Prisiminimai liejasi kaip rankdarbių raštai

Pri­si­mi­ni­mai lie­ja­si kaip rank­dar­bių raš­tai

Bu­la­vė­nų kai­me gy­ve­nan­ti Bi­ru­tė Ma­žu­lie­nė daž­ną die­ną į ran­kas ima vą­še­lį ir ne­ria, jos tei­gi­mu, taip vai­ky­da­ma nuo sa­vęs nuo­bo­du­lį. „Ką pen­si­nin­kė be­veik­siu?“, – šyp­so­jo­si.

B. Ma­žu­lie­nė ner­da­ma pa­sa­ko­jo apie praė­ju­sių lai­kų ir da­bar­ti­nius Bu­la­vė­nus. Pri­si­mi­ni­mai lie­jo­si ir py­nė­si kaip rank­dar­bių raš­tai.

Da­lia KAR­PA­VI­ČIE­NĖ

daliak@skrastas.lt

Be­veik ne­pa­leis­da­ma iš ran­kų vą­še­lio, Bi­ru­tė Ma­žu­lie­nė da­li­jo­si pri­si­mi­ni­mais apie Bu­la­vė­nus.

Čia au­go nuo dve­jų me­tu­kų. Naš­lai­tę li­ku­sią mer­gai­tę au­gi­no tė­vo se­suo – te­ta. Bi­ru­tės Ma­žu­lie­nės ma­ma mi­rė gim­dy­da­ma penk­tą­jį vai­ką.

Jos jau­nys­tė­je gat­vi­nis kai­mas bu­vo kur kas gau­ses­nis gy­ven­to­jų ne­gu da­bar. Tie­sa, vis dau­giau žmo­nių iš mies­tų į vaiz­din­go­je vie­to­vė­je įsi­kū­ru­sius Bu­la­vė­nus da­bar at­si­ke­lia. „Bus gal ko­kios aš­tuo­nios nau­ja­ku­rių šei­my­nos?“, – svars­to. Ta­čiau at­si­kė­lė­liai su vie­ti­niais men­kai bend­rau­ja – kiek­vie­nam sa­vas gy­ve­ni­mas, sa­vi rū­pes­čiai ir džiaugs­mai.

Bi­ru­tė Ma­žu­lie­nė, gi­mu­si prieš di­dį­jį ka­rą, pri­si­me­na, kaip Lie­tu­vos lai­kais darbš­tūs bu­la­vė­niš­kiai, ki­bi­rus į ran­kas įsi­tvė­rę ar­ba naš­čius už­si­ver­tę ant pe­čių, į Pa­du­by­sį ne­šda­vo par­duo­ti pie­ną. O ke­lias – ne­leng­vas: tai kal­nas, tai pa­kal­nė, apie trys ki­lo­met­rai. Žie­mą tik ir žiū­rėk, kad ne­pas­lys­tum ir su vi­su pie­nu ne­parg­riū­tum. Vie­no­dai sun­ku bū­da­vę ir kil­ti į Pa­du­by­sį, ir leis­tis nuo jo.

La­bai stam­bių ūki­nin­kų Bu­la­vė­nuo­se nie­kuo­met nė­ra bu­vę, di­džiau­sias val­dė apie 50 hek­ta­rų. „Vi­si ki­ti tu­rė­jo po ke­lio­li­ka ar ke­le­tą hek­ta­rų ir bu­vo va­di­na­mi „ba­biz­ni­kais“, – šyp­so­jo­si mo­te­ris.

Bu­la­vė­nuo­se il­gus me­tus vei­kė mo­kyk­la. Ją bai­gė Bi­ru­tė Ma­žu­lie­nė, vė­liau – ir trys jos vai­kai. Ke­tu­rių kla­sių mo­ki­nius mo­kė vie­na mo­ky­to­ja, vai­kų bū­da­vo ir 30, ir 40. Ta­čiau, pa­sak bu­la­vė­niš­kės, vai­kai bu­vę ge­ri, pa­klus­nūs, ger­bė mo­ky­to­ją. Sy­kį už kaž­ko­kį nu­si­žen­gi­mą, no­rė­da­ma vai­kus pa­mo­ky­ti, mo­ky­to­ja lie­pė jiems kam­pe su­klaup­ti. Už­su­kęs kle­bo­nas Gai­žu­tis, mie­lai priė­mė mo­ky­to­jos su­ma­ny­tą „auk­lė­ji­mą“. Iš­sit­rau­kė pi­ni­gi­nę, ke­tin­da­mas di­džiau­siems pa­var­gė­liams pi­ni­gė­lių ap­da­lin­ti.

Mo­kyk­la vei­kė dar ir ta­ry­bi­niais me­tais, į ją suei­da­vo vai­kai iš ap­lin­ki­nių Za­ke­liš­kių, Pa­du­by­sio kai­mo. Pas­ku­ti­nė mo­kyk­lo­je mo­ky­to­ja­vu­si Ta­ma­ra Šim­ke­vi­čie­nė jau iš­ke­lia­vo Ana­pi­lin. Bet, pa­sak B. Ma­žu­lie­nės, vi­si, kas mo­ky­to­ją pa­ži­no­jo, tik ge­rais žo­džiais ją pri­si­me­na.

Kar­tu su Bi­ru­te Ma­žu­lie­ne gy­ve­nan­ti jos duk­ra Ona Ar­ma­lie­nė pri­ta­rė, jog ir ma­žo­je kai­mo mo­kyk­lė­lė­je ga­li­ma daug iš­mok­ti. Rei­kia tik no­ro. Ji pa­ti, kaip ir jos bro­lis Vy­tau­tas Ma­žu­lis, ta­po tech­no­lo­gi­jų mo­ky­to­jais.

Įvai­rūs rank­dar­biai la­bai pa­tin­ka ir Bi­ru­tei Ma­žu­lie­nei, nors tvir­ti­no ne­rian­ti dau­giau iš nuo­bo­du­mo.

„Kai ką nors narp­lio­ju, ne­gal­vo­ju apie mir­tį. Už­si­mirš­tu. Vą­še­liu ne­riu spal­vo­tus kvad­ra­čiu­kus, vė­liau juos su­ne­riu į už­tie­sa­lus. Ne vie­ną esu nu­nė­ru­si. Anks­čiau siū­da­vau skiau­ti­nius. Iš­da­li­nu do­va­nų, sau ma­žai li­kę“, – pa­sa­ko­jo. Jau­kio­je lau­ko pa­vė­si­nė­je, ant sie­nos – iš me­džio drož­tos kau­kės, verps­tė – sū­naus Vy­tau­to Ma­žu­lio, su me­džiu drau­gau­jan­čiu, dro­ži­niai.

B. Ma­žu­lie­nė ir jos duk­ra Ona Ar­ma­lie­nė gy­rė gy­ve­ni­mą Bu­la­vė­nuo­se. Pir­miau­sia – ra­my­bę, ku­rios už jo­kius pi­ni­gus ne­nu­si­pirk­si. „Ne­rei­kia nė du­rų ra­kin­ti – va­gių nė­ra pa­si­tai­kę“, – sa­kė ir dėl vi­sa ko tris kar­tus bel­dė į me­di­nį sta­lą. Gam­tos gro­žis Bu­la­vė­nų sen­bu­vių akims jau įpras­tas, bet ma­lo­nus. Va­sa­ro­mis so­dy­ba pri­si­pil­do gy­vy­bės – at­vyks­ta ke­tu­ri Bi­ru­tės Ma­žu­lie­nės anū­kai su tiek pat proa­nū­kių.

Anks­čiau Bi­ru­tė Ma­žu­lie­nė kep­da­vo na­mi­nę duo­ną, da­bar šią šven­tą tei­sę pe­rė­mė duk­ra Ona. Mo­te­rys au­gi­na paukš­čių, kad tu­rė­tų na­mi­nių kiau­ši­nių ir paukš­tie­nos. Tie­sa, rei­kia sa­vo au­gin­ti­nius nuo ne­kvies­tų sve­čių iš miš­ko sau­go­ti. La­pės už­su­ka, šer­nai sy­kį vi­sai ne­to­li na­mų duo­bes iš­ka­sė. Anks­čiau lai­kė ir kar­vių, par­da­vė prieš ke­le­rius me­tus. So­dy­bo­je pil­na­tei­siai šei­mos na­riai yra du šu­nys ir ka­ti­nas.

Taip ir gy­ve­na vi­si san­tar­vė­je.

Au­to­rės nuo­tr.

BU­LA­VĖ­NAI: Ner­da­ma B. Ma­žu­lie­nė pa­sa­ko­jo apie gat­vi­nį Bu­la­vė­nų kai­mą, ku­ria­me, pa­sak šei­mi­nin­kės, di­džiau­sias pri­va­lu­mas yra ra­my­bė.

NUO­BO­DU­LYS: Bu­la­vė­niš­kė Bi­ru­tė Ma­žu­lie­nė daž­ną die­ną ima į ran­kas vą­še­lį ir ne­ria, vai­ky­da­ma nuo sa­vęs nuo­bo­du­lį.

RANK­DAR­BIAI: Ner­tais už­klo­tais pa­puoš­ti fo­te­liai, kė­dės. Daug rank­dar­bių šei­mi­nin­kė yra ir iš­da­li­nu­si.

KAR­VY­TĖS: Gra­žiai pri­žiū­ri­mo­je so­dy­bo­je gė­lė­mis pra­žy­du­sios do­va­nų gau­tos me­di­nės kar­vy­tės.