Prisimintas vargonų meistras ir pirmojo sklandytuvo kūrėjas

Pri­si­min­tas var­go­nų meist­ras ir pir­mo­jo sklan­dy­tu­vo kū­rė­jas

Ket­vir­ta­die­nį Žal­piuo­se pri­si­min­tas iš šio kraš­to ki­lęs var­go­nų meist­ras, pir­mo­jo sklan­dy­tu­vo Lie­tu­vo­je sta­ty­to­jas Jo­nas Ga­ra­le­vi­čius. Šie­met su­kan­ka 145 me­tai nuo šio iš­ki­laus žmo­gaus gi­mi­mo.

Da­lia KAR­PA­VI­ČIE­NĖ

daliak@skrastas.lt

„Iš la­bai mu­zi­ka­laus kai­mo į gy­ve­ni­mą išė­jo“

Į ne­di­de­lį, jau­kų Žal­pių kraš­to mu­zie­jų ket­vir­ta­die­nį su­si­rin­ko žal­piš­kiai ir sve­čiai, pa­mi­nė­ti iš Dva­riš­kių kai­mo ki­lu­sio var­go­nų meist­ro ir pir­mo­jo sklan­dy­tu­vo Lie­tu­vo­je sta­ty­to­jo Jo­no Ga­ra­le­vi­čiaus 145-ųjų gi­mi­mo me­ti­nių.

Iš­ki­li as­me­ny­bė gi­mė 1871 me­tų lapk­ri­čio 21 die­ną, lan­kė Kel­mės ir Ra­sei­nių pra­džios mo­kyk­las, vė­liau mo­kė­si Pa­lan­go­je, Lie­po­jo­je ir Kau­ne. Pa­lan­gos baž­ny­čio­je, pa­dė­da­mas var­go­ni­nin­kui gie­do­ti, pa­ts pra­mo­ko gro­ti var­go­nais.

Var­go­ni­nin­ko, kom­po­zi­to­riaus, cho­ro di­ri­gen­to ir mu­zi­ko­lo­go Juo­zo Ži­le­vi­čiaus tvir­ti­ni­mu, „iš la­bai mu­zi­ka­laus kai­mo į gy­ve­ni­mą išė­jo“. Ap­lin­kui Žal­pius tuo me­tu bu­vo su­si­bū­ręs sa­va­moks­lių or­kest­ras, ku­ria­me grie­žė trys smui­kai, vio­lon­če­lė, kont­ra­bo­sas, klar­ne­tas, flei­ta, būg­ne­lis, dū­de­lės, su­meist­rau­tos iš kark­lo.

Or­kest­re J. Ga­ra­le­vi­čiaus tė­vas smui­ka­vo, ma­ma pū­tė dū­de­les. Žal­piš­kiai gro­da­vo per šo­kius, trenk­da­vo mar­šus, kad vi­sa apy­lin­kė skam­bė­da­vo. Na­gin­gi kai­mo žmo­nės vi­sus di­džiuo­sius sty­gi­nius inst­ru­men­tus, iš­sky­rus smui­kus, pa­si­ga­min­da­vo pa­tys.

Per Jo­no Ga­ra­le­vi­čiaus gi­mi­mo su­kak­ties mi­nė­ji­mą mar­šu, liau­diš­ko­mis dai­no­mis pra­džiu­gi­no Pak­ra­žan­čio kul­tū­ros cent­ro liau­diš­kos mu­zi­kos ka­pe­la, va­do­vau­ja­ma Lai­mos La­pins­kie­nės.

Su­meist­rau­tų var­go­nų ir kank­lių – tūks­tan­čiai

J. Ga­ra­le­vi­čius – vie­nas iš pro­duk­ty­viau­sių mu­zi­kos inst­ru­men­tų – var­go­nų, kank­lių – ga­min­to­jų.

Var­go­nų sta­ty­bos že­mai­tis nuo Žal­pių ke­le­rius me­tus mo­kė­si Len­ki­jo­je, Šče­ci­ne, vė­liau te­nykš­tė­je įmo­nė­je ga­mi­no var­go­nus. Nie­kas ne­ži­no, prie ko­kių Eu­ro­pos mies­tų baž­ny­čių var­go­nų pri­si­lie­tė na­gin­gos Jo­no Ga­ra­le­vi­čiaus ran­kos.

14 me­tų J. Ga­ra­le­vi­čius gy­ve­no sve­tur. Grį­žęs į Lie­tu­vą, ap­si­gy­ve­no Kau­ne. Su­si­pa­ži­no su kom­po­zi­to­riu­mi Juo­zu Nau­ja­liu, iš jo ga­vo pra­šy­mą pa­tai­sy­ti var­go­nus Ka­vars­ko baž­ny­čio­je. Pir­muo­sius var­go­nus meist­ras sa­va­ran­kiš­kai pa­sta­tė Žel­vos baž­ny­čio­je.

1905 me­tais įsi­ren­gė var­go­nų dirb­tu­vę „Fab­ri­ka mu­zi­kos inst­ru­men­tų“. De­ja, per Pir­mą­jį pa­sau­li­nį ka­rą Jo­nui Ga­ra­le­vi­čiui pa­si­trau­kus į Ru­si­ją, jo na­mai ir dirb­tu­vės bu­vo su­nai­kin­ti. Po ka­ro prie mėgs­ta­mo už­siė­mi­mo meist­ras ne­beg­rį­žo.

1898–1914 me­tais Jo­nas Ga­ra­le­vi­čius su­re­mon­ta­vo, res­tau­ra­vo, per­sta­tė apie 100 var­go­nų, pa­ga­mi­no ke­lis tūks­tan­čius kank­lių bei ki­tų mu­zi­kos inst­ru­men­tų. Pa­sak ren­gi­nio ve­dė­jos Gin­ta­rės Kaz­laus­kai­tės, ga­li­ma tvir­tin­ti, jog J. Ga­ra­le­vi­čius baž­ny­čioms su­tei­kė die­viš­kos mu­zi­kos spal­vą. Kai ku­riuo­se šal­ti­niuo­se tei­gia­ma, kad su meist­ru Ast­raus­ku Jo­nas Ga­ra­le­vi­čius pa­ga­mi­nęs 2,5 tūks­tan­čio ar net pen­kis tūks­tan­čius inst­ru­men­tų. Dau­ge­lis iš jų iš­siųs­ti į Ame­ri­ką.

1910 me­tais J.Ga­ra­le­vi­čius iš­lei­do va­do­vė­lį „Trum­pas iš­si­moks­li­ni­mas, kaip gro­ti ant kank­lių“, pa­ra­šė tris va­do­vė­lius, kaip skam­bin­ti cit­ra ir kank­lė­mis.

Mai­ro­nio lie­tu­vių li­te­ra­tū­ros mu­zie­ju­je eks­po­nuo­ja­mo­se Jo­no Ga­ra­le­vi­čiaus pa­ga­min­to­se kank­lė­se yra įra­šas – de­di­ka­ci­ja Mai­ro­niui, lin­kin­ti iš mie­go pri­kel­tų kank­lių am­ži­no skam­bė­ji­mo. Vi­sus, pra­ve­rian­čius Jo­no Ma­čiu­lio-Mai­ro­nio bu­to du­ris, pa­si­tin­ka kank­lių sty­go­mis skam­ban­ti kom­po­zi­to­riaus Juo­zo Nau­ja­lio dai­nos „Lie­tu­va bran­gi“ me­lo­di­ja. Žo­džius dai­nai su­kū­rė Mai­ro­nis.

Pir­mą­jį sklan­dy­tu­vą „už­trauk­da­vo“ iki de­šim­ties žmo­nių

Pra­dė­jęs nuo kank­lių ir var­go­nų, 1910-ųjų pa­bai­go­je su Alek­sand­ru Kul­vins­kiu Jo­nas Ga­ra­le­vi­čius ėmė­si meist­rau­ti pir­mą­jį Lie­tu­vo­je sklan­dy­tu­vą.

A. Kul­vins­kis pa­da­rė brė­ži­nius, o meist­ra­vo, kaip ma­no­ma, J. Ga­ra­le­vi­čius. Sklan­dy­tu­vą, svė­ru­sį apie 192 ki­log­ra­mus, pi­lo­tas ore val­dė, bal­ansuo­da­mas sa­vo kū­nu. Į orą, maž­daug 40-50 met­rų aukš­tį, apa­ra­tas pa­kil­da­vo už vir­vės tem­pia­mas nuo še­šių iki de­šim­ties žmo­nių. Ban­do­mie­ji skry­džiai vy­ko 1911 me­tų pa­bai­go­je. At­lik­ta dau­giau kaip 30 skry­džių.

Gimti­nę my­lė­jo vi­so­mis iš­ga­lė­mis

At­kū­rus Lie­tu­vos ne­prik­lau­so­my­bę, Jo­nas Ga­ra­le­vi­čius dir­bo mi­nis­te­ri­jo­se, bu­vo Ama­tų mo­kyk­los di­rek­to­rius.

Daž­nai jis lan­ky­da­vo­si ir Žal­piuo­se, mies­te­lio baž­ny­čiai pa­do­va­no­jo al­to­rių, rė­mė gi­mi­nai­čius. 1933 me­tais Žal­pių ka­pi­nė­se pa­si­sta­tė kop­ly­čią, į ku­rią iš Lio­lių per­kė­lė mo­ti­nos pa­lai­kus. Vė­liau, 1943 me­tais, ša­lia mo­ti­nos ir pa­ts at­gu­lė am­ži­no­jo poil­sio.

Pri­si­mi­ni­mais apie Jo­ną Ga­ra­le­vi­čių da­li­jo­si jo gi­mi­nai­tė, se­sers Pet­ro­nė­lės anū­kė Mi­cha­li­na Kli­ma­šaus­kie­nė, į ren­gi­nį at­vy­ku­si su šei­ma. Pet­ro­nė­lė su­si­lau­kė 11 vai­kų, tarp ku­rių bu­vo ir M. Kli­ma­šaus­kie­nės tė­vas Pet­ras. Ir Pet­ro­nė­lė, ir ki­ta Jo­no Ga­ra­le­vi­čiaus se­suo Ona pa­lai­do­tos Žal­piuo­se, kop­ly­čios pa­pė­dė­je. Tre­čio­ji se­suo Ka­ro­li­na ir tė­vas Mar­ty­nas il­si­si Lio­liuo­se.

M. Kli­ma­šaus­kie­nė sa­kė, jog pa­ti dė­dę Jo­ną pri­si­me­na men­kai. Bu­vu­si vos tre­jų me­tu­kų, kai J. Ga­ra­le­vi­čius mi­rė, to­dėl at­min­ty­je – tik ke­le­tas lai­do­tu­vių aki­mir­kų. Bet apie įžy­mų­jį gi­mi­nai­tį daug pa­sa­ko­jo jos ar­ti­mie­ji. Jo­nas Ga­ra­le­vi­čius be įgim­to ta­len­to, darbš­tu­mo, už­si­spy­ri­mo, tiks­lo sie­ki­mo, pa­si­žy­mė­jo ir di­de­le mei­le sa­vo gim­ti­nei. My­lė­jo Žal­pių kraš­tą vi­so­mis iš­ga­lė­mis.

Au­to­rės nuo­tr.

PRI­SI­MI­NI­MAI: Jo­no Ga­ra­le­vi­čiaus se­sers Pet­ro­nė­lės anūkė kel­miš­kė Mi­cha­li­na Kli­ma­šaus­kie­nė pa­sa­ko­jo, jog tru­pu­tį pri­si­me­na dė­dės lai­do­tu­ves, nors tuo­met jai te­bu­vo tre­ji me­tu­kai.

AS­ME­NY­BĖ: Iš Dva­riš­kių kai­mo ki­lęs Jo­nas Ga­ra­le­vi­čius į Lie­tu­vos is­to­ri­ją įė­jo pir­miau­sia kaip va­rgo­nų meist­ras, pir­mo­jo Lie­tu­vo­je sklan­dy­tu­vo sta­ty­to­jas.

SKLAN­DY­TU­VAS: Pa­gal Ni­ko­la­jaus Ga­no (My­ko­lo Ga­nio) pa­sa­ko­ji­mą ši­taip ga­lė­jo at­ro­dy­ti J. Ga­ra­le­vi­čiaus ir A. Kul­vins­kio pa­ga­min­tas sklan­dy­tu­vas (M. Žel­vio pie­ši­nys).

MAR­ŠAS: Per Jo­no Ga­ra­le­vi­čiaus gi­mi­mo su­kak­ties mi­nė­ji­mą mar­šu, liau­diš­ko­mis dai­no­mis pra­džiu­gi­no Pak­ra­žan­čio kul­tū­ros cent­ro liau­diš­kos mu­zi­kos ka­pe­la, va­do­vau­ja­ma Lai­mos La­pins­kie­nės.

EKS­PO­ZI­CI­JA: Žal­pių kraš­to­ty­ros mu­zie­ju­je – eks­po­zi­ci­ja apie Jo­ną Ga­ra­le­vi­čių.