
Naujausios
Pakruojo rajone prisiminti ir pagerbti tie, kurie 1944 metų gruodžio 18–26 dienomis žuvo nuo NKVD-istų rankų Pašvitinio valsčiuje.
Aukų įamžinimo vietas Peleniškiuose ir Norvaišiuose lankė, šv. Mišiose dalyvavo Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos (LPKTS) Pakruojo filialo nariai, Pašvitinio Švč. Trejybės bažnyčios klebonas Tomas Janavičius, Lietuvos Jono Žemaičio karo akademijos kapelionas, kunigas Mindaugas Sabonis, KASP Prisikėlimo 6-osios rinktinės kariai savanoriai, Pakruojo “Atžalyno” gimnazistai, žuvusiųjų giminės, artimieji.
Žuvusiųjų atminimas ant Peleniškių piliakalnio pagerbtas atminimo salvėmis, gėlėmis, „Tautiška giesme“.
„Šie žmonės, kurių atminimą šiandien pagerbiame, buvo mūsų artimieji, draugai, kaimynai. Jie kovojo už laisvę, už teisę gyventi savo žemėje, už mūsų visų ateitį. Jų auka yra neįkainojama, ir mes privalome ją prisiminti bei perduoti šią atmintį ateities kartoms“, – sakė LPKTS Pakruojo filialo valdybos pirmininkė Erika Kižienė.
Pasak pirmininkės, 1944-ųjų metų gruodžio 18–26 dienomis, per Kūčias ir Šv. Kalėdas, Pakruojo rajono žemė buvo nusėta lavonais, sodybos paverstos gaisravietėmis.
Gruodžio 18-ąją Klovainių seniūnijos Akmenėlių kaime sudeginta Povilo Šumskio sodyba, o Meilūnų kaime – Prikockių sodyba. Žuvo šeši civiliai gyventojai.
Gruodžio 24-ąją Kūčių rytą Bučiūnų kaime enkavėdistai su stribais nušovė Joną Nainį, tėvą ir sūnų Lapinskus.
Gruodžio 25-ąją Lygumų seniūnijos Išdagiečių kaime areštavo Povilą, Juozą ir Motiejų Dominauskus, sudegino sodybą. Vaigailių kaime nušovė Stasį, Aloyzą ir Adolį Dominauskus, jų sodybą sudegino. Vaiškonių kaime nušovė Joną ir Vincą Račus bei jų giminaitį Lionginą Račą. Ūdekų kaime sovietiniai kareiviai nušovė Steponą Ratkų, Juozą Gylį ir Praną Dauparą. Prano Dauparo tėvų trobą uždegė.
Peleniškių kaime gruodžio 26-ąją nuo NKVD-istų ginklų žuvo Alfonsas, Pranas ir Leonas Liubauskai, Stasys Bagdonas ir Feliksas Kriaučiūnas. Sudeginta Alfonso Liubausko sodyba. Tą pačią dieną Starkonių kaime nušauti Aleksas Norvaiša, Leonas Grigaliūnas ir Edvardas Steponaitis.
„Šį sąrašą galima dar tęsti ir tęsti. Aiškus buvo ir egzekucijų tikslas – „padėti apsispręsti” Lietuvos sūnums stoti į Raudonąją armiją, o paimtus per prievartą nusiųsti į priešakinę fronto liniją, kad pridengtų sovietų karius nuo patrankų ugnies, jiems liekant patrankų mėsa... Nepasisekė – jie nesugebėjo įbauginti. 1944–1945 m. žiemai artėjant į pabaigą partizanų miškuose vis daugėjo, jų veiksmai aktyvėjo – kūrėsi rinktinės bei apygardos“, – pasakojo E. Kižienė.