Prieglobstis nepritampančiam vaikui

Prieglobstis nepritampančiam vaikui

Prieg­lobs­tis ne­pri­tam­pan­čiam vai­kui

Lie­tu­vo­je dras­tiš­kai ma­žė­ja jau­ni­mo mo­kyk­lų. Dėl mo­ki­nių skai­čiaus ko­vo­jan­čios ug­dy­mo įstai­gos lin­ku­sios in­teg­ruo­ti ir spe­cia­lių­jų po­rei­kių bei su­tri­ku­sio el­ge­sio, mo­ty­va­ci­jos mo­ky­tis sto­ko­jan­čius vai­kus.

Kelmės rajone Bud­rai­čių kai­me įsi­kū­ru­si Ty­tu­vė­nų jau­ni­mo mo­kyk­la taip pat šie­met iš­li­ko tik per plau­ką. Sa­vi­val­dy­bės spe­cia­lis­tai ra­jo­no Ta­ry­bai jau bu­vo pa­ren­gę spren­di­mo pro­jek­tą ją už­da­ry­ti, nes rugp­jū­čio vi­du­ry­je dar ne­tu­rė­jo rei­kia­mo moks­lei­vių skai­čiaus.

Ta­ry­bos po­sė­dy­je mo­kyk­los di­rek­to­rė Da­nu­tė Bui­vy­die­nė in­for­ma­vo, jog už­si­pil­dė vi­sos trys kla­sės. Kel­mės ir ap­lin­ki­nių ra­jo­nų paaug­liams rei­ka­lin­ga mo­kyk­la iš­li­ko.

Re­gi­na MUS­NEC­KIE­NĖ

reginamus@skrastas.lt

Čia ne­klau­si­nė­ja apie praei­tį

De­šim­to­ji kla­sė. Pa­mo­ką sa­vo auk­lė­ti­niams ve­da jau 22 me­tus čia dir­ban­ti mo­ky­to­ja Re­na­ta Va­lat­kie­nė.

„Vi­si vai­kai ge­ros šir­dies. Tik kai ku­rie dėl jud­ru­mo, dėl cha­rak­te­rio sa­vy­bių ar gy­ve­ni­mo ap­lin­ky­bių ne­su­ge­bė­jo pri­tap­ti ki­to­se mo­kyk­lo­se“, – sa­ko pe­da­go­gė.

Ka­ro­lis mo­kė­si Ang­li­jo­je. Ten ne­pa­ti­ko. Džiau­gia­si, kad drau­ge su ma­ma grį­žo į Lie­tu­vą ir ga­li mo­ky­tis gim­tą­ja kal­ba.

Vy­gan­to tė­vai at­si­kė­lė į Bud­rai­čius gy­ven­ti. La­bai pa­to­gu lan­ky­ti jau­ni­mo mo­kyk­lą.

De­ni­sas iš Ro­kiš­kio. Jo bro­lis bai­gė jau­ni­mo mo­kyk­lą. Ta­me pa­čia­me pa­sta­te įsi­kū­ru­sia­me Pro­fe­si­nio ren­gi­mo cent­re įgi­jo spe­cia­ly­bę ir li­ko gy­ven­ti Bud­rai­čiuo­se. De­ni­sas nu­spren­dė sek­ti bro­lio pė­do­mis.

Ag­nė čia mo­ko­si nuo sep­tin­tos kla­sės.

Eval­das ban­dė lan­ky­ti gim­na­zi­ją. Lė­tes­nis vai­ki­nu­kas ten pa­ty­rė pa­ty­čias. Pa­te­kęs į jau­ni­mo mo­kyk­lą at­si­sklei­dė. Dai­nuo­ja due­te.

Pak­laus­ti, ką da­rys bai­gę de­šimt kla­sių, dau­gu­ma sa­ko: „Lei­si­mės į apa­čią“. Že­mes­niuo­se aukš­tuo­se – Kel­mės pro­fe­si­nio ren­gi­mo cent­ro Ty­tu­vė­nų sky­rius. Čia ga­li­ma įgy­ti flo­ris­to, au­to­me­cha­ni­ko ir ki­tas spe­cia­ly­bes. Da­bar au­to­me­cha­ni­ko spe­cia­ly­bę ren­ka­si ne­ma­žai mer­gai­čių. O ber­niu­kai ne­ven­gia flo­ris­to pro­fe­si­jos.

„Čia prie­globs­tį ir ra­my­bę ran­da iš bet ko­kios ap­lin­kos atė­ję, kar­tais net nu­si­kal­tę vai­kai, – sa­ko Jau­ni­mo mo­kyk­los di­rek­to­rės pa­va­duo­to­ja Ni­jo­lė Šalt­me­rie­nė. – Mes jų ne­klau­si­nė­ja­me apie praei­tį. Čia gy­ve­ni­mą ga­li pra­dė­ti nuo bal­to po­pie­riaus la­po.“

Iš­mo­ky­ti ap­si­ka­bin­ti

Jau­ni­mo mo­kyk­lo­je, kur kla­sė­se de­šimt ar ma­žiau mo­ki­nių, di­de­lė­se mo­kyk­lo­se į už­ri­bį nu­stum­ti, sun­kiau pri­si­tai­kan­tys paaug­liai pa­ten­ka į ki­to­kią at­mos­fe­rą. Čia su­lau­kia dau­giau pe­da­go­gų dė­me­sio. Jiems so­cia­li­zuo­tis pa­de­da psi­cho­lo­gai ir so­cia­li­niai dar­buo­to­jai. Čia jie at­sklei­džia sa­vo ta­len­tus. To ne­drįs­tų pa­da­ry­ti gim­na­zi­jo­se, kur ly­de­riau­ja leng­viau pri­si­tai­kan­tys mo­ki­niai.

„Ga­vau auk­lė­ti­nę, ku­ri anks­tes­nė­je mo­kyk­lo­je nuo­lat bėg­da­vo iš pa­mo­kų. Čia ne­bė­ga. Gal kad kai­mas? Pa­bėg­ti nė­ra kur, – svars­to N. Šalt­me­rie­nė. – Gy­ve­na bend­ra­bu­ty­je. O čia griež­ta kont­ro­lė. Auk­lė­to­ja pri­žiū­ri, kad vi­si lan­ky­tų pa­mo­kas. Pa­ti auk­lė­ti­nė pri­pa­žįs­ta: „Jei­gu grįž­čiau į anks­tes­nę mo­kyk­lą, vėl bėg­čiau iš pa­mo­kų."

Ki­ta mer­gai­tė atė­ju­si į mo­kyk­lą ne­pra­ta­rė žo­džio. Už­gui­ta. Ned­rą­si. Da­bar dai­nuo­ja, ve­da ren­gi­nius.“

Pa­sak pe­da­go­gių, į Jau­ni­mo mo­kyk­lą daž­niau­sia atei­na trau­muo­ti vai­kai. Ne­pil­nos šei­mos. Tė­vai iš­vy­kę į už­sie­nį. Skur­das na­muo­se, kai iki dar­bo die­nos pa­bai­gos mais­tas šal­dy­tu­ve ne­ga­li bū­ti lie­čia­mas. Dar ateis se­niū­ni­jos so­cia­li­nė dar­buo­to­ja ir pa­ma­tys, kad šal­dy­tu­vas tuš­čias.

Iš­sis­ky­rę tė­vai. Mo­ki­nio ma­ma už­sie­ny­je. Tė­vas Lie­tu­vo­je, bet tu­ri su­gy­ven­ti­nę. To­ji su­si­lau­kia kū­di­kio. Vil­tį, kad tė­vas grįš pas ma­mą dar tu­rė­jęs vai­kas su­vo­kia, kad to jau ne­bus. „Tu­riu „bro­liu­ką“, – su nuo­skau­da ir pyk­čiu at­vy­kęs į mo­kyk­lą pra­ne­ša. Ir su­si­gū­žia ke­lioms die­noms. Da­bar ta­po dar la­biau ne­rei­ka­lin­gas. Ten­ka įdė­ti daug pa­stan­gų, kol „at­šy­la“. Mo­ky­to­jos ir di­rek­to­rė jiems tu­ri kom­pen­suo­ti tai, ko ne­gau­na na­muo­se.

Čia jie ga­li įei­ti į mo­ky­to­jo ar di­rek­to­rės ka­bi­ne­tą. Pa­lik­ti kup­ri­nę ar iš na­mų at­si­vež­tą man­tą, jei prieš pa­mo­kas ne­spė­ja nu­neš­ti iki bend­ra­bu­čio kam­ba­rio. Čia pir­miau­sia pa­pa­sa­ko­ja ir sa­vait­ga­lio įspū­džius.

Kar­tais pa­si­tai­ko, kad po sa­vait­ga­lio neat­vyks­ta į mo­kyk­lą. Auk­lė­to­jos skam­bi­na į na­mus. Vai­kas jau ne­si­gė­di­ja pa­sa­ky­ti, kad ne­tu­rė­jo pi­ni­gų ke­lio­nei. Šei­ma dar ne­ga­vo pa­šal­pos.

To­dėl mo­kyk­la ren­gia tik ne­mo­ka­mas eks­kur­si­jas. Net­gi le­dų iš­vy­ko­je vi­siems nu­per­ka, nes vai­kas ga­li ne­tu­rė­ti pi­ni­gų – sa­kys, kad le­dų tie­siog ne­no­ri.

„Paaug­lius čia ten­ka iš­mo­ky­ti bend­rau­ti, pa­si­svei­kin­ti, ap­si­ka­bin­ti. Dau­ge­lis na­muo­se ne­ma­to ši­lu­mos. Nors yra vai­kų ir iš tvar­kin­gų šei­mų, ku­rių tė­vai rū­pi­na­si. Tik paaug­lys – su­dė­tin­go cha­rak­te­rio, sun­kiai pri­stai­kan­tis prie ap­lin­kos“, – pa­sa­ko­ja N. Šalt­me­rie­nė.

Paaug­lius daug ko ten­ka iš­mo­ky­ti. Kar­tais net ele­men­ta­riau­sių da­ly­kų – at­skir­ti gė­rį nuo blo­gio. Pra­dė­jęs mo­ky­tis vai­ki­nu­kas bend­raam­žiams gi­ria­si: „Vo­giau ma­ši­nas. Da­bar ma­ne teis. Var­to­jau nar­ko­ti­kus.“ Tai pa­tei­kia kaip žyg­dar­bį. Ten­ka il­gai dirb­ti, kol paaug­liui pa­de­di iš­spręs­ti jo bė­das, kol įti­ki­ni, jog to­kie da­ly­kai nė­ra žyg­dar­bis.

Mo­ky­to­jai džiau­gia­si, jog pa­sta­ruo­ju me­tu iš­ny­ko al­ko­ho­lio pro­ble­ma. Anks­čiau kai ku­rie mo­ki­niai po sa­vait­ga­lio į mo­kyk­lą at­va­žiuo­da­vo pa­gi­rin­gi. Da­bar to­kių da­ly­kų jau ne­pa­si­tai­ko.

Kiek­vie­nam – po plan­še­tę

Jau­ni­mo mo­kyk­los di­rek­to­rė Da­nu­tė Bui­vy­die­nė džiau­gia­si, jog mo­kyk­la iš­li­ko. Per 24 jos gy­va­vi­mo me­tus su­kur­ta pui­ki ma­te­ria­li­nė ba­zė. Kiek­vie­nam mo­ki­niui ten­ka po plan­še­tę, kiek­vie­nas mo­ky­to­jas tu­ri ne­šio­ja­mąjį kom­piu­te­rį dar­bui. Ka­bi­ne­tuo­se – mul­ti­me­di­jos.

Ty­tu­vė­nų jau­ni­mo mo­kyk­la vie­nin­te­lė ša­ly­je tu­ri bend­ra­bu­tį. Tai pa­de­da draus­min­ti mo­ki­nius, iš­lai­ky­ti su jais glau­des­nius kon­tak­tus. Mo­ki­niai ne­mo­ka­mai mai­ti­na­mi.

Mo­ky­to­jai kas­met ke­lia kva­li­fi­ka­ci­ją da­ly­vau­da­mi tarp­tau­ti­niuo­se pro­jek­tuo­se, par­si­vež­da­mi pa­tir­ties iš už­sie­nio ša­lių. Pu­sė pe­da­go­gų da­ly­va­vo mo­ky­muo­se Ita­li­jo­je, Bul­ga­ri­jo­je, Ru­mu­ni­jo­je. Kai ku­rių pro­jek­tų dė­ka to­bu­li­na­si ir nak­tį bu­din­čios dar­buo­to­jos, va­ly­to­jos.

Pro­jek­te „Sam­sung mo­kyk­la atei­čiai“ Ty­tu­vė­nų jau­ni­mo mo­kyk­la kon­ku­ra­vo su dau­gy­be so­li­džių ša­lies gim­na­zi­jų bei ki­tų ug­dy­mo įstai­gų ir lai­mė­jo pro­jek­tą, pa­tek­da­ma tarp dvy­li­kos ge­riau­sių­jų, nes pa­tei­kė iš­ra­din­gų ir ino­va­ty­vių idė­jų.

„Da­ly­vau­da­mos „Sam­sung“ pro­jek­te pen­kios mo­ky­to­jos su­ži­no­jo apie pa­čias nau­jau­sias pro­gra­mas, apie ku­rias ne­bu­vo net gir­dė­ju­sios. Po kur­sų ap­mo­kė sa­vo ko­le­ges, – pa­sa­ko­ja D. Bui­vy­die­nė. – Aukš­tes­nės kva­li­fi­ka­ci­jos mo­ky­to­jai ga­li dau­giau duo­ti mo­ki­niams. Kiek­vie­ną pa­mo­ką mo­ki­nių ži­nios ver­ti­na­mos pa­žy­miu. Tuos pa­žy­mius su­dė­jus, iš­ve­da­mas ofi­cia­liai fik­suo­ja­mas pa­žy­mys. Tai di­di­na mo­ty­va­ci­ją. Mū­sų mo­ki­niai ge­rai pa­si­ro­do įvai­riuo­se ra­jo­ne ren­gia­muo­se kon­kur­suo­se ir vik­to­ri­no­se.“

Au­to­rės nuo­tr.

Ty­tu­vė­nų jau­ni­mo mo­kyk­los di­rek­to­rė Da­nu­tė Bui­vy­die­nė sa­ko, jog mo­ki­niai į jos ka­bi­ne­tą atei­na ne kaip pas di­rek­to­rę, o kaip pas žmo­gų.

Be­tar­piš­kas mo­ky­to­jų ir mo­ki­nių bend­ra­vi­mas pa­de­da paaug­liams įveik­ti komp­lek­sus.