Prezidentūra Kelmėje pagerbė daugiavaikes motinas

Pre­zi­den­tū­ra Kel­mė­je pa­ger­bė dau­gia­vai­kes mo­ti­nas

Va­kar į Kel­mę at­vy­kę Lie­tu­vos pre­zi­den­tū­ros at­sto­vai pa­ger­bė dvi dau­gia­vai­kes mo­ti­nas An­ta­ni­ną Ri­mi­die­nę, gy­ve­nan­čią Pa­mer­gių kai­me, ir kel­miš­kę Eu­ge­ni­ją Ūk­sie­nę. Abi mo­te­rys pa­gim­dė, išau­gi­no ir do­rai išauk­lė­jo po aš­tuo­nis vai­kus. Joms įteik­ti or­di­no „Už nuo­pel­nus Lie­tu­vai“ me­da­liai.

Re­gi­na MUS­NEC­KIE­NĖ

reginamus@skrastas.lt

Į iš­kil­mes ne­ga­lė­jo nu­vyk­ti

Dau­gia­vai­kes mo­ti­nas Lie­tu­vos Pre­zi­den­tė Da­lia Gry­baus­kai­tė pa­ger­bė Mo­ti­nos die­nos iš­va­ka­rė­se Vil­niu­je. Ta­čiau kel­miš­kės dėl svei­ka­tos pro­ble­mų į pa­ger­bi­mo ce­re­mo­ni­ją Pre­zi­den­tū­ro­je ne­nu­vy­ko.

To­dėl LR Pre­zi­den­to kan­ce­lia­ri­jos kanc­le­ris Gied­rius Kra­saus­kas ir Per­so­na­lo sky­riaus ve­dė­ja Gra­ži­na Ur­bo­nie­nė Pre­zi­den­tės ap­do­va­no­ji­mus įtei­kė Kel­mė­je: An­ta­ni­nai Ri­mi­die­nei – me­ro ka­bi­ne­te, Eu­ge­ni­jai Ūk­sie­nei – jos na­muo­se.

Aš­tuo­ni vai­kai, sep­ty­nio­li­ka anū­kų

87 me­tų An­ta­ni­na Ri­mi­die­nė, at­siė­mu­si ap­do­va­no­ji­mą ir iš­gė­ru­si ar­ba­tos su ra­jo­no me­ru bei sve­čiais iš Pre­zi­den­tū­ros, su­ti­ko pa­bend­rau­ti su žur­na­lis­tais ir pa­pa­sa­ko­ti apie sa­vo gy­ve­ni­mą.

Aš­tuo­nių vai­kų ma­ma prieš 25 me­tus pa­lai­do­jo sa­vo vy­rą, su ku­riuo drau­ge gy­ve­no 41 me­tus. Ta­čiau mo­te­riai li­ko pa­ts di­džiau­sias jud­vie­jų už­gy­ven­tas tur­tas – vai­kai ir 17 anū­kų.

Po­nia An­ta­ni­na iš­te­kė­jo bū­da­ma vos 21 me­tų. Po tre­je­to me­tų su­si­lau­kė pir­ma­gi­mio Zig­mo. Po to kas dve­ji – tre­ji me­tai gi­mė Vik­to­ras, Sta­sė, dvy­nės An­ta­ni­na ir Ire­na, Kęs­tu­tis, Gin­ta­ras ir Sau­lė.

Užg­rū­din­ti var­go

Su še­še­riais me­tais vy­res­niu sa­vo vy­ru Juo­zu po­nia An­ta­ni­na su­si­pa­ži­no tuo­met, kai jos vy­res­nio­ji se­suo iš­te­kė­jo už bū­si­mo jos vy­ro bro­lio. „Se­suo ir pri­pir­šo“, – sa­ko po­nia An­ta­ni­na.

Jos ma­ma bu­vo naš­lai­tė, anks­ti ne­te­ko ma­mos. Tė­vas bu­vo anks­ti ne­te­kęs tė­vo. Abu ma­tę daug var­go. Su­si­lau­kė de­šim­ties vai­kų. O gy­ven­ti rei­kė­jo iš še­šių hek­ta­rų že­mės. Ta­čiau tė­ve­liai bu­vo la­bai ge­ri. Sten­gė­si dėl vai­kų. Ma­ma ran­ko­mis siū­da­vo vai­kams dra­bu­žius. Net tam­so­je su­ge­bė­da­vo megz­ti. Sės­da­vo į stak­les ir aus­da­vo. Vis­kas, ką vai­kai vil­kė­jo, bu­vo su­kur­ta jos ran­ko­mis. Mo­kė darbš­tu­mo. Auk­lė­jo griež­tai – už sa­vo dar­žo ežios ne­ga­li­ma nė žir­nio nu­si­skin­ti. Bet ap­siė­jo be rykš­tės. Klau­sy­da­vo.

Pa­na­šiai ir An­ta­ni­na su sa­vo vy­ru Juo­zu auk­lė­jo sa­vo vai­kus. Jie klau­sė. Ne­te­ko nė pirš­tu pa­grū­mo­ti. Jos vai­kų vai­kys­tė bu­vo leng­ves­nė ne­gu jos pa­čios. Ta­čiau tu­rė­da­ma to­kias są­ly­gas kaip šiais lai­kais, kai mo­ti­noms su­da­ry­ta dau­gy­bė pa­to­gu­mų, mo­ka­mos pa­šal­pos, vis­ko ga­li­ma nu­si­pirk­ti, ne­pa­si­tu­rin­čios gau­na lab­da­ros, dau­gia­vai­kė ma­ma sa­ko bū­tų užau­gi­nu­si ir dar aš­tuo­nis.

„Ne­bu­vo nei ve­ži­mu­kų, nei skal­byk­lių. Kai gi­mė dvy­nu­kės, ran­kos bū­da­vo kru­vi­nos nuo skal­bi­mo. O ma­ma ei­da­ma na­mo ma­ne ap­lan­kiu­si ver­kė: „Ką ji da­bar da­rys?“ Sun­ku bu­vo. Duk­roms rei­kė­jo vys­tyk­lų. Kai paau­go, trū­ko pa­ta­ly­nės. Ar­dy­da­vau se­nus su­dė­vė­tas rū­bus, iš­kirp­da­vau svei­kus ga­ba­lus ir siū­da­vau mer­gai­tėms su­kne­les.

Ga­vu­si vals­ty­bės pa­šal­pą už dvy­nu­kes nu­si­pir­kau siu­vi­mo ma­ši­ną. Ji pa­leng­vi­no gy­ve­ni­mą. Nie­kas ma­nęs ne­mo­kė siū­ti. Sa­va­moks­lė. Bet daug pa­ti sau pa­gel­bė­da­vau bui­ty­je.“

Gy­ve­ni­mo dra­mos

A. Ri­mi­die­nė au­gin­da­ma vai­kus pa­ty­rė ne tik sun­ku­mų, bet ir bai­sių su­krė­ti­mų, kai jie užau­go. Duk­ros Sta­se­lės ir sū­naus Kęs­tu­čio jau ne­bė­ra. Sta­se­lė nu­žu­dy­ta vos su­lau­ku­si 28 me­tų. Pa­li­ko ke­tu­ris naš­lai­čius vai­kus. Ma­žiau­sio­ji duk­re­lė bu­vo vos ke­lių mė­ne­sių. Po­nia An­ta­ni­na pri­glau­dė ir išau­gi­no vi­sus ke­tu­ris sa­vo anū­kė­lius. Rū­pi­no­si ir neį­ga­lia ma­žiau­sią­ja, kol jai su­ka­ko 24 me­tai. Pas­kui ne­be­tu­rė­jo jė­gų. Te­ko iš­vež­ti į pens­io­na­tą.

Praė­jus de­šim­čiai me­tų po duk­ros ne­tek­ties, ne­te­ko ir sū­naus. Jis žu­vo au­toa­va­ri­jo­je. Vis pri­si­me­na jį ma­žą, kaip ves­da­vo­si į pie­vas ga­ny­ti ko­lū­kio ark­lių, kaip jis na­muo­se šei­mi­nin­kau­da­vo. „Bu­vo ge­ras vai­kas“, at­si­dūs­ta ma­ma.

Ne­te­ku­si sū­naus mo­ti­na pa­sa­ko­jo vaikš­čio­da­vu­si „kaip pa­blū­du­si“, iš­li­pa iš au­to­bu­so ir ne­ži­no kur ei­ti. Te­ko kreip­tis į ner­vų li­gų gy­dy­to­ją. Ji pa­sta­tė mo­te­rį ant ko­jų.

Guo­dė tik ki­ti vai­kai. Vi­siems jiems sėk­min­gai su­si­klos­tė gy­ve­ni­mas, įgi­jo pro­fe­si­jas. Jau­niau­sio­ji duk­ra Sau­lė gy­ve­na ša­lia, kai­me ūki­nin­kau­ja. Ki­ti ir­gi gy­ve­na ne­to­lie­se: Kel­mė­je, Vi­duk­lė­je, Tel­šiuo­se.

Sep­ty­ni me­da­liai

Pre­zi­den­tės me­da­lis – jau sep­tin­ta­sis A. Ri­mi­die­nės ko­lek­ci­jo­je. Du gau­ti už vai­kus, pen­ki – už dar­bą. Ta­čiau vi­si jie po­niai An­ta­ni­nai vie­no­dai ver­tin­gi.

„Gai­liuos, kad neu­žau­gi­nau de­šimt vai­kų. Gal bū­čiau ga­vu­si auk­si­nį me­da­lį“, – šyp­so­si dau­gia­vai­kė ma­ma.

Nors au­gi­no bū­rį vai­kų, A. Ri­mi­die­nė dar su­ge­bė­jo pel­ny­ti me­da­lių ir už dar­bą. Abu su vy­ru dir­bo ko­lū­ky­je. An­ta­ni­na šė­rė kiau­les, ga­nė ko­lū­kio ark­lius, mel­žė kar­ves. Per pus­nis klam­po­da­vo į fer­mą. Kur bū­da­vo dar­bo, ten ir dir­bo.Tik vie­ną kar­tą, kai ką tik pa­gim­džius sū­nų Kęs­tu­tį, rei­kė­jo ra­vė­ti ko­lū­kio dar­žus, taip va­di­na­mas nor­mas, bu­vo su­py­ku­si.

Na­muo­se ir­gi ne­trūk­da­vo dar­bo. Anuo­met iš par­duo­tu­vės ne­ga­lė­da­vai par­si­neš­ti pus­fab­ri­ka­čių. Rei­kė­jo pa­čiai ga­min­ti. Ir ne dviem ar ke­tu­riem, de­šim­čiai bur­nų. Net duo­ną po­nia An­ta­ni­na sa­vo šei­my­nai kep­da­vo. Di­džiu­liai puo­dai sriu­bos iki šiol sto­vi aky­se. Bet anuo­met Aukš­čiau­sia­sis ne­pa­gai­lė­jo dau­gia­vai­kei ma­mai ener­gi­jos. Paau­gę pa­dė­da­vo ir vai­kai. Vie­nas ki­tą au­gi­no. Ir na­mų ūkį kaip su­ge­bė­da­mi pri­žiū­rė­jo.

Po­nia An­ta­ni­na ne­sle­pia bu­vo ne­pri­tek­lių ir sun­kių aki­mir­kų. Kar­tais vy­rui, ei­nan­čiam į dar­bą, at­ras­da­vo bry­ze­lį la­ši­nių, o pa­ti su vai­kais ten­kin­da­vo­si at­si­gė­ru­si pie­no su duo­na.

„Pa­rėk­da­vau kur nors kam­pe, kai nie­kas ne­ma­to, ir vėl tu­rė­da­vau bū­ti links­ma. Juk jei­gu nu­si­mi­nu­si bū­si, gy­ve­ni­mas ne­pa­ge­rės. Kai esi sma­gus, tai ir gy­ve­ni­mas sma­ges­nis at­ro­do“,– dės­tė dau­gia­vai­kė ma­ma sa­vo gy­ve­ni­mo fi­lo­so­fi­ją.

Au­to­rės nuo­tr.

87 me­tų An­ta­ni­na Ri­mi­die­nė duk­ros Sau­lės at­vež­ta į ra­jo­no me­ro ka­bi­ne­tą bu­vo gu­vi, ne­pa­si­me­tė.

Or­di­no „Už nuo­pel­nus Lie­tu­vai“ me­da­lis – jau sep­tin­ta­sis An­ta­ni­nos Ri­mi­die­nės gy­ve­ni­me. Ta­čiau pa­ts svar­biau­sias, nes gau­tas iš Pre­zi­den­tės.

Po ap­do­va­no­ji­mo ce­re­mo­ni­jos An­ta­ni­na Ri­mi­die­nė prie ar­ba­tos puo­de­lio pa­si­kal­bė­jo su Pre­zi­den­tū­ros at­sto­vais ir ra­jo­no me­ru.