Po Europos kalnus – pavojinga, bet žavinga

Po Europos kalnus – pavojinga, bet žavinga

Po Eu­ro­pos kal­nus – pa­vo­jin­ga, bet ža­vin­ga

Penk­ta­die­nį Vil­niaus val­do­vų rū­muo­se su­reng­to­se ša­lies ak­ty­viau­sių me­tų ke­liau­to­jų kon­kur­so „Ko­lum­bas LT 16“ nu­ga­lė­to­jų pa­ger­bi­mo iš­kil­mė­se pa­ska­ti­ni­mo pri­zas įteik­tas Ak­me­nės ra­jo­no Ven­tos gim­na­zi­jos kū­no kul­tū­ros mo­ky­to­jui Vy­tau­tui Šiur­kui ir jo mo­ki­niams.

Vy­tau­tas RUŠ­KYS

vytautas@skrastas.lt

Pe­da­go­gas pa­gal pa­reng­tą pro­jek­tą „Ven­tos gim­na­zis­tai – aukš­čiau­sio­se Eu­ro­pos vir­šu­kal­nė­se“ su sa­vo auk­lė­ti­niais du­kart per me­tus iš­vyks­ta pa­ke­liau­ti po Eu­ro­pos vals­ty­bių aukš­čiau­sius kal­nus – per va­sa­ros ir ru­dens ato­sto­gas.

Įp­ras­tai su­bu­ria­mos apie de­šim­ties ke­liau­to­jų gru­pės iš Ven­tos yra pa­bu­vo­ju­sios 24 Eu­ro­pos vals­ty­bių aukš­čiau­siuo­se geog­ra­fi­niuo­se taš­kuo­se. Že­miau­sias – 1 ki­lo­met­ro 16 met­rų Ke­kes kal­nas Veng­ri­jo­je, aukš­čiau­sias – 4 ki­lo­met­rų 808 met­rų Monb­la­nas, už ku­rį že­my­ne ne­bė­ra aukš­tes­nių.

Dau­gu­ma vir­šū­nių – dau­giau kaip 2–3 ki­lo­met­rų aukš­čio.

Į kai ku­rias įkop­ta ne po vie­ną kar­tą. Mė­gsta­miau­sia Len­ki­jo­je 2 499 met­rų Ry­sy vir­šu­kal­nė, nuo ku­rios ven­tiš­kiai prieš de­šimt­me­tį pra­dė­jo sa­vo ap­lan­ky­tų vie­tų są­ra­šą.

Žy­giuo­se yra da­ly­va­vę ke­lios de­šim­tys gim­na­zis­tų, dau­gu­ma – aš­tun­to­kai, de­vin­to­kai, de­šim­to­kai, bet kar­tais ir abi­tu­rien­tai ar dar­gi ket­vir­tos kla­sės moks­lei­vė. Kai ku­riems pa­kan­ka vie­nos ki­tos ke­lio­nės, ki­ti yra su­skai­čia­vę ir po ke­lio­li­ka.

„Dau­gu­mos žmo­nių ver­ti­ni­mu, pa­na­šūs vi­si kal­nai – bet taip at­ro­do tik iš ša­lies pa­žiū­rė­jus, – sa­ko mo­ky­to­jas V. Šiur­kus. – Ta­čiau vi­sur ki­to­kios ko­pi­mo ap­lin­ky­bės, skir­tin­ga ap­lin­ka, vis kin­tan­ti dva­si­nė bū­se­na – o tai ža­ve­sį ke­lian­tys skir­tu­mai.“

Pats su­si­vi­lio­jo lyg spon­ta­niš­kai. Po to, kai ke­lia­vo su spor­ti­nin­kų gru­pe į var­žy­bas Slo­va­ki­jos kal­nų ke­liais. Grį­žęs na­mo pa­si­da­li­jo ža­ve­siu ir po ke­tu­rių die­nų jau su gi­mi­nai­čiais ap­si­su­ko vėl į tas pa­čias vie­tas.

Nu­ta­rė pa­ro­dy­ti kal­nus sa­vo auk­lė­ti­niams.

„Iš es­mės to­je vie­nuo­li­kos me­tų ke­lio­nių su gim­na­zis­tais is­to­ri­jo­je pa­vo­jin­giau­sias da­ly­kas tai, kad ėmiau­si pa­ts vai­kus vež­ti į kal­nus“, – sa­kė mo­ky­to­jas.

Mo­ky­to­jas at­sa­kin­gai ruo­šia­si kiek­vie­nai ke­lio­nei. Ne kiek­vie­ną pa­no­rė­ju­sį moks­lei­vį mo­ky­to­jas prii­ma į kom­pa­ni­ją.

„Pir­mu­ti­nė są­ly­ga po­ten­cia­liam ke­liau­to­jui – da­ly­vau­ti žy­giuo­se po mū­sų kraš­tus, – sa­kė ke­lio­nių or­ga­ni­za­to­rius. – Ke­lias­de­šim­ties ki­lo­met­rų žy­giuo­se su nak­vy­nė­mis,  sun­kio­mis kup­ri­nė­mis įsi­žiū­riu į vai­kus. Ar jie įvei­kia fi­zi­nį krū­vį? Ar sta­bi­lūs psi­cho­lo­giš­kai? Jei su­si­tvar­ko, ta­da be­lie­ka klaus­ti, ar no­ri dau­giau pa­ma­ty­ti. Ir jei taip, iš­si­ren­ka­me mus do­mi­nan­čius kal­nus.“

Tė­vai tu­ri su­tik­ti, kad jų vai­kas ma­žiau­siai sa­vai­tei leis­tų­si į ke­lio­nę su mo­ky­to­ju.

Vis dėl­to nuo ne­ti­kė­tu­mų neap­si­sau­go­ma. Bū­na, iki vir­šū­nės dar lie­ka die­na ke­lio, o stai­ga ku­ris ke­liau­to­jas pa­si­jun­ta be­jė­gis, daž­niau iš mer­gai­čių. Sa­ko at­vi­rai: „Ne­be­ga­liu nė žings­nio aukš­tyn.“ At­ro­do, vi­sa gru­pė tu­rė­tų ap­si­suk­ti at­gal. Juk vie­no ke­liau­to­jo ne­pa­lei­si grįž­ti prie ma­ši­nos.

Ta­čiau žy­gis ne­nut­rūks­ta. Ka­dan­gi ke­liau­ja­ma pa­gal ofi­cia­liai pa­rink­tus marš­ru­tus, ku­riuo­se yra ka­vi­nės, tai ar­ti­miau­sio­je iš jų pa­lie­ka­mas il­sė­tis bend­ra­ke­lei­vis, kol vir­šū­nę pa­sieks ir su­grįš ko­man­da.

Pa­si­tai­kė, kad pa­si­duo­da­vo ir vi­sa gru­pė. Lyg už­ke­rė­tas ta­po Lich­tenš­tei­no vals­ty­bės aukš­čiau­sias kal­nas Graušs­pit­ze – 2 599 met­rų aukš­čio. Pir­mą kar­tą ne­bu­vo sun­ku kop­ti, kol pa­sie­kė 2 560 met­rų aukš­čio Falk­nio kal­no vir­šū­nę. Ta­čiau li­ku­sių 39 met­rų iki Graužs­pit­ze aukš­čiau­sio taš­ko ne­pa­vy­ko įveikt, nes ne­tu­rė­jo lai­pio­ji­mo uo­lo­mis in­ven­to­riaus.

Ki­tą kar­tą ven­tiš­kiai ieš­ko­jo ke­lio, ku­riuo bū­tų leng­viau­sia įveik­ti tuos pa­sku­ti­nius ke­lias­de­šim­t met­rų, ta­čiau taip ir ne­ra­do.

Tre­čiam štur­mui at­vy­ko su rei­kia­mu lai­pio­ji­mui uo­lo­mis in­ven­to­riu­mi, ta­čiau la­bai smar­kiai li­jo, ir vėl ne­pa­vy­ko.

Tarp ke­liau­to­jų nė­ra ge­ro to­no ženk­las kal­bė­ti apie mir­ti­nus pa­vo­jus. Ta­čiau jei vis­kas bai­gia­si ge­rai, lie­ka nau­din­ga pa­mo­ka – atei­ty­je bū­ti at­sar­ges­niems.

Bū­tent tuo įsi­mi­nė Aust­ri­ja. Į Glosg­los­ne­rio kal­ną (3 798 met­rų aukš­čio) le­di­niu ta­ke­liu ei­nant mer­gi­na pa­sly­do ir ėmė rie­dė­ti le­di­ne pa­kal­ne. Už šim­to met­rų bu­vo ma­ty­ti stai­gus ir aukš­tas skar­dis su ak­me­ni­mis apa­čio­je.

Mer­gi­na ne­pa­jė­gė pa­si­nau­do­ti prie ba­tų pri­tvir­tin­tais dyg­liais. Ban­dė už­si­ka­bin­ti pirš­tais. Na­gai at­ply­šo, ran­kos pa­sru­vo krau­ju.

Lai­mė, bai­gė­si gry­nas le­das, tad ant jį den­gian­čio snie­go at­si­dū­ru­si mer­gai­tė ma­žiau sly­do.

„Ačiū die­vams, jog vi­sa­da grįž­ta­me na­mo lai­min­gai“, – sa­kė V. Šiur­kus.

Mo­ky­to­jas sa­ko, kad kal­nai trau­kia. Ir ga­liau­siai ga­li pa­sa­ky­ti: „Gy­ve­ni­mas gra­žus.“

As­me­ni­nė nuo­tr.

PA­GER­BI­MAS: Penk­ta­die­nį Vil­niaus val­do­vų rū­muo­se Ak­me­nės ra­jo­no Ven­tos gim­na­zi­jos kū­no kul­tū­ros mo­ky­to­jas Vy­tau­tas Šiur­kus (de­ši­nė­je) ir jo mo­ki­niai pa­gerb­ti ša­lies ak­ty­viau­sių me­tų ke­liau­to­jų kon­kur­so „Ko­lum­bas LT 16“ pri­zu.

MO­KY­TO­JAS: Ven­tos gim­na­zi­jos kū­no kul­tū­ros mo­ky­to­jas Vy­tau­tas Šiur­kus yra už­ko­pęs maž­daug į pus­šim­tį Eu­ro­pos kal­nų vir­šū­nių.

Au­to­riaus nuo­tr.

KE­LIAU­TO­JOS: Ven­tos gim­na­zi­jos moks­lei­vės yra ato­sto­ga­vu­sios ke­liau­da­mos į ke­lių ki­lo­met­rų aukš­čio Eu­ro­pos kal­nus.