Naujausios
Policijos komisariato viršininkas Robertas Jagminas: „Svarbiausia – žmogaus bėda“
Toks prieš keletą mėnesių Kelmės rajono policijos komisariatui pradėjusio vadovauti Roberto Jagmino kredo. Jo nuomone, Kelmės rajono gyventojui ne taip svarbu, kad Klaipėdoje sulaikyta tona narkotikų. Jam svarbu, kad policija surastų ir nubaustų jo skriaudiką. Tačiau kiekvienu konkrečiu atveju pareigūnas turi pasverti, kas tuo momentu svarbiau, ar gelbėti sumuštą moterį, ar ieškoti pavogtų akėčių.
Regina MUSNECKIENĖ
reginamus@skrastas.lt
Darbas lyg hobis
– Kelmėje jau dirbate keletą mėnesių. Kokios aplinkybės Jus atvedė į šį rajoną?
– Pastaruoju metu dirbau Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato viršininko pavaduotoju. Po to, kai atliekant operaciją Šiaulių apskrities vyriausiajame policijos komisariate keturi narkotikų kontrolės skyriaus kriminalistai, tarp jų ir skyriaus vadovas, buvo sulaikyti dėl galimo narkotikų platinimo, korupcijos ir piktnaudžiavimo tarnybine padėtimi, jaučiau moralinę pareigą pasitraukti iš užimamų pareigų, nes kuravau šią sritį ir galbūt ne viską padariau, kad tai neįvyktų.
Kelmei visuomet jaučiau sentimentus. Čia esu gimęs ir gyvenau iki penkerių metų amžiaus. Vėliau dirbdamas Šiauliuose, policijoje, labai gerai pažinojau Kelmės policijos kolektyvą, nes iki 2012 metų šio rajono policija priklausė Šiaulių vyriausiajam policijos komisariatui, daug nusikaltimų išaiškinome dirbdami kartu. Kelmiškiai iki šiol naudojasi Šiaulių ekspertų ir kinologų paslaugomis.
Palikdamas ankstesnę tarnybą, jau buvau ištarnavęs pensijai reikalingą laikotarpį. Tačiau labai mėgstu savo darbą. Jį galėčiau tapatinti su hobiu, nes kasdien keliauju dirbti su džiaugsmu. Todėl dalyvavau atrankoje į Kelmės rajono policijos komisariato viršininkus, ir atranką laimėjau.
Negerai tapatintis su blogais dalykais
– Kaip atrodo Kelmės rajono situacija palyginti su Šiauliais, kur anksčiau dirbote? Ramiau? Ar taip pat neramu kaip ir didmiestyje? Prieš daugelį metų Kelmė buvo praminta Tvin Pyksu. Paskui buvo kiek ramesnis laikotarpis. Pastaruoju metu vėl padaugėjo sunkių nusikaltimų. Kaip manote, kas tai lemia? Atsitiktinumai? Socialinė situacija? Moralė? Gyventojų mentalinė ir emocinė kokybė? Kultūra? Ar kokie kiti veiksniai?
– Kriminogeninė situacija visur panaši. Šiauliuose daugiau gyventojų, daugiau nusikaltimų, bet daugiau ir policijos pareigūnų.
Neteisinga vadinti Kelmę Tvin Pyksu. Negerai susimenkinti per kriminalinę prizmę. Stebiuosi, kai patys kelmiškiai apie savo miestą su panieka sako: „Kelmė yra Kelmė“.
Už to, matyt, slypi, kad Nepriklausomybės pradžioje už korupciją nuteistas Kelmės rajono policijos komisaras, kad neišaiškintos kelios žmogžudystės, kad nusikaltimus darė taip vadinamas Čigonas. Bet ir kituose miestuose bei rajonuose suimama aukštų valdininkų. Vilnius turi ne vieną Čigoną, o visą problemišką čigonų taborą. Bet giriasi ne tuo, o Valdovų rūmais.
Manau, jog ir Kelmė turi kuo pasigirti. Tai vienas didžiausių ir gražiausių rajonų apskrityje. Puikiai tvarkomas miestas, graži gamta. Daug sėkmingų ūkininkų ir verslininkų. Tai kam tapatintis su blogais dalykais? Kam juos mistifikuoti?
Galiausiai ir buvęs komisaras atliko bausmę, ir Čigonas nuteistas, ir reketininkai buvo išaiškinti.
Nusikaltimų pobūdis taip pat visoje Lietuvoje panašus. Dominuoja vagystės, smurtas.
Daugiau galvų, daugiau proto
– Paskutiniuosius sunkius nusikaltimus Kelmės kriminalistai labai operatyviai išaiškino. Kaip manote, ar tai lėmė tik sėkmė, ar profesionalumas, ar sunkus darbas?
– Daug lemia sėkmė. Susitelkimas nuo pirmų minučių. Tiesioginis Kriminalinės policijos vadovas darbą turi organizuoti taip, kad viskas būtų padaryta čia ir dabar.
Mūsų credo: „Daugiau galvų, daugiau proto.“ Todėl tariamės visi. Ir visas pasiūlytas priemones išbandome. Nieko neatmetame. Tokiu atveju, jeigu ir nepasiseks, bent žinosime, kad padarėme viską, ką galėjome.
– Anksčiau Kelmės policijoje trūko patyrusių kriminalistų, finansinių bylų tyrėjų ir kitokių profesionalų. Kokia situacija šiuo metu? Ar sustiprėjo pajėgos? Kas jas sustiprino?
– Kriminalinėje policijoje dabar visi etatai užimti. Dirba daug jaunų tyrėjų. Šiuo metu tyrėjui keliami labai aukšti kokybiniai reikalavimai. Reikia labai preciziškai atlikti visus veiksmus, nepažeisti žmogaus teisių.
Ekonominius nusikaltimus tiria du specialistai. Tokių nusikaltimų rajone nėra labai daug. Be to, iki rugsėjo pirmosios Policijos departamentas vykdo kriminalinės policijos pertvarką. Centruose formuojamos stiprios ekonominių ir kitų nusikaltimų tyrimų komandos. Jos perims iš rajonų kai kurias bylas.
Žmonės turi jausti ir matyti policijos darbą
– Pastaruoju metu Kelmės policija labai daug dėmesio skiria prevencijai. Rengiamos įvairios akcijos, reidai, renginiai, susitikimai su visuomene. Atsirado net nauja pareigybė – pareigūnas darbui su bendruomenėmis. Ar prevencinis darbas duoda norimų rezultatų. Ar pristabdo bent nesunkių nusikaltimų plitimą?
– Geriau, kad nusikaltimų neįvyktų. Tuomet nebus nuskriaustų. Policijos galutinis tikslas nėra žmogų nubausti. Galutinis tikslas išauklėti, paveikti taip, kad jis nedarytų nusikaltimo, elgtųsi pagal taisykles.
Pavyzdžiui, tikriname turgavietes. Kontrabandines prekes pardavinėjantys prekiautojai mato, kad policija dirba. Tai juos drausmina. Pasklinda žinia.
Dabar kaimuose tikriname, ar ne girti važnyčiotojai, dviratininkai, vairuotojai. Kartais dviratininkas piktinasi: „Ne automobiliu važiuoju. Nieko nesuvažinėsiu.“ Tačiau jį patį gali suvažinėti automobilis. Tuomet bus kaltinamas niekuo dėtas vairuotojas.
Savo gyvybe rizikuoja ir pėstieji ne vietoje eidami per gatvę. Tokių nubaudžiame dešimtimis. Dažniausia tai 50 – 70 metų žmonės. Kur jie skuba?
Arba prie Tytuvėnų geležinkelio pervažos yra Stop ženklas. Baudos už tai, kad nesustoja, 500 – 1000 litų. Bet kas savaitę užfiksuojame po dešimt pažeidėjų, kurie neria per pervažą nesustodami. Sako, traukinio juk nebuvo. Bet įpratę elgtis ne pagal taisykles tokie vairuotojai nesustos ir prie raudono šviesoforo signalo.
Ne tik per akcijas žmonės turi jausti policijos darbą. Bet ir tuomet, kai kreipiasi į policiją pagalbos. Pavyzdžiui, kelmiškiui nėra taip svarbu, kad policija Klaipėdoje sulaikė toną kvaišalų arba kontrabandos. Jam svarbu, kad policija surastų jo pavogtą dviratį. Todėl pareigūnas visuomet turi parodyti žmogui, kad jam rūpi eilinio piliečio bėda. Padaryti viską, kad ją išspręstų. O jeigu nepavyksta, kad atvirai, ne teisininkui suprantama kalba paaiškintų, kodėl negalėjo padėti, kur kreiptis, kad problema būtų išspręsta.
Vadovavimas Kelmės rajono policijos komisariatui man leido geriau pažinti bendruomenę, sužinoti žmonių problemas ir pasistengti jiems padėti. Policija tam turi daug svertų. Tai gyvas, įdomus, kūrybinis darbas.
Įstatymas duoda įrankių
– Ar įstatymai visuomet leidžia policijai imtis pačių ryžtingiausių, gal net drastiškų veiksmų? Kartais pareigūnai skundžiasi, jog nusikalsti linkusios asmenybės gerai žino savo teises, kartais išmano ir įstatymus. Prie viso to nestokoja ir įžūlumo. O įstatymai vienodai gina visų žmonių teises, nepriklausomai nuo to, ar jis doras, ar nusikaltėlis. Kaip pavyksta įveikti šias prieštaras? Gal galite pateikti pavyzdžių? Ar visada policija viską gali?
– Šiandieniniai įstatymai duoda pakankamai daug įrankių išspręsti visas problemas. Tik reikia protingai tais įstatymais naudotis.
Pavyzdžiui, daug nepasitenkinimo ir prieštaringų vertinimų sulaukė Smurto artimoje aplinkoje įstatymas. Kai kas piktinasi, kam kišamasi į šeimos vidaus gyvenimą.
Buvo nepasitenkinimo ir tarp pareigūnų. Gaišdami dėl smurto šeimoje jie vėluoja išaiškinti kitus nusikaltimus. Kartais tai piktindavo ir visuomenę. Bet giliau pamąsčius – kas svarbiau – sumušta pagalbos laukianti moteris ar pavogtos akėčios. Suprantama, svarbu ir pavogtos akėčios. Žmogui reikia dirbti žemę. Jis išgyvena netekęs savo daikto. Bet sumušta moteris svarbiau. Jai pirmiau reikalinga pagalba.
Todėl esu didelis šio įstatymo šalininkas. Jeigu jį būtume priėmę prieš penkiolika metų, šiandien gal nebūtume linksniuojami kaip savižudžių tauta, nepirmautume nužudymų skaičiumi Europos Sąjungoje.
Smurtas šeimoje nėra vien tos šeimos reikalas. Tai ir bendruomenės, ir teisėsaugos problema. Dėl smurto kenčia ne tik smurto auka, bet ir jos vaikai, tėvai kiti artimieji. Galiausiai ilgalaikis smurtavimas dažniausia baigiasi aukos nužudymu arba suluošinimu. Visuomenei – tai didžiuliai nuostoliai.
Pavyzdžiui, Kanadoje smurtas artimoje aplinkoje laikomas vienu iš baisiausių nusikaltimų. Taip vertinamas ir daugelyje kitų šalių.
Manau, jog dėl šio įstatymo sumažėjo smurto šeimose atvejų. Aišku, jų dar yra labai daug. Tačiau kai kurie smurtautojai susimąsto. Žino, jog pakėlę ranką, gali prarasti laisvę. Liaujasi smurtavę – ir tai jau yra tas šviesos spindulys tunelio gale.