Per Sekmines – muzikantų ir amatininkų sambūris

Per Sekmines – muzikantų ir amatininkų sambūris

Per Sekmines – muzikantų ir amatininkų sambūris

Per Sekmines Pakruojo dvare susibūrė pučiamųjų orkestrai iš keturių Lietuvos savivaldybių ir amatininkai. Šiemetinę tradicinę pučiamųjų orkestrų šventę „Vario dūdos“ papildė gražiadarbių kūrinių mugė.

Janina ŠAPARNIENĖ

pakruojis@skrastas.lt

Muzikantai persikėlė į dvarą

Šiemetinė aštuntoji „Vario dūdų“ šventė pirmą kartą savo istorijoje pakeitė vietą – iš rajono centro persikėlė į Pakruojo dvarą. O paklausyti pučiamųjų instrumentų muzikos gerbėjus sukvietė nebe gegužę (kaip iki šiol būdavo), bet birželio pradžioje.

Akmeninėmis arkomis įrėmintoje dvaro aikštėje žaliuojanti veja tapo improvizuota koncerto sale: vieni klausytojai susirado vietas ant čia sustatytų suolų. Kiti įsikūrė tiesiog ant žolės – kas šeimomis, kas su draugų ar pažįstamų kompanija.

Aplink šią „koncertinę“ veją ir atžygiavo su muzika šventėje dalyvaujantys kolektyvai – Pajiešmenių (Pasvalio rajonas) kaimo bendruomenės „Pajiešmenių Brass“ (vadovas Vytautas Bičkauskas), Šiaulių universiteto (vadovas Anatolijus Kavaliauskis) bei Utenos Antano Šapokos gimnazijos (vadovas Vytautas Latonas) pučiamųjų orkestrai ir šeimininkai – Vytauto Lukošiūno vedamas Pakruojo kultūros centro „Viestartas“.

Sugrįžimai ir susitikimai

Nuotaikingas melodijas keitė lyriškos, sukosi Utenos gimnazijos orkestro šokėjos. Kol vieni orkestrai grojo – kitų muzikantai ir vadovai bendravo tarpusavyje ir su žiūrovais.

„Į gimtinę galėjau sugrįžti po netrumpos pertraukos. Džiugu matyti savo buvusius mokinukus – jau suaugusius žmones“, – kreipėsi į klausytojus kraštietis V. Latonas, prieš dešimtmečius Pakruojyje pradėjęs pučiamųjų muzikos tradiciją.

Gyvenimo į Utenos kraštą nuvestas V. Latonas dalyvavo pirmosiose „Vario dūdų“ šventėse. O į šią atvyko ne tik su mokiniais, bet ir su orkestre taip pat grojančia žmona Irena.

Susitikimo motyvų atsivežė ir kiti kolektyvai. Pasirodo, Šiaulių universiteto orkestre muzikuoja buvęs „Viestarto“ narys. O pasvališkių muzikantų vadovas V. Bičkauskas su pakruojiečiu bendravardžiu V. Lukošiūnu ne tik vienas nuo kito menišką išvaizdą nusižiūrėję ilgaplaukiais tapo, ūsus, barzdas užsiželdė, bet ir išsiaiškino kariuomenėje kartu tarnavę.

Už nuopelnus garsinant Pakruojį Lietuvoje bei užsienyje, pučiamųjų instrumentų muzikos populiarinimą ir jaunimo muzikinį ugdymą V. Lukošiūnui įteiktas Pakruojo savivaldybės Padėkos ženklas.

Prisistatė amatų ekspozicijos dalyviai

Į orkestrų šventę traukiantys klausytojai turėjo progą apsilankyti ir būsimosios amatų ekspozicijos dvare dalyvių sambaryje, nusipirkti patikusių dirbinių.

Kūrinius iš medžio pristatė Bronislovas Gedminas, Pranciškus Miežis, Augenijus Rimdžius ir Vidmantas Lietuvnininkas, vaško žvakes – Irena Kompauskienė ir Rasa Banionytė, žalvario bei vario papuošalus – juvelyrė Lolita Narkevičiūtė, paveikslus – Rožė Emilija Džiaugienė. Įvairioms progoms tinkančių dirbinių siūlė Laura Valentinienė ir Birutė Augėnienė. Iš Vidos Šiurnienės buvo galima nusipirkti mezginių, iš Neringos Malakauskienės – riešinių, iš Onutės Lugauskaitės – rištų tautinių juostų.

Šių autorių dirbiniai vėliau bus parduodami nuolat veikiančioje tautodailės ekspozicijoje, kurią rudeniop planuojama atidaryti restauruotoje dvaro oficinoje. Kad apsilankiusieji Pakruojo krašte galėtų prisiminimui išsivežti mielų suvenyrų. Taip, kaip nuolat čia atvažiuojantis žvejoti kraštietis, visiems renginio dalyviams džiaugęsis ką tik įsigytu R. E. Džiaugienės peizažu su arkiniu tiltu. Mat tautodailininkė nutapė kaip tik jo pamėgtąją žvejybos vietą.

Autorės nuotr.

MEISTRAS: Medžio meistras Bronislovas Gedminas – nuolatinis įvairių amatininkų renginių dalyvis. Prisidėjo jis ir prie sambario.

ŠEIMININKAI: Šiemet šventės šeimininkai – Vytauto Lukošiūno vadovaujamas „Viestartas“ su muzika žygiavo Pakruojo dvare.

TĖVIŠKĖ: Kraštietis Vytautas Latonas  į tėviškę grįžo ne tik su mokiniais, bet ir su orkestre grojančia žmona Irena (antra iš kairės).

PANAŠUMAI: Kolegos orkestrų vadovai (iš kairės) Vytautai Lukošiūnas ir Bičkauskas išsiaiškino, jog ne tik vienas iš kito menišką išvaizdą nusižiūri, bet ir kariuomenėje kažkada kartu tarnavo.