Naujausios
Pedagogės veiklą laimino ir popiežius
Antrą dešimtmetį pakruojiete tapusi Onutė Morkūnaitė nuolat apsupta vaikų – pamokose mokykloje, dviejuose vaikų bei jaunimo centruose, bažnyčios chore, stovyklose, kelionėse, žygiuose. Už visuomeninį darbą su jaunimu pedagogė yra pelniusi popiežiaus Benedikto XVI palaiminimą.
Janina ŠAPARNIENĖ
pakruojis@skrastas.lt
Auklėtiniai grįžta pas vadovę
O. Morkūnaitės bute Pakruojo centre reta diena praeina be svečių: užsuka moksleiviai, kolegos pedagogai, bendraminčiai visuomenininkai. Lankosi buvę auklėtiniai ar Onutės vadovaujamų jaunimo organizacijų jau suaugę nariai.
„Auklėtinių mamos juokauja, kad namo grįžęs jaunimas tik pasideda krepšius – ir pas mane į svečius lekia. O kartais ir su visais krepšiais ateina „prisiduoti“, nė namie dar nebuvę. Pirmieji, vyriausieji auklėtiniai, su savais vaikais ateina“, – O. Morkūnaitė juokiasi, kad „jos vaikai“ jau patys keturiolika atžalų augina.
Pedagogė prisimena – šilti, tiesiog šeimyniški ryšiai su moksleiviais užsimezgė kone nuo pirmųjų darbo dienų 1999–ųjų rudenį, kai ji atvyko į Pakruojį mokyti tikybos. Nesikeitė bendravimas su vaikais ir vėliau, ėmus mokyti dailės bei technologijų (šią specialybę Onutė įgijo Šiaulių universitete).
„Prieš ketvertą metų mano tuometinės auklėjamos klasės aštuntokai, jau besiruošiantys pereiti į gimnaziją, aptiko, jog internete ieškau pirkti pudelių veislės šuniuką. Ir „suorganizavo“ gyvą atsisveikinimo dovaną. Per paskutiniąją klasės valandėlę auklėtiniai įteikė man krepšelį su šuneliu, kaspinu papuoštą bei skiepų dokumentus. Pasirodė, kad kone visi pedagogai matė, kaip mano jaunieji sąmokslininkai tą šuniuką kelias valandas po mokyklą nešiojosi, o aš nieko nepastebėjau“, – juokiasi O. Morkūnaitė, glostydama juodos spalvos pudelį Gučį.
Pedagogės namus puošia kelių šimtų katinų skulptūrėlių kolekcija: įvairaus dydžio figūrėlės atkeliavę iš viso pasaulio. O pradėjo šią kolekciją taip pat Onutės auklėtinė, parvežusi mylimai mokytojai dovanų katiną–žvakidę iš viešnagės Jungtinėse Amerikos valstijose. Absoliuti dauguma kolekcijos figūrėlių – dovanotos. Kai kurios – autorinės, kainuojančios ne vieną šimtą litų. Netikėtą suvenyrą iš Vatikano, katiną su sutana ir rožančiumi, O. Morkūnaitei parvežė dekanas Ričardas Rutkauskas.
Kelionės suartino
Pirmaisiais darbo Pakruojyje metais prisijungusi prie piligriminių kelionių į Taize vienuolyną Prancūzijoje organizatorių, Onutė užmezgė krūvą naujų pažinčių. Atsitiko taip, kad piligrimai susidraugavę nebenorėjo skirstytis kas sau. Ir 2000-aisiais Onutė subūrė Pakruojo Šv. Jono Krikštytojo parapijos jaunimo centrą, pačių lankytojų pramintą „centriuku“. Jį nuolat lankė apie trys dešimtys paauglių. Ne vienas „centriuko“ narys įsijungė į O. Morkūnaitės vadovaujamą parapijos jaunimo chorą.
„Gal jau būtų laikas keisti šio kolektyvo pavadinimą: į repeticijas eina ne tik jaunimas, bet ir jų mamos. Natalija Bruzgulienė, pirmiausiai klaususi, ar priimčiau jos dukras, netrukus pati prisidėjo prie giedotojų. Ir liko chore iki šiol. Kolektyve gieda Ilma Geležėlienė, Laima Činčienė su dukromis, ateina ir daugiau dirbančių, šeimas turinčių pakruojiečių“, – sako Onutė.
Choro fotografijų archyve – nuotraukos ne tik iš renginių, kuriuose dalyvavo jaunieji giedotojai: užfiksuotos ir nuotaikingų vakarėlių pas vadovę akimirkos, o kai kuriose nuotraukose – jau nuotakomis tapusios choristės su vestuvinėmis suknelėmis. Už nuolatinį darbą su jaunimu O. Morkūnaitei suteiktas apaštališkasis popiežiaus Benedikto XVI palaiminimas.
Dienos centre – gyvenimo pamokos
Kuomet 2005-aisiais buvo nuspręsta įkurti parapijos vaikų dienos centrą – iniciatoriai pakvietė Onutę tapti jo direktore.
„Iš pradžių spyriojausi: ir taip užteko veiklos mokykloje, „centriuke“, choro repeticijų. Vis dėlto sutikau – reikia vaikams parodyti, kad galima laiką leisti prasmingiau, nei gatvėje: sužinoti ir išmokti kažką naujo, bendrauti tarpusavyje be mokykloje jau ryškios socialinės atskirties. Man, vadovei, tenka pats neįdomiausias darbas: užsiimti administravimu, ieškoti rėmėjų, rašyti projektus, teikti informaciją. Antai šiomis dienomis centro auklėtojos ir lankytojai sugalvojo mokytis kepti pyragėlius – ir turėjau ieškoti jų receptų“, – sako O. Morkūnaitė.
Dienos centras kasdien sulaukia 20–25 vaikų iš socialinės rizikos šeimų: lankytojai čia gauna pietus, gali paruošti pamokas, mokytis rankdarbių ar buities darbų, dirbti kompiuteriais, sportuoti. Onutei nebe naujiena, kad kai kurie lankytojai ir draugų atsiveda. Čia populiarios dienos stovyklos, sulaukiančios po kelias dešimtis vaikų.
Pernai Pakruojo Šv. Jono krikštytojo jaunimo centras nominuotas aktyviausia jaunimo organizacija rajone. Atsiimti nominacijos O. Morkūnaitė ėjo su nuolatine talkininke savanore Roma Bartkevičiūte.
„Romai vis dažniau perduodu jaunimo „centriuko“ administravimo darbus. Nes nutariau iš vadovės posto trauktis ir dėmesį skirti chorui bei vaikų dienos centrui. O geras vadovas yra tas, kuris, susiruošęs išeiti, randa sau pamainą“, – juokiasi O. Morkūnaitė.
Neištvėrė „auksiniame narvelyje“
Onutė prisimena visuomet mėgusi meną bei muziką. O tikėjimo tiesas jai įdiegė giliai religinga mama, penketą vaikų nuo mažens vedusis į bažnyčią. Pedagogė neabejoja, kad mamos įtaka nulėmė vieno brolio kelią į kunigystę, taip pat – jos bei sesers pasirinkimą tapti tikybos mokytojomis.
O. Morkūnaitė neabejoja, kad jos pašaukimas – dirbti su žmonėmis, ypač vaikais ir jaunimu. Nes kartą mėgino tapti verslininke – prekiauti turguose. Ir juokiasi, kad po trijų mėnesių suprato esanti ne savo vietoje. Ėmusi dirbti šeimininke pas brolį kunigą, Onutė kartu su juo penkerius metus keliavo po parapijas.
„Kelmėje buvo smagu: organizavau bažnyčios chorą, jaunimo centrą. O paskui brolį persikėlus į Jonavą, visuomeninės veiklos neradau. Šiame mieste bažnyčios choras ir parapijos jaunimo organizacijos sėkmingai veikė jau ne vienerius metus. Likau tik klebono šeimininke“, – prisimena Onutė.
O. Morkūnaitė pripažįsta, kad netrūko nei pinigų, nei bendravimo su inteligentiškais, įdomiais žmonėmis. Tačiau be aktyvios veiklos ji neilgai ištvėrė.
„Kartą pagalvojau – negi visą gyvenimą prie puodų praleisiu?! Jaučiausi kaip narvelyje: net auksinis jis – vistiek narvelis. Užtat daug nesvarsčiusi priėmiau brolio bendrakursio dekano Ričardo Rutkausko kvietimą vaikus mokyti tikybos Pakruojyje“, – mena pedagogė.
DOVANOS: Mokytojai Onutei auklėtiniai padovanojo pudelių veislės šunį ir pirmąją katinų kolekcijos figūrėlę.
Onutės MORKŪNAITĖS albumo nuotr.
NUOTRAUKA: Nuotrauka iš „centriuko“ narių kelionės į Vokietiją susitikti su šios šalies jaunimo organizacijų atstovais – viena iš nedaugelio, kurioje Onutė (viršutinėje eilėje antra iš kairės) – kartu su auklėtiniais. Nes daugiausia ji fotografuoja pati ir lieka už kadro.
Autorės nuotr.
KOLEKCIJA: Namus puošia kelių šimtų figūrėlių kolekcija, kurios matomiausioje vietoje – kunigo sutana aprengtas katinas iš Vatikano.
NOMINACIJA: Pernai Onutės (dešinėje) ir jos talkininkės Romos Bartkevičiūtės vadovaujamas parapijos „centriukas“ nominuotas aktyviausia rajono jaunimo organizacija.