Naujausios
Prie molbertų moterys ne tik tapo
Pakruojo kultūros centre veikianti suaugusiųjų dailės studija pradėjo šeštąjį sezoną. Kartą per savaitę į ją renkasi piešti mėgstančios įvairių profesijų moterys ne tik iš Pakruojo miesto, bet ir iš rajono.
Janina ŠAPARNIENĖ
pakruojis@skrastas.lt
Paveikslai iš pusrūsio
Trečiadienio vakarais laiptais į kultūros centro pusrūsį su reikmenimis būsimiems kūriniams suka įvairaus amžiaus apskaitos specialistės, keramikės, bibliotekininkė, medikė, pedagogės, kitų profesijų atstovės. Užsiėmimus lanko ne tik pakruojietės – atvažiuoja moterys ir iš Klovainių, Triškonių.
Studijos vadovė Laima Veličkienė iš anksto paruošia mokinėms darbo vietas – pastato molbertus, kėdes susidėti dažus ar pasteles. Visos lankytojos jau turi įprastas sau vietas, kuriose joms geriausiai sekasi.
Ant paruoštų molbertų rikiuojasi ką tik atsineštos dar baltos drobės, neseniai pradėti ar jau baigiami tapyti paveikslai.
Vienai iš lankytojų L. Veličkienė pataria, kaip turimoje drobėje surikiuoti norimas figūras: kad visos tilptų taip, kaip reikia autorei.
Kitai, tapančiai simbolinį darbą jūros tema, pasako: „Naikink tu tą žemę!“ Profesionalei matyti, kad vien vandens bangomis „užlietas“ kūrinys būtų išraiškingesnis. Autorė kiek pasispyrioja ("gal žemę labiau detalizuoti – krantas gi"), bet galiausiai patarimo paklauso. Po kurio laiko į jos paveikslą žvilgtelėjusios bendramintės nusprendžia, kad variantas „jūra be kranto“ – pasiteisinęs.
Trečią lankytoją, ėmusią itin kritiškai vertinti neseniai pradėtą savo paveikslą, Laimai tenka įtikinėti, jog toks griežtas požiūris – be pagrindo, kad jau dabar matyti – būsimasis kūrinys bus pasisekęs.
„Galimybė tarpusavyje bendrauti, patarti ar pakritikuoti – vienas iš tokios studijos privalumų. Nuolat primenu moterims retkarčiais apžiūrėti viena kitos darbus, išsakyti nuomones. Kitas studijos pliusas – čia pat laikoma metodinė literatūra apie įvairias meno šakas, technikas: prireikus galima iš lentynos pasiimti ir pasinaudoti“, – sako L. Veličkienė.
Toks bendradarbiavimas duoda rezultatų. Ne viena studijos lankytoja surengė autorines parodas, dalyvauja grupinėse ir tautodailės darbų ekspozicijose. Pačių tapytais paveikslais moterys įvairiomis progomis pradžiugina artimus žmones, jau sulaukia ir pageidavimų gauti tokių dovanų.
Laikas saviraiškai
„Visos studiją lankančios moterys – turinčios polinkį dailei. Ir nė viena netapusi profesionalia menininke. Bet manau, kad tai, kas iš prigimties Dievo duota, niekur nedingsta: ateina laikas, kai grįžta poreikis išreikšti save kūryba“, – sako L. Veličkienė.
Vadovė prisimena, jog ir studijos suaugusiems idėją jai pasiūlė patys žmonės: po to, kai Laima tokią studiją įkūrė vaikams.
Pirmiausia į užsiėmimus atėjo pora mėgstančių piešti pakruojiečių. Savaitė po savaitės studijos lankytojų ratas plėtėsi. Pirmaisiais jos gyvavimo metais buvo ir vyrų. Vėliau studija tapo grynai moteriška.
„Nieko nekviečiu, neieškau naujų lankytojų – norinčios ateiti į studiją moterys susiranda mane pačios“, – sako L. Veličkienė.
Vadovė skaičiuoja, kad nuolatinių lankytojų yra apie 10–12. Dar keletas dailės mėgėjų į studijos pusrūsį užsuka retai: tuomet, kai lieka laiko nuo kasdienių rūpesčių.
Pirmaisiais studijos gyvavimo metais lankytojai piešė natiurmortus, gipsines figūras – tai, ką Laima išrinkdavo lavinti piešimo technikai. Išmėgino pieštuką, pastelę, guašą. Ne vienas dailės mėgėjas atėjo neturėdamas nė piešimo pagrindų.
„Po poros metų studijos lankytojos (tuo metu beliko vien moterys) pareiškė, jog dailės studijuoti neis ir profesionaliomis menininkėmis netaps. Todėl jau gana natiurmortų ir gipsinių ausų ir nosių – duokite laisvę kūrybai“, – šypsosi vadovė.
Taip po šio „sukilimo“ ir liko: lankytojos pačios pasirenka kūrinių siužetus, atlikimo techniką. Laima dalija patarimus, kaip vieną ar kitą dalyką geriau pavaizduoti. Ar paprašyta prisėda parodyti, kaip reikėtų taisyti detalę, kuria būna nepatenkinta paveikslo autorė.
Sava kompanija
Ne vienerius metus studiją lankančios moterys užsiėmimuose neapsiriboja vien pokalbiais apie dailę. Jau susiklostė tradicija piešiant ir kavos išgerti, ir bendramintes kokiu nauju patiekalu pavaišinti, ir šukuosenas, drabužius aptarti. Gimtadieniai tapo visos studijos šventėmis.
Kuriai nors lankytojai prabilus apie kilusias problemas, tų sričių specialistės apdalija patarimais, kaip reikalus greičiau ir geriau sutvarkyti.
„Kartais moteris ateina į studiją subjurusia nuotaika, išvarginta kasdienių bėdų. O paėmus drobę ir dažus, po kurio laiko ima šviesėti veidas, sugrįžta šypsena. Nes dailė, pamėgusioms ją, – ne tik saviraiška, bet ir būdas atsipalaiduoti, pažvelgti į gyvenimą kitomis akimis. Tos kitokios, geranoriškos ir grožį matančios akys palaiko ir sujungia į kompaniją skirtingas amžiumi, charakteriu, gyvenimo būdu moteris. Tokią kompaniją, į kurią kartais, nebeužtenkant jėgų piešti, ateinama bent pabūti kartu“, – sako L. Veličkienė.
Pomėgiu piešti moterys užkrėtė ne vieną šeimynykštį. Pasak L. Veličkienės, dailės užsiėmimus lanko kai kurių suaugusiųjų ne tik vaikai, bet ir anūkai.
Autorės nuotr.
KARTOS: Studijos vadovė Laima Veličkienė – prie antrosios kartos lankytojo Pauliaus Stalionio molberto. Vaikino mama – suaugusiųjų studijos narė.
STUDIJA: Trečiadienio vakarais pusrūsį užima suaugusiųjų studijos lankytojos.