Pelkės – kaip ir žmonės – sensta ir miršta

Pel­kės – kaip ir žmo­nės – sens­ta ir mirš­ta

Pel­kė – ypa­tin­ga vie­ta, tu­rin­ti sa­vo gy­va­vi­mo is­to­ri­ją: ji gims­ta, for­muo­ja­si, gy­ve­na, kei­čia­si, sens­ta ir mirš­ta... Kas tai yra pel­kės gy­ve­ni­mas ir ko­kia jo reikš­mė mums – žmo­nėms, gy­ve­nan­tiems ša­lia jos? Apie tai ir šis pa­sa­ko­ji­mas.

Dei­ma PRANC­KŪ­NIE­NĖ

Ty­tu­vė­nų re­gio­ni­nio par­ko vy­riau­sio­ji spe­cia­lis­tė – eko­lo­gė

redakcija@skrastas.lt

Gam­tos filt­rai

Pel­kė, rais­tas, ty­ru­liai, klam­py­nė, liū­nas, ba­la, ply­nė, liek­nas, ty­re­lis – tai pa­va­di­ni­mai, ku­riuos žmo­nės nuo neat­me­na­mų lai­kų nau­do­jo pel­kėms, šla­pioms vie­toms api­bū­din­ti. Pel­kės jau nuo se­no žmo­nes do­mi­na ir bau­gi­na sa­vo pa­slap­tin­gu­mu. Vie­niems pel­kės ke­lia bai­mę ir aso­ci­juo­ja­si su ra­ga­nų, vel­nių, gy­va­čių ir vil­kų lan­dy­nė­mis, o ki­ti, drą­ses­nie­ji su pa­gar­biu at­sar­gu­mu ke­liau­ja į pel­kes mais­to, vais­to ir at­gai­vos ieš­ko­ti.

Pel­kės – tai sa­vo­tiš­ki gam­ti­niai filt­rai, tar­pi­nė gran­dis tarp van­dens ir sau­su­mos. Pa­gal sa­vo ver­tę – der­lin­gu­mą ir kraš­to­vaiz­džio įvai­ro­vę – jos ga­li bū­ti pri­ly­gi­na­mos ato­grą­žų miš­kams. Tai ver­tin­gi gam­tos kam­pe­liai, kont­ro­liuo­jan­tys po­tvy­nius, van­dens cik­lą, va­lan­tys už­terš­tus van­de­nis, tei­kian­tys gy­ve­na­mą vie­tą gy­vū­nams ir au­ga­lams bei vie­tas poil­siui. Dėl su­si­da­riu­sių ypa­tin­gų są­ly­gų pel­kė­se au­ga tik joms bū­din­gi uni­ka­lūs au­ga­lai.

Jau mo­kyk­los suo­le su­ži­no­jo­me, kad au­ga­lai iš at­mos­fe­ros su­ge­ria ang­lies dvi­de­gi­nį (CO2) ir iš­ski­ria de­guo­nį. Pel­kė­je au­ga­lų lie­ka­nos virs­ta dur­pė­mis, tai­gi, su­kaup­ti ang­lies kie­kiai dur­pė­se yra už­kon­ser­vuo­ja­mi il­gam lai­kui, ga­li bū­ti tūks­tan­čiui ar net mi­li­jo­nui me­tų. At­ro­dy­tų, kad tai nė­ra la­bai di­de­lis ir reikš­min­gas pro­ce­sas, bet pa­skai­čiuo­ta, kad 1 hek­ta­ras ak­ty­vios pel­kės per me­tus lai­ko su­ge­ba už­kon­ser­vuo­ti apie 5 to­nas ang­lies dvi­de­gi­nio.

Kon­ser­vuo­da­mos ang­lį vi­sos pa­sau­lio pel­kės, ku­rios uži­ma tik apie 3 pro­c. sau­su­mos, su­ge­bė­jo sa­vy­je su­kaup­ti to­kį pat ang­lies kie­kį, koks yra vi­so­je gy­vo­je bio­ma­sė­je – t. y. tiek, kiek gy­vū­nai ir au­ga­lai tu­ri ang­lies. Prik­lau­so­mai nuo to, ko­kio ti­po pel­kė yra, per 1000 me­tų sa­vy­je ga­li su­kaup­ti iki 1 met­ro dur­pių sluoks­nį. Dau­giau su­kau­pia aukš­ta­pel­kės, ma­žiau – že­ma­pel­kės.

Ne­lie­čia­ma pel­kė ge­ba at­lik­ti nau­din­gą ap­lin­kai dar­bą. Bet pa­žeis­ta ji pri­da­ro ke­tur­gu­bai tiek ža­los. Jei­gu pel­kė yra pa­žei­džia­ma ir nu­sau­si­na­ma, nui­ma­ma au­ga­li­ja nuo jos pa­vir­šiaus, pel­kė tam­pa ne­be CO2 kau­pė­ja, bet ak­ty­via jo sklei­dė­ja į at­mos­fe­rą. Vyks­ta at­virkš­ti­nis pro­ce­sas – skai­do­si ir mi­ne­ra­li­zuo­ja­si dur­pės ir di­de­liais kie­kiais iš­si­ski­ria ang­lies dvi­de­gi­nis (CO2).

Lie­tu­vo­je anks­čiau pel­kės su­da­rė per 10 pro­c. ša­lies plo­to. Ne­di­de­lė da­lis pel­kių iš­ny­ko dėl na­tū­ra­lių kraš­to­vaiz­džio pa­si­kei­ti­mų, ta­čiau pa­grin­di­nė pel­kių ny­ki­mo prie­žas­tis – žmo­gaus ūki­nė veik­la. Šiuo me­tu na­tū­ra­lios pel­kės te­su­da­ro apie 2,7 pro­c. ša­lies plo­to.

Pa­čios jau­niau­sios pel­kės yra že­ma­pel­kės. Jos Lie­tu­vo­je su­da­ro 71 pro­c. vi­sų pel­kių. Vė­liau bė­gant me­tams ir kau­pian­tis or­ga­ni­nei me­džia­gai, jos tam­pa tar­pi­nio ti­po pel­kė­mis (7 pro­c.), o dar vė­liau – aukš­ta­pel­kė­mis (22 pro­c.). Ga­liau­siai – užau­ga miš­ku.

Ty­tu­vė­nų ty­re­lis – is­to­ri­jos pra­džia

Ty­tu­vė­nų ty­re­lis – vie­na iš de­šim­ties di­džiau­sių Lie­tu­vos pel­kių, uži­man­ti 2611 ha plo­tą. Ši pel­kė, de­ja, jau pra­ra­du­si sa­vo pir­map­ra­dę iš­vaiz­dą, sa­vo me­tus skai­čiuo­ja nuo pa­sku­ti­nio le­dyn­me­čio, pa­li­ku­sio Ty­tu­vė­nų apy­lin­kes prieš dau­giau nei 10 tūks­tan­čių me­tų. Maž­daug tiek lai­ko rei­kė­jo, kad gam­ta su­kur­tų įsta­baus dy­džio ir gro­žio pel­kę, sle­pian­čią sa­vy­je dur­pių klo­dus, vie­to­mis sie­ku­sius net iki 8 met­rų. Tai di­džiu­lė že­ma­pel­kė, ku­ri su­si­for­ma­vo, grei­čiau­siai, užan­kant sek­liam le­dy­no tirps­mo su­for­muo­tam eže­rui, ar už­pel­kė­jus upės slė­niui. Mat, čia sa­vo pra­džią ima Šuš­vės upė, ku­rios il­gis iki žio­čių ties Ne­vė­žiu sie­kia 134,6 ki­lo­met­ro.

Pel­kė­je pa­grin­de vy­ra­vo ber­žai ke­ru­žiai, viks­vos, ža­lio­sios sa­ma­nos, nend­rės, mel­dai, asiūk­liai, alks­niai. Pu­šai­tės au­go tik pel­kės pa­kraš­čiuo­se, ar­ba sa­lo­se. Dėl ne­to­ly­gaus pel­kė­ji­mo, kai kur bu­vo su­si­for­ma­vę ir aukš­ta­pel­kės plo­te­liai, ku­riuo­se ant drėg­no ki­mi­nų ki­li­mo gau­siai au­go span­guo­lės, gai­liai, apy­pel­kiuo­se no­ko mė­ly­nės, bruk­nės ir vai­vo­rai.

Se­ni žmo­nės pa­sa­ko­ja, kad ša­lia pel­kės anks­čiau bu­vę daug kai­mų: Ple­kai­čiai, Pa­raš­kal­nis, Nau­kai­mis, Trai­nai­čiai, Kru­čai, Med­so­žiai, La­pu­čiai, Kel­my­nai, An­ta­niš­kiai, Pa­ša­kar­nis, De­bei­kiai, Ar­dai­čiai, Dauk­šiai, Pa­juo­du­pys.

Kai ku­rių jau ir pa­va­di­ni­mai iš že­mė­la­pių iš­ny­kę. O ir iš­li­ku­siuo­se kai­muo­se šian­dien gy­vas­ties ne­la­bai yra: vie­nur li­ku­sios tik ap­leis­tos so­dy­bos, ki­tur pa­vie­niai se­no­lių ar vai­kai­čių pri­žiū­ri­mi me­di­niai na­me­liai. O anks­čiau kai­mai bu­vo pil­ni žmo­nių.

Ele­na Dei­kie­nė, vi­są sa­vo gy­ve­ni­mą pra­gy­ve­nu­si pel­kės pa­šo­nė­je, pa­sa­ko­ja, kad gy­ve­ni­mas prie pel­kės bu­vo ne iš leng­vų­jų. Kai­mie­čiams bu­vo at­rėž­ta po lo­pi­nė­lį ge­res­nės že­mės ir po lo­pi­nė­lį pel­kės, kur pa­si­mal­kau­da­vo, ga­ny­da­vo kar­ves. Lai­kė po 4 – 6 kar­vu­tes. Na­ba­gėms į ga­nyk­las tek­da­vo ir plauk­ti: tik ra­gai ir au­sys iš van­dens ky­šo­da­vo. Se­nes­nę kar­vu­tę, ku­riai jė­gų pri­trūk­da­vo par­plauk­ti, tek­da­vę ir su ark­liu iš pel­kės iš­temp­ti.

Kar­tais sun­ku bū­da­vo jas ir su­ras­ti. Kad leng­viau kla­jū­nes su­ras­tų, joms po kak­lu ka­bin­da­vo me­di­nius barš­ka­lus. Ir šie­nau­ti te­ko pel­kė­je, nes ap­lin­kui tin­ka­mų šie­nui ga­nyk­lų bu­vo ne­daug. Va­sa­ros me­tu brai­dy­da­mi po pel­kes, su pjau­tu­vais nuo kups­tų žo­les nu­pjau­da­vo, pri­kirs­da­vo ša­kų ir ant tų ša­kų krū­ve­lių pa­lik­da­vo šie­ną džiū­ti. Atė­jus žie­mai, kai pel­kė­je van­duo už­šal­da­vo, ark­liu­ku kin­ky­tu ve­ži­mai­čiu šie­ną par­si­vež­da­vo na­mo.

Span­guo­liau­ti ne su krep­šiais, bet su mai­šais ei­da­vo. Sa­ko, kad sa­ma­nos rau­do­nuo­da­vo nuo span­guo­lių. Pri­rink­da­vo po 4-5 mai­šus ir vež­da­vo į Rad­vi­liš­kį par­duo­ti. Sau taip pat at­sar­gų žie­mai pa­si­da­ry­da­vo: trin­da­vo su cuk­ru­mi, džio­vin­da­vo. Uo­gau­ti iš­si­ruoš­da­vo vi­sa šei­ma.

Pel­kė­je knibž­dė­jo gy­vy­bė. Čia sau­gų prie­globs­tį ras­da­vo brie­džiai, la­pės, šer­nai, kiš­kiai. Tuok­tu­ves šok­da­vo te­ter­vi­nai, pe­rė­jo ger­vės. Vil­kų bu­vo gau­sy­bė. Nuo jų nak­ti­nių se­re­na­dų skam­bė­jo vi­sa pel­kė. Ne­bu­vo die­nos, kad ko nors ne­pap­jau­tų. Pap­jau­da­vo po 6 – 7 ver­šiu­kus ar avy­tes. Ne­pa­dė­da­vo nei tvo­ros. Net šu­nis iš bū­dos iš­vilk­da­vo. Pul­da­vo ir žmo­nes. Neap­si­ken­tę vie­tos gy­ven­to­jai ren­gė ma­si­nes vil­kų me­džiok­les: su­rink­da­vo žmo­nes iš kai­mų, iš­temp­da­vo vir­vę, pri­rai­šio­da­vo rau­do­nų sku­du­rė­lių ir ap­juos­da­vo pel­kę, o me­džio­to­jai ėjo šau­dy­ti. Jų dė­ka vil­kų stip­riai su­ma­žė­jo.

Bu­vo čia ką veik­ti ir žve­jams – šva­riuo­se Šuš­vės van­de­ny­se knibž­dė­jo daug žu­vies. Daž­niau­siai gau­dy­da­vo ly­de­kas.

Zi­ma­go­rų lai­kai

6-ta­me praė­ju­sio am­žiaus de­šimt­me­ty­je Ty­tu­vė­nų ty­re­ly­je pa­pū­tė per­mai­nų vė­jai – į pel­kę at­ke­lia­vo vie­ti­nių va­di­na­mi zi­ma­go­rai – žmo­nės su kas­tu­vais.

Pra­si­dė­jo pel­kės sau­si­ni­mo dar­bai. Pir­miau­sia ran­ko­mis bu­vo iš­kas­ti su­ren­ka­mie­ji grio­viai, o vė­liau at­vy­ko eks­ka­va­to­riai. Šuš­vės va­ga bu­vo iš­tie­sin­ta – ka­na­li­zuo­ta. Bu­vo vie­tų, kur te­ko ne vie­ną prie­ka­bą rąs­tų su­kiš­ti, kad iš­trauk­tų pa­sken­du­sius eks­ka­va­to­rius. Daug trak­to­rių sken­do...

Pas­kui vi­sus kel­mus iš­ro­vė... Pel­kė ta­po Ty­tu­vė­nų ty­re­lio dur­py­nu. Žmo­nės bu­vo pa­ten­kin­ti, nes dar­bas atė­jo pas juos į na­mus. O tai reiš­kė la­bai daug- pa­ja­mas ir ga­ran­tuo­tą pra­gy­ve­ni­mą.

Ty­tu­vė­nų dur­pių įmo­nė

Nuo 1959 me­tų pra­si­dė­jo Ty­tu­vė­nų dur­pių įmo­nės is­to­ri­ja. Nau­ja įmo­nė pri­trau­kė daug jau­nų dar­buo­to­jų. Kau­no po­li­tech­ni­kos ins­ti­tu­tas ren­gė dur­py­nų pa­ruo­ši­mo ir eksp­loa­ta­ci­jos spe­cia­lis­tus, ta­čiau tai ne­bu­vo pres­ti­ži­nė spe­cia­ly­bė, nes dur­pės bu­vo gau­na­mos ran­ko­mis, ne­me­cha­ni­zuo­tai, rei­kė­jo dirb­ti pur­ve, šla­py­nė­je ar­ba dul­kė­se.

Ty­tu­vė­niš­kiai džiau­gė­si dur­pių įmo­nės at­si­ra­di­mu. 1958 me­tais bu­vo pa­nai­kin­tas Ty­tu­vė­nų ra­jo­nas, daug kva­li­fi­kuo­tų spe­cia­lis­tų ne­te­ko dar­bo: bu­hal­te­riai, eko­no­mis­tai, ga­my­bos or­ga­ni­za­to­riai ir ki­ti bu­vę tar­nau­to­jai ta­po be­dar­biais.

Nau­jo­jo­je įmo­nė­je ne tik vie­ti­niai ga­vo dar­bo. Tuo me­tu daug žmo­nių grį­žo iš Si­bi­ro. Bu­vu­siems trem­ti­niams įsi­dar­bin­ti bu­vo sun­ku, o dur­py­ne jie bu­vo la­bai lau­kia­mi. Dirb­ti va­žia­vo jau­ni žmo­nės iš vi­sos Lie­tu­vos, at­vy­kė­liai gau­da­vo bu­tus. Dur­pių įmo­nės dė­ka Ty­tu­vė­nai la­bai pa­si­kei­tė: pa­sta­ty­ta mo­kyk­la, dar­že­lis, na­mai dar­buo­to­jams, įves­ti van­den­tie­kis, ka­na­li­za­ci­ja, cent­ri­nis šil­dy­mas, su­tvar­ky­ti ke­liai. Mies­tą pa­pil­dė jau­ni žmo­nės, vie­ni at­vy­ko po­ro­mis, ki­ti po­rą ra­do jau dirb­da­mi įmo­nė­je.

Pir­mie­ji ga­my­bos me­tai bu­vo la­bai ge­ri, vie­no iš bu­vu­sių di­rek­to­rių Al­fon­so No­vi­ko tei­gi­mu – gal­būt ge­riau­si per vi­są įmo­nės is­to­ri­ją. Tais me­tais pla­nuo­ta pa­ga­min­ti 51 tūks­tan­tį to­nų pro­duk­ci­jos, o pa­ga­min­ta per 70 tūks­tan­čių to­nų. Ta­čiau be­veik vi­sa pir­mais me­tais su­rink­ta dur­pė su­de­gė dėl sa­vai­mi­nio dur­pių kai­ti­mo... Per 1967 – 1970 me­tus bu­vo iš­gau­ta per 1 mi­li­jo­ną to­nų dur­pių.

Įmo­nė ga­mi­no ne tik pro­duk­ci­ją ku­rui, krai­kui, dur­pių pusb­ri­ke­tes, bet ir žo­lės mil­tus, taip pat vei­kė ne­stan­dar­ti­nių de­ta­lių ce­chas. Dur­py­ne se­zo­no me­tu dirb­da­vo apie 300 žmo­nių.

Fak­tai ir ra­di­niai

Dur­py­no ga­vy­bos plo­tas sie­kė 2222 ha, t.y. apė­mė be­veik vi­są pel­kę. Vi­du­ti­nis dur­pių sluoks­nio gy­lis – 2,5 met­ro, o gi­liau­sia vie­ta bu­vo ties Ple­kai­čiais – virš 5 met­rų. Pa­gal ano me­to tai­syk­les, dur­pi­nin­kai tu­rė­jo pa­lik­ti 50 cm dur­pių sluoks­nį įvei­sia­moms pie­voms ir 30 cm – kur bu­vo nu­ma­ty­ta įveis­ti miš­ką.

Šiuo me­tu UAB „Ty­tu­vė­nų dur­pės“ vyk­do dur­pių ga­vy­bą 290 ha plo­te. Vi­sa ki­ta jau išeksp­loa­tuo­ta.

Ka­sant dur­pes neap­siei­ta ir be įdo­mių ra­di­nių. Be­veik pa­čia­me pel­kės dug­ne bu­vo ap­tik­ti už­si­kon­ser­va­vę tam­saus ąžuo­lo rąs­tai. Ra­dioak­ty­vios ang­lies me­to­du nu­sta­ty­ta, kad jiems – 2350 me­tų. Tai by­lo­ja apie ka­dai­se au­gu­sį ąžuo­ly­ną. Dar di­des­nę nuo­sta­bą su­kė­lė čia ras­ti iš­raiš­kin­gi, įmant­rių for­mų ak­me­nys, ku­rie sa­vo pri­gim­ti­mi pri­mi­nė me­teo­ri­tus. Ką ga­li ži­no­ti, gal čia ka­dai­se li­jo me­teo­rų lie­tus? Da­bar šie ak­me­nys puo­šia kai ku­rių ty­tu­vė­niš­kių so­dy­bas.

Bu­vu­sia­me dur­py­ne au­ga žo­lė ir ja­vai

Šian­dien čia vi­sai ki­taip nei anks­čiau: da­lis bu­vu­sio dur­py­no vir­to sek­liais, nend­rė­mis apau­gu­siais van­dens tel­ki­niais, da­lis sa­vai­me apau­go miš­ku, ar bu­vo ap­so­din­ta, o da­lis – pa­vers­ta že­mės naud­me­no­mis, pie­vo­mis, ja­vų lau­kais.

Gy­vy­bė po tru­pu­tį grįž­ta, bet jau ki­to­kia. Čia gau­su el­nių, stir­nų, brie­džių, la­pių, kiš­kių, šer­nų. Gy­ve­na ir gau­si vil­kų šei­my­na. Ats­lin­ko ir keiks­no­ja­mas man­gu­tas, ku­ris drums­čia te­ter­vi­nų ir ki­tų paukš­čių ra­my­bę. Da­bar čia paukš­čių ka­ra­lys­tė. Šla­pes­nė­se vie­to­se pe­ri ger­vės, pil­kų­jų žą­sų po­re­lė, nak­ti­mis švil­pau­ja til­vi­ki­niai paukš­čiai, ūbau­ja baub­liai. At­vi­res­nė­je vie­to­je įsi­kū­rė ir ma­žų­jų ere­lių rėks­nių po­ra. Sek­liuo­se van­dens tel­ki­niuo­se pa­me­džio­ti už­klys­ta ere­lis žu­vi­nin­kas. Čia pa­ste­bė­tas sket­sa­ka­lis, juo­do­sios žu­vėd­ros, di­dy­sis bal­ta­sis gar­nys ir daug ki­tų paukš­čių. Įs­pū­din­giau­siai ty­re­lis at­ro­do ru­de­nį, kai čia poil­siui su­si­ren­ka tūks­tan­ti­niai mig­ruo­jan­čių ger­vių bū­riai. Kol kas joms tin­ka­mų nak­vy­nei vie­tų neuž­ka­ria­vo miš­kai ir krū­my­nai. Ap­leis­tuo­se grio­viuo­se ka­ra­liau­ja be­brai. Tai pa­grin­di­niai bio­tech­no­lo­gai, už­sii­man­tys pel­kės hid­ro­lo­gi­nio re­ži­mo at­sta­ty­mo dar­bais. Kai ku­riuo­se plo­tuo­se jam ten­ka kon­ku­ruo­ti su žmo­gaus no­ru iš­lai­ky­ti van­de­niu neuž­lie­tas pie­vas ir dir­ba­mus lau­kus.

Iš paukš­čio skry­džio šian­dien pa­žvel­gus į šį di­džiu­lį plo­tą, vis dar gra­žiai žmo­nių va­di­na­mą ty­re­liu, sun­ku bū­tų pa­ma­ty­ti ja­me tą pel­kę ku­ri bu­vo prieš 60 me­tų. Tie lai­kai tik­rai ne­sug­rįš. Ta­čiau gam­ta ran­da kuo už­pil­dy­ti tuš­čias vie­tas. Nors ir yra siū­lo­ma ke­le­tas bū­dų, ku­riais tu­rė­tų bū­ti re­kul­ti­vuo­ja­mi dur­py­nai, šian­dien vis­kas pa­lie­ka­ma sa­viei­gai.

Ta­čiau ti­kiu, kad bend­ro­mis žmo­gaus ir gam­tos jė­go­mis ga­li­me pa­suk­ti lai­ko ra­tą pa­čia efek­ty­viau­sia gam­tos ir žmo­gaus har­mo­ni­jos kryp­ti­mi.

Au­to­rės nuo­tr.

SKRY­DIS: Taip at­ro­do Ty­re­lio pel­kės iš paukš­čio skry­džio.

PUOŠ­ME­NA: Span­guo­lės – pel­kių puoš­me­na.

NAK­VY­NĖ: Mig­ruo­jan­čios ger­vės pel­kių rais­tuo­se ren­ka­si nak­vy­nei.

DUR­PĖS: Dur­pių ga­vy­bos pra­mo­nė įsi­skver­bė į Ty­re­lio pel­kes.

VA­GO­NAI: Dur­pės bū­da­vo krau­na­mos į va­go­nus ir iš­ve­ža­mos trau­ki­niais.

Dei­ma PRANC­KŪ­NIE­NĖ, Ty­tu­vė­nų re­gio­ni­nio par­ko vy­riau­sio­ji spe­cia­lis­tė – eko­lo­gė.