Naujausios
Pomėgis ir darbas – šalia
Erika Junevičienė – vienintelė rajone nacionalinės kategorijos teisėja-kinologė. Pamėgusi gamtą, moteris pasirinko aplinkosaugą.
Janina ŠAPARNIENĖ
pakruojis@skrastas.lt
Miškas lėmė profesiją
Žvirblonietė Erika Junevičienė prisimena dienas miške leisdavusi nuo vaikystės – uogaudavo, grybaudavo ar su seneliu eiguliu vaikščiodavo. Klausėsi tėčio pasakojimų apie nuotykius medžioklėse, o pradinėse klasėse jau pati jose dalyvaudavo – varydavo zuikius laimikio laukiantiems medžiokliams.
Erika neabejojo, jog ir pati nori būti tikra medžiotoja: vaikščioti po miškus su šautuvu ir šunimis.
Mergaitė domėjosi šunų veislėmis, dresūra, ieškojo specialios literatūros. Ji neįsivaizdavo medžioklės be keturkojo pagalbininko. Nuo paauglystės Erika svajojo turėti savo medžioklinį šunį – būtinai „urvinį“, ieškantį laimikio ne tik ant žemės, bet ir žvėrių iškastuose urvuose.
Gamtoje augusi Erika prisimena, jog neteko nė svarstyti, kokią profesiją pasirinkti. Nors buvo siūlymų mokytis kitų, labiau tinkančių merginai, ji įstojo studijuoti ekologijos, įgijo bakalauro diplomą.
Magistrantūrai pasirinko aplinkos apsaugos vadybą. Po studijų dirbo Šiauliuose, Šiaulių rajone. O po motinystės atostogų grįžo dirbti į gimtąjį rajoną – dabar ji Pakruojo aplinkos apsaugos agentūros inspektorė.
Pirmieji šunys – dovanos
„Man buvo trylika metų. Vieną vakarą mama atidaro duris ir įleidžia į kambarį gyvą dovaną – mažą šiurkščiaplaukį foksterjeriuką. Pirko šuniuką turguje, pardavėjai dievažijosi, jog jo, grynaveislio, kilmės dokumentus atsiųs vėliau. Taip ir nesulaukėme jų.
Tai buvo pirma nemaloni pažintis su nesąžiningais šunų veisėjais.
O šuniukas, nors be kilmės dokumentų, nors gal ne visai grynaveislis, tapo šeimos narys ir užaugo puikus medžiotojas. Bet pakliuvo po mašina. Nors veterinarė ir išgelbėjo – foksterjeras nebevaldė užpakalinių kojų. Po kelių mėnesių ta pati veterinarė patarė nebekankinti šuns. Teko pasiryžti augintinį „užmigdyti“ be skausmo“, – prisimena Erika.
Tėtis jai po kurio laiko padovanojo kilmingą trumpaplaukę foksterjerę – jau su dokumentais. Dar po kurio laiko namuose apsigyveno laika, kitų veislių medžiokliniai šunys.
„Man geriausiai sekasi sutarti su kalytėmis: jos meilesnės, protingesnės, greičiau supranta, ko noriu išmokyti. Dresuojant mokosi ne tik šuo, bet ir žmogus. Bevaikščiojant su šunimi po miškus, imi suprasti, kokį žvėrį ar paukštį jis surado: augintinis vienaip loja, aptikęs kokią kiaunę, ir visai kitaip – šerną“, – medžioklės su šunimis ypatumus vardijo Erika.
Tapo medžiotoja
Septyniolikos mergina tapo kandidate į medžiotojas – metus stažavosi, dalyvaudama medžioklėse kaip varovė. Sulaukusi pilnametystės Erika išlaikė medžiotojo egzaminus ir įgijo teisę turėti ginklą.
Nuo tada ji – viena iš nedaugelio Lietuvoje moterų – medžiotojų. E. Junevičienė pastebi, jog Estijoje, Suomijoje medžioja daug moterų. O mūsų šalyje dar tebėra gajus stereotipas, kad šis užsiėmimas moterims netinka.
„Bet medžioklė medžioklei nelygi. Man mieliau miške su šunimi ieškoti žvėries, dalyvauti medžioklėje su varovais, negu laukti su ginklu medžiotojų linijoje ar tykoti laimikio bokštelyje. Tad nesu tipiška medžiotoja – greičiau varovė su šunimis“.
Nuo dalyvės iki teisėjos
Erika pradėjo dalyvauti ir šunų parodose.
Per keletą metų įgijo patirties. Aštuoniolikmetė jau stažavosi, laikė kvalifikacijos egzaminus ir įgijo teisę teisėjauti šunų parodose. Daug žinių merginai perdavė pirmasis Pakruojo rajone nacionalinės kategorijos teisėjas kinologas, šunų augintojas Antanas Grinius.
Erikos sritis – medžiokliniai šunys: keturių veislių skalikai, trijų veislių laikos, foksterjerai, terjerai, pėdsekiai, urvinių medžioklinių šunų veislių grupė... Teisėja sako, jog vienam žmogui neįmanoma gerai išmanyti standartų, skirtingų šimtams šunų veislių. Todėl reikalinga specializacija.
„Labiau nei įprastos parodos, į kurias vežami išpuoselėti augintiniai, man patinka vadinamieji lauko bandymai. Tai – medžioklinių šunų pasirodymas sąlygomis, artimomis tikrai medžioklei. Bandymuose vertinama, kaip šunys sugeba surasti ir aploti žvėris, jų darbo savybės pagal patvirtintas taisykles“, – lygina teisėjavimo specifiką E. Junevičienė.
Erikos JUNEVIČIENĖS albumo nuotr.
MIŠKE: Erika nuo pat vaikystės leidžia laiką miške– uogauja, grybauja, medžioja, dresuoja šunis.
SUVENYRAS: Žvirblonietė teisėjauja šunų parodose ne tik Lietuvoje – po Estijoje vykusios parodos kolegos iš tos šalies atminčiai jai dovanojo suvenyrą.
VERTINIMAS: Teisėjai Erikai reikia įvertinti visas keturkojų parodos dalyvių sąvybes.