Naujausios
Polinkis grožiui išsiliejo siuvinėtais paveikslais
Šiemetinėje tautodailės parodoje Pakruojo kultūros centre dalį paveikslams skirtos sienos užėmė pirmą kartą čia eksponuojami Irenos Liucijos Maižiuvienės iš Ūdekų siuvinėti darbai.
Janina ŠAPARNIENĖ
pakruojis@skrastas.lt
Kūrėjos kraitėje – dešimtys paveikslų
Vasariški ir žiemiški peizažai, Madona su kūdikiu, šviesą skleidžiantis laiminantis Kristus, žmonių ir gyvūnų figūros... Parodoje eksponuojami aštuoni kryželiu siuvinėti ūdekietės paveikslai – tik dalis jos darbų. Irena skaičiuoja iš viso išsiuvinėjusi daugiau kaip tris dešimtis įvairios tematikos paveikslų.
Jų eskizus ūdekietė randa rankdarbių žurnaluose. Patikusius pati padidina, perpiešdama ant suklijuotų mokyklinių sąsiuvinių lapų. Nuo padidinto eskizo brėžinį perkelia ant medžiagos. Kai kada Irenai nuojauta pakužda, kad eskizuose dar trūksta detalių: tuomet pati pripiešia prie siužeto tinkantį medį, mišką ar kokį daiktą.
Kai brėžiniu būna patenkinta, gražiadarbė ieško reikiamų spalvų ir atspalvių siūlų. O jų prireikia daug. I.L. Maižiuvienė suskaičiavo: tautodailės parodoje eksponuojamam laiminančiojo Kristaus paveikslui, vienam iš senesniųjų jos dirbinių, reikėjo dešimties spalvų siūlų.
„Kristaus paveikslas – palyginti paprastas siuvinys. Pastaraisiais metais siuvinėtiems, sudėtingesniems, turintiems daugiau detalių, jau atitinkamai reikia ir daugiau spalvų. Štai žiemos peizažui su sodyba turėjau susirasti aštuoniolikos spalvų siūlų“, – šypsosi autorė.
Irena prisipažįsta, jog ne visuomet griežtai laikosi pasirinktame eskize nurodytų spalvų: kartais jas savo nuožiūra papildo kitais atspalviais ar išvis pakeičia labiau tinkančiomis paveikslui.
Prie didesnio siuvinio ūdekietė triūsia apie tris mėnesius. Nes kiekvienas kryželis – iš aštuonių dygsnių. I.L. Maižiuvienė siuvinėti gali tik dieną, kuomet geras apšvietimas. Elektros lempos šviesos gražiadarbei nepakanka.
„Neseniai baigtą siuvinėti žirgą reikės vežti įrėminti. Jau turiu nusižiūrėjusi eskizą būsimam paveikslui – gėlių supamą sodybą. Ir reikalingų spalvų siūlus baigiu surinkti. Bet prasidėjus pavasario darbams lauke, siuvinėjimui laiko liks mažai“, – sako Irena.
Siuvinėtoja apgailestauja, jog pastarųjų metų leidiniuose rankdarbių mėgėjoms mažai bepateikiama eskizų siuvinėjimui – nebėra galimybės rinktis patinkamų. Todėl brėžinių Irenos marti Danutė jau ima dairytis internete.
Grožį namuose kūrė savo rankomis
Polinkį rankdarbiams Irena pajuto dar vaikystėje – tuomet, kai bendramokslės gyrė spalvingais raštais margintas pirštines, kurias dukrai numegzdavo mama. Mama mergaitę ir pamokė, kaip laikyti virbalus. O gerai nerti ir siuvinėti Irutė išmoko savarankiškai, nerdavo ir sau, ir seserims.
Ištekėjusiai rankdarbiai itin pravertė – reikėjo aprengti tris sūnus ir tris dukras.
„Laikėme avių, kurių vilną veždavome suverpti. Iš jos apmegzdavau visą šeimą – anuomet juk nebūdavo kur nusipirkti gražesnio, įdomesnio drabužio. O norėjosi vaikus papuošti. Tai ir megzdavau ne tik megztukus, bet ir kelnes“, – prisimena I.L. Maižiuvienė.
Norėjosi moteriai ir gražių namų. Nes turėjo didelę dviejų galų trobą Kepaliuose (Joniškio rajonas).Todėl, nutaikiusi laisvą valandėlę nuo darbų kolūkio fermoje (Irena visą gyvenimą dirbo melžėja) ir namuose, ryškiaspalvėmis gėlėmis siuvinėdavo „kampelius“, skirtus papuošti lentynas, spintas, spinteles, nerdavo staltieses, staltiesėles, takelius ant stalų. Ir nelaikė rankdarbių spintoje, o puošė jais buitį kasdien.
Siuvinėjimu kryželiu Irena susižavėjo prieš penkiolika metų. Patį pirmąjį siuvinėtą paveikslą, žiemos peizažą, padovanojo draugei vaistininkei. Po to darbai sekė vienas po kito.
Irena mena, jog užaugę ir į gimtinę su šeimomis pasisvečiuoti grįžtantys vaikai juokaudavo tėvų troboje įrengsiantys rankdarbių muziejų. Nes visi baldai namuose būdavo nutiesti spalvingais nėriniais, o kambarių sienos – nukabinėtos siuvinėtais paveikslais.
„Dukros galvas kraipydavo – tie išdėlioti rankdarbiai juk dulkes renka... O man – gražu, kad jie ne spintoje uždaryti“, – savo nuostatos laikėsi siuvinėtoja.
Paveikslai iškeliauja
Ne vienas Irenos sukurtas siuvinys iškeliavęs dovanų artimiesiems, geriems draugams. Antai energingo būdo marčiai Danutei ji skyrė paveikslą su jodinėjančia dama – kad ir marti gyvenime pergalingai, kaip ant žirgo, šuoliuotų. Norinčiam tapti medžiotoju sūnui atiteko peizažas su briedžiais. Kai ką moteris yra padovanojusi Kepalių bendruomenei.
Prieš porą metų pomėgiu siuvinėti kryželiu nuo Irenos „užsikrėtė“ Joniškio rajone gyvenanti sesuo. O neseniai prie pirmojo siuvinio, nusižiūrėjusi į močiutę Ireną, sėdo ir dvidešimt septynerių anūkė.
I.L. Maižiuvienė – Joniškio rajone žinoma savo kūriniais, Kepalių bendruomenės namuose surengusi kelias personalines rankdarbių ekspozicijas, dalyvaudavusi rajono tautodailininkų parodose.
Nuo praėjusio rugpjūčio gražiadarbė persikėlė į Ūdekus, apsigyveno sūnaus šeimoje. Ir jau sulaukė pakvietimo surengti savo darbų parodą šiame kaime.
Autorės nuotr.
POMĖGIS: Siuvinėti kryželiu Irena Liucija Maižiuvienė pamėgo prieš penkiolika metų.
SPALVOS: Žiemos peizažui išsiuvinėti prireikė aštuoniolikos spalvų siūlų.
EKSPOZICIJA: Ūdekietės siuvinių ekspozicija tautodailės parodoje užėmė nemažą paveikslų sienos plotą.
NUSISTATYMAS: Irena Liucija Maižiuvienė juokiasi, prisimindama dukrų pastabas dėl rankdarbių gausybės namuose – jai taip gražu.