Pradingę 66 protėvių žemės arai

Pradingę 66 protėvių žemės arai

SKAI­TY­TO­JAI KREI­PIA­SI

Pra­din­gę 66 pro­tė­vių že­mės arai

Kel­mės ra­jo­ne, Kra­žių se­niū­ni­jos Kup­še­lių kai­me gy­ve­nu­si Sta­nis­la­va Rim­ku­tė 1994 me­tais at­ga­vo sa­vo se­ne­lio Juo­za­po Kar­po že­mę. Ta­čiau ne vi­są. Tuo­me­ti­niai val­di­nin­kai pa­ti­kė­jo ne sme­to­ni­niu do­ku­men­tu ir liu­dy­to­jais, o ta­ry­bi­niu, 1945 me­tais su­da­ry­tu Nau­ja­ku­rių są­ra­šu, ku­ria­me nu­ro­do­ma, jog jų tė­vas Vla­dis­la­vas Rim­kus val­dė tik du hek­ta­rus že­mės.

Re­gi­na MUS­NEC­KIE­NĖ

reginamus@skrastas.lt

Pra­šė at­kur­ti nuo­sa­vy­bės tei­sę į 2,66 hek­ta­ro

Į re­dak­ci­ją krei­pė­si da­bar jau mi­ru­sios Sta­nis­la­vos Rim­ku­tės se­suo Vla­dis­la­va Poš­kie­nė. Ka­dan­gi abi se­se­rys li­ko gy­ven­ti sa­vo tė­vo Vla­dis­la­vo Rim­kaus na­me, drau­giš­kai pa­si­da­li­jo ir jo pa­li­ki­mą. Vie­na­me na­mo ga­le gy­ve­no Sta­nis­la­va, ki­tame – Vla­dis­la­va su vy­ru.

At­kū­rus Nep­rik­lau­so­my­bę, se­se­rims at­si­ra­do ga­li­my­bė su­si­grą­žin­ti sa­vo se­ne­lio Juo­za­po Kar­po že­mę, ku­rią bu­vo pa­vel­dė­jęs ir iki na­cio­na­li­za­vi­mo val­dė jų tė­vas Vla­dis­la­vas Rim­kus.

Se­se­rys su­ta­rė, jog Sta­nis­la­va su­si­grą­žins 2,66 hek­ta­ro tė­vo val­dy­tos že­mės, o iki tri­jų hek­ta­rų trūks­ta­mus 34 arus iš­si­pirks iš vals­ty­bės už in­ves­ti­ci­nius če­kius. Vla­dis­la­va vi­sus tris hek­ta­rus iš­si­pir­ko iš vals­ty­bės.

1991 me­tais spa­lio mė­ne­sį S. Rim­ku­tė pa­tei­kė pra­šy­mą tuo­me­ti­nei že­mėt­var­kos tar­ny­bai at­kur­ti jai nuo­sa­vy­bės tei­ses į 2,66 hek­ta­ro že­mės. Pa­tei­kė nuo­sa­vy­bės tei­sę liu­di­jan­čius do­ku­men­tus. Apie bū­tent to­kį val­dy­tą že­mės plo­tą pa­liu­di­jo ir vie­tos gy­ven­to­jos Ju­ze­fa Rin­gie­nė ir Na­ta­li­ja Šal­tie­nė.

1995 me­tais bu­vo priim­tas spren­di­mas at­kur­ti nuo­sa­vy­bės tei­ses. Se­se­rys val­dė vi­są tė­vo val­dy­tą rė­žį, ku­rį at­ma­ta­vo ma­ti­nin­kas, ir per daug ne­si­gi­li­no į spren­di­mo tu­ri­nį. S. Rim­ku­tė bu­vo neį­ga­li. Svei­ka­tą pra­ra­do dirb­da­ma ko­lū­ky­je. 20 me­tų fer­mo­je ran­ko­mis mel­žė kar­ves. Ga­liau­siai dar su­ža­lo­jo ir pa­si­bai­dęs ark­lys.

Tie­sa paaiš­kė­jo po se­sers mir­ties

Po se­sers mir­ties že­mę pe­rė­mė S. Rim­ku­tės se­suo Vla­dis­la­va Poš­kie­nė. Se­se­rys vie­na ki­tai bu­vo pa­ra­šiu­sios tes­ta­men­tus. Mat, V. Poš­kie­nė jau bu­vo ta­pu­si naš­le, vai­kų ne­tu­rė­jo, o S. Rim­ku­tė iš vi­so ne­bu­vo su­kū­ru­si šei­mos.

Praė­ju­sį pa­va­sa­rį nu­va­žia­vu­si į Kra­žių se­niū­ni­ją dek­la­ruo­ti sa­vo pie­vų ir pa­sė­lių V. Poš­kie­nė su­ži­no­jo, jog ant už ke­liu­ko esan­čio 66 arų plo­to nė­ra ka­dast­ri­nio nu­me­rio. Že­mės ūkio spe­cia­lis­tė paaiš­ki­nu­si, jog ši­tą plo­tą S. Rim­ku­tė nuo­mo­ju­si iš vals­ty­bės.

„Ta že­mė mū­sų šei­mos už­si­dirb­ta krau­ju. Se­ne­lis An­ta­nas Rim­kus 25 me­tus at­py­lė rek­ru­tuo­se. Mū­sų tė­vas anks­ti li­ko naš­lai­tis. Jį au­gi­no šio­je vie­to­je gy­ve­nę se­ne­liai Kar­pai. Juo­za­pas Kar­pas jam ir pa­li­ko vi­są sa­vo pra­kai­tu ap­lais­ty­tą že­me­lę. Aš pa­ti gi­miau ir vi­są am­že­lį my­niau ši­tą pro­tė­vių že­mę. Da­bar pa­si­ro­do, esu nuo­mo­to­ja“, – pik­ti­na­si V. Poš­kie­nė.

Mo­te­riai jau 88 me­tai. Ji ne­no­ri sa­vo gy­ve­ni­mo baig­ti se­ne­lių na­muo­se. No­rė­tų sa­vo na­muo­se bū­ti iki pa­sku­ti­nės gy­ve­ni­mo aki­mir­kos. Jai kiek ga­li pa­de­da ša­lia gy­ve­nan­tys ūki­nin­kai. Kai­my­nams ir pa­lik­tų sa­vo že­mę bei tur­tą. Tik pir­miau­sia pri­va­lo su­tvar­ky­ti vi­sus ju­ri­di­nius rei­ka­lus.

Kup­še­lių kai­mo sen­bu­vė pa­sa­ko­ja, jog so­vie­ti­niais lai­kais jos ir se­sers šei­mos val­dė be­veik tiek pat že­mės kaip da­bar, at­ga­vus nuo­sa­vy­bę. Kas dir­bo ko­lū­ky­je gau­da­vo plo­tą ga­nyk­lai, plo­tą dir­ba­mos že­mės, plo­tą pie­vos. Pen­si­ja ko­lū­ky­je dir­bu­sių žmo­nių – vi­sai ma­ža, nors mo­te­rys mė­žė mėš­lą ir dir­bo ki­tus vy­riš­kus dar­bus

So­vie­ti­nis do­ku­men­tas pa­si­ro­dė pa­ti­ki­mes­nis

Kaip ga­lė­jo pra­ding­ti 66 arai Kup­še­lių kai­mo gy­ven­to­joms pri­klau­san­čios že­mės, ke­liau­ja­me aiš­kin­tis į Na­cio­na­li­nės že­mės tar­ny­bos prie Že­mės ūkio mi­nis­te­ri­jos Kel­mės ra­jo­no sky­rių. Sky­riaus ve­dė­jas Ar­vy­das Žu­kaus­kas pa­ke­lia se­se­rų že­mės nuo­sa­vy­bės by­las.

Pat­vir­ti­na, jog S. Rim­ku­tė pra­šo at­kur­ti jai nuo­sa­vy­bės tei­ses į 2,66 hek­ta­ro. Kad jos tė­vas Vla­dis­la­vas Rim­kus iki na­cio­na­li­za­vi­mo val­dė bū­tent to­kį plo­tą, pa­tvir­ti­no ir liu­di­nin­kės Ju­ze­fa Rin­gie­nė ir Na­ta­li­ja Šal­tie­nė. Jos tą pa­tį pa­tvir­ti­no ir V. Rim­kaus val­dy­tos že­mės ri­bų nu­sta­ty­mo me­tu. Bū­tent toks plo­tas pa­ro­dy­tas ir Re­gist­rų cent­re.

Apie 2,66 hek­ta­ro Vla­dis­la­vo Rim­kaus val­dy­tos že­mės kal­ba­ma ir jo duk­rų iš­sau­go­ta­me do­ku­men­te – 1931 me­tų Že­mės tvar­ky­mo de­par­ta­men­to prie Že­mės ūkio mi­nis­te­ri­jos liu­di­ji­me, ku­ria­me ra­šo­ma, jog jų se­ne­liui Juo­za­pui Kar­pui pri­klau­sė „2 deš. 952 ketv. sieks­nių tin­ka­mos ir 90 ketv. ne­tin­ka­mos že­mės, iš vi­so 2 ha 66 arai“.

Ta­čiau 1945 me­tų nau­ja­ku­rių są­ra­še pa­žy­mė­ta, kad V. Rim­kus val­dė tik 2 hek­ta­rus že­mės.

To­dėl bu­vo su­da­ry­ta eks­per­tų ko­mi­si­ja, ku­rio­je da­ly­va­vo tuo­me­ti­nė že­mėt­var­kos tar­ny­bos va­do­vė R. Par­na­raus­kie­nė, „Hid­rop­ro­jek­to“ at­sto­vas J. Ba­ra­naus­kas, Kra­žių ag­ra­ri­nės tar­ny­bos at­sto­vas A. But­kus, Že­mės ūkio val­dy­bos ju­ris­tas A. Zab­loc­kis. Šie eks­per­tai nu­spren­dė, S. Rim­ku­tei at­sta­ty­ti nuo­sa­vy­bę tik į 2 hek­ta­rus.

Apie 1931 me­tų do­ku­men­tą by­lo­se nė­ra jo­kių duo­me­nų. Gal pre­ten­den­tės į nuo­sa­vy­bės at­kū­ri­mą jo ne­pa­tei­kė? V. Poš­kie­nė tvir­ti­na, jog do­ku­men­tas bu­vo pa­teik­tas, tu­rin­ti ir no­ta­ro pa­tvir­tin­tą jo ko­pi­ją. Ta­čiau jis bu­vęs at­mes­tas. Rem­ta­si so­vie­ti­niu do­ku­men­tu.

Kaip ga­lė­jo at­si­tik­ti, kad nau­ja­ku­rių są­ra­še V. Kar­pui be­pa­li­ko tik 2 hek­ta­rai že­mės? V. Poš­kie­nė aiš­ki­na, jog li­ku­sie­ji 66 arai tuo me­tu bu­vo neišb­ren­da­mos pel­kės. To­dėl kaip ne­tin­ka­ma 1931 – ųjų me­tų do­ku­men­te įvar­dy­ta že­mė neįs­kai­ty­ta. Ta­čiau vė­liau tie plo­tai bu­vo me­lio­ruo­ti.

Tuo me­tu Kel­mė­je ne­dir­bęs Na­cio­na­li­nės že­mės tar­ny­bos Kel­mės sky­riaus ve­dė­jas Ar­vy­das Žu­kaus­kas tvir­ti­no pa­gal­vo­siąs, pa­si­tar­siąs sos­ti­nė­je, kaip V. Poš­kie­nei ga­li­ma pa­dė­ti. Ta­čiau vei­kiau­siai vie­nin­te­lis bū­das at­gau­ti nuo­sa­vy­bę – kreip­tis į teis­mą.

Au­to­rės nuo­tr.

„Ši­tą že­mę aš mi­nu jau 88 me­tus“, – sa­ko Kup­še­lių kai­mo gy­ven­to­ja Vla­dis­la­va Poš­kie­nė.

Vla­dis­la­vos Poš­kie­nės že­mės rė­žį da­li­ja ke­lias, ei­nan­tis iš Kark­lė­nų į Kra­žius. Pa­gal šian­die­ni­nę si­tua­ci­ją vie­no­je ke­lio pu­sė­je esan­ti že­mė jos ir mi­ru­sios jos se­sers nuo­sa­vy­bė, ki­to­je ke­liu­ko pu­sė­je – jau ne jos.

Tė­vų na­muo­se vi­są gy­ve­ni­mą pra­lei­du­si Vla­dis­la­va Poš­kie­nė no­rė­tų čia gy­ven­ti iki pa­sku­ti­nės aki­mir­kos.