Pirmoji italės savanorystė Lietuvoje

Pir­mo­ji ita­lės sa­va­no­rys­tė Lie­tu­vo­je

Tris­de­šimt­me­tė ita­lė Chia­ra Pi­la­ti iš Ro­ve­re­to mies­to nu­spren­dė iš­nau­do­ti pa­sku­ti­nę pa­gal am­žių jai dar li­ku­sią ga­li­my­bę sa­va­no­riau­ti. Sa­va­no­rys­tei pa­si­rin­ko Lie­tu­vą, nes ši ša­lis la­bai skir­tin­ga nuo Ita­li­jos. Eko­no­mi­ką stu­di­ja­vu­si ir pen­ke­rių me­tų dar­bo pa­tir­tį tu­rin­ti mer­gi­na sa­va­no­riau­ja Ty­tu­vė­nų re­gio­ni­nio par­ko di­rek­ci­jo­je. Bir­že­lio mė­ne­sį Chia­ros ap­lan­ky­ti at­skris ir jos vy­ras Ales­sand­ro.

Re­gi­na MUS­NEC­KIE­NĖ

reginamus@skrastas.lt

Troš­ko gam­tos

Bai­gu­si uni­ver­si­te­tą Chia­ra pen­ke­rius me­tus dir­bo bu­hal­te­re tri­jo­se skir­tin­go­se kom­pa­ni­jo­se. Ta­čiau per­nai ba­lan­dį už­da­ry­ta bend­ro­vė, ku­rio­je pa­sta­ruo­ju me­tu dir­bo.

Ku­rį lai­ką jau­na mo­te­ris il­sė­jo­si na­muo­se. Pas­kui pra­dė­jo ieš­ko­ti nau­jų ga­li­my­bių įsi­dar­bin­ti. Ra­do in­for­ma­ci­jos apie sa­va­no­rys­tę. Pa­ma­nė, jog tai pa­sku­ti­nė ga­li­my­bė to­kiai veik­lai, nes Chia­rai jau tris­de­šimt me­tų. Ka­dan­gi ruo­šia­si lai­ky­ti vers­lo kon­sul­tan­tės eg­za­mi­ną, sa­va­no­riš­ka veik­la bū­tų pliu­sas, be to, pa­to­bu­lė­tų jos ang­lų kal­ba.

Chia­ra no­rė­jo dirb­ti re­gio­ni­nia­me par­ke, nes troš­ko bū­ti ar­čiau gam­tos. Jai bu­vo pa­siū­ly­ti du to­kio dar­bo va­rian­tai: Veng­ri­ja ar­ba Lie­tu­va.

Pa­si­rin­ko Lie­tu­vą, nes ši ša­lis skiriasi nuo Ita­li­jos. Čia Chia­ra sa­va­no­riaus aš­tuo­nis mė­ne­sius.

Pur­tė šal­tis, bet džiu­gi­no miš­kai

At­vy­ku­si į Lie­tu­vą sa­va­no­rė sa­ko pir­miau­sia pa­ju­tu­si šal­tį. Ta­čiau jau oro uos­te ir au­to­bu­sų sto­ty­je su­ti­ko daug ge­rų žmo­nių, ku­rie pa­dė­jo su­si­ras­ti tin­ka­mą kryp­tį. Va­žiuo­jant au­to­bu­su ste­bi­no miš­kai. Tuo­met, kai at­vy­ko, jie dar ne­bu­vo su­ža­lia­vę. To­dėl ma­tė­si ru­da spal­va. Šian­die­ni­nė ža­lu­ma – tik­ra at­gai­va akims.

Chia­ra mie­lai pjau­na žo­lę, ren­ka šiukš­les ir at­lie­ka ki­tus ap­lin­kos tvar­ky­mo dar­bus. Ji ve­dė vie­ną žy­gį, da­rė skir­tu­kus kny­goms, ku­riuos ga­li­ma pa­nau­do­ti kaip su­ve­ny­rus, par­ko dar­buo­to­jams pa­dė­jo pa­si­ga­min­ti juos­tų vi­ji­mo įran­kius.

Ita­li­jos šiau­rė­je gy­ve­nan­ti sa­va­no­rė sa­ko, jog jos kraš­to žmo­nės san­tū­res­ni ne­gu Pie­tų Ita­li­jo­je. Ta­čiau lie­tu­viai dar daug kar­tų san­tū­res­ni. Jie lin­kę pa­dė­ti vie­ni ki­tiems, ro­dy­ti ge­ru­mą, ta­čiau ne­si­šyp­so.

Nu­kel­tas gy­ve­ni­mas

Chia­ros tė­vai išau­gi­no ke­tu­ris vai­kus. Ma­ma bu­vo na­mų šei­mi­nin­kė, tė­tis bu­hal­te­ris-kon­sul­tan­tas. Sa­va­no­rė tu­ri dvi se­se­ris. Vy­res­nio­ji tei­si­nin­kė, jau­nes­nio­ji stu­di­juo­ja me­di­ci­ną. Bro­lis bai­gė eko­no­mi­kos stu­di­jas.

Chia­ra – taip pat eko­no­mis­tė, ta­čiau ras­ti dar­bo, bai­gus stu­di­jas, ne­bu­vo leng­va.

Kar­tais jau­na mo­te­ris sua­be­jo­ja, ar ver­tė­jo stu­di­juo­ti. Nie­kur ne­stu­di­ja­vę jos bend­raam­žiai dir­ba pa­pras­tus, bet rei­ka­lin­gus dar­bus, su­kū­rė šei­mas, au­gi­na vai­kus. Dau­ge­lis jau spė­jo pra­si­gy­ven­ti. O jos gy­ve­ni­mas dėl stu­di­jų ir dar­bo paieš­kų tar­si nu­si­kė­lė į atei­tį.

Ty­tu­vė­nuo­se Chia­ra to­bu­li­na ne tik ang­lų kal­bą, bet mo­ko­si ir lie­tu­viš­kai. Sa­ko, jog lie­tu­vių kal­ba – la­bai sun­ki, nors yra ne­ma­žai pa­na­šių ar net to­kių pat žo­džių kaip ita­lų kal­bo­je.

Mo­te­ris pri­si­pa­žįs­ta la­bai pa­siil­gu­si sa­vo šei­mos, ypač jau­niau­sios sa­vo se­sers ir vy­ro Ales­sand­ro. Džiau­gia­si, jog bir­že­lio mė­ne­sį jis at­skris į Lie­tu­vą ir pa­bus čia po­rą sa­vai­čių.

Au­to­rės nuo­tr.

Sa­va­no­rė iš Ita­li­jos Chia­ra Pi­la­ti džiau­gia­si Ty­tu­vė­nų ši­lu, eže­rais ir pa­pras­tu gy­ve­ni­mu be di­de­lių at­stu­mų.