuoj pradeda ją keikti. „Prakeiksmas pasėja žmoguje velnio sėklą, blogiui įduoda galią. Kaip jie gali gerai dirbti? Geriau melstumėmės už juos. Tada jie „cypdami“ darytų gera žmogaus labui.“
E.R.Teresiūtės teigimu, knygą jai padėjo parašyti sovietmečiu įdiegtas kaupimo sindromas. Tuo laikotarpiu išmoko nešnekėti ko nereikia, o daugiau veikti. Todėl popieriuje kruopščiai fiksuodavo visus savo gyvenimo įvykius, detaliai atpasakodavo tardymus, ką jai sakydavo ir ką ji sakydavo. Sukaupė labai daug nuotraukų.
Be to, vienuolė rinko bei kaupė įvairiausius su tikėjimu ir religija susijusius daiktus: kryželius, statulėles, paveikslėlius, rožinius, nuotraukas ir kt. Dabar šie daiktai eksponuojami Šiluvoje.
„Ir sovietmečiu buvo savo siela laisvų žmonių“
Krikščioniškos pagalbos labdaros ir paramos fondo „Donum“ vadovas Tomas Reventas pasakojo, jog jo veiklą nulėmė 20 metų tęsusis pažintis su disidente Nijole Sadūnaite. Tuomet suvokęs, kad ir sovietmečiu buvo nemažai savo siela laisvų žmonių. Tai buvo pirmasis postūmis užfiksuoti to meto istoriją ir lietuvių kovas už laisvę.
Lenktynės su laiku jau buvo pralaimėtos, nes beveik nelikę gyvų partizanų. Tačiau dar gyvena daug partizanus pažinojusių ir jų veiklą sovietmečiu tęsusių žmonių. Jų liudijimus tiesiog būtina užfiksuoti dabar, nes po kelerių metų nebebus ko fiksuoti.
Leidyklos tokių knygų veltui neleidžia. Nebus populiarios. Nepirks. Prašė Kultūros tarybos paramos. Tačiau sulaukė atsakymo, kad tokie leidiniai neturi kultūrinės vertės. Be to, knygos leidžiamos dideliais 3000 egzempliorių tiražais. Tačiau toks tiražas – reikalingas norint knygų skirti visoms bibliotekoms.
Fondas „Donum“ išleido knygas apie Feliciją Nijolę Sadūnaitę, disidentą Petrą Plumpą, kuris būdamas šešiolikos metų pradėjo leisti laikraštį „Laisvė Lietuvai“, 1958 metais išdrįso iškelti trispalvę, daugino ir platino „Bažnyčios kroniką“ ir už šią veiklą 15 metų praleido griežto režimo lageriuose. vienuolę Gerardą Eleną Šuliauskaitę ir Reginą Editą Teresiųtę. Šiuo metu rengiama knyga apie Carito Lietuvoje atkūrėją ir vadovę Albiną Pajerskaitę.
Fondo planuose – leidžiamas knygas įgarsinti, nes jaunimas važiuodamas automobiliais labiau mėgsta klausytis negu skaityti.
