Naujausios
Pedagogė, kuri gyvenime nekeistų nieko
38-erius metus Gražinos pagrindinėje mokykloje dailės, o dabar technologijų, mokytoja dirbanti Jadvyga Kurmanskienė sako, kad jei gyvenime būtų duota galimybė viską pradėti iš pradžių, jame nekeistų nieko.
Saulius JUŠKEVIČIUS
saulius@skrastas.lt
„Atėjau ir pasilikau“
1977-ųjų metų rugsėjo 1-ąją Jadvyga pravėrė tuometinės V vidurinės mokyklos (dabar – Gražinos pagrindinės mokyklos) duris. Mokykla dar kvepėjo dažais. Tai buvo pirmieji mokslo metai naujai atidarytoje švietimo įstaigoje.
„Mokykla buvo nauja. Į ją buvo vos ne per jėgą suvaryti mokiniai iš visų kitų miesto mokyklų. Mane tuomet paskyrė devintokų auklėtoja. Ką aš, tik baigusi institutą, galėjau pasakyti tėvams apie vaikų auklėjimą?“, – pirmąsias dienas pusiau su humoru prisimena mokytoja.
Tačiau bėgo metai. Daugėjo patirties. Užaugo savo vaikai, nors mokytoja iki šiol atsimena po pamokų vykdavusius pedagogų tarybos posėdžius, kai į juos eidavo su sūnumi, kuris ir užmigdavo ant kelių.
Paklausta, kodėl pasirinko dailę, mokytoja net negalvodama atsako: „Čia daugiau laisvės“.
Pasak jos, mokytojo darbas niekada jai nebuvo sunkus – na, gal tik pirmus kelerius metus, nes mokydamasis gauni tik išsilavinimą, tačiau nesi paruoštas pildyti dokumentus.
„Aš rinkausi ne mokytojo darbą, o dailės mokytojo. Buvo pradžioje kažkokių fantazijų apie teisę, nes svajojau ir apie kriminalisto darbą. Tačiau pati labai mėgau piešti, todėl ir pasirinkau dailę, o paskyrimas lėmė dirbti mokykloje“, – sako J. Kurmanskienė.
Cementinis kolektyvas
Jadvyga prisimena ne tik pirmąsias savo darbo mokykloje dienas, bet ir kartu dirbusius ar dabar tebedirbančius kolegas.
„Tuo laiku net nebuvo kalbos apie individualizavimą. Prisimenu, kad kartą įsiprašiau į anglų kalbos pamoką. Ir buvau taip nustebinta, kaip mokytoja užima visą klasę. Vieniems ji davė lapus kažką rašyti, kitiems – kažką perskaityti, dar su vienu ji kalbasi, o kitas mokinys jau ruošiasi eiti prie lentos. Dirbo visa klasė ir tarsi kiekvienas mokinys atskirai. To jokiuose institutuose mūsų nebuvo mokę. O dabar, prabėgus keliems dešimtmečiams, tai tapo tarsi norma“, – sako mokytoja.
Šiltu žodžiu mokytoja mini ir dabartinius kolegas, su kuriais kurtas ne vienas meninis projektas, kartu dalyvauta menų stovyklose, organizuoti avangardinių madų festivaliai.
„Visada jaučiau ir jaučiu kolegų pritarimą, jų entuziazmą, palaikymą, o tai svarbiausia mokytojui. Kiek mokykloje buvo direktorių, visada jie palaikydavo ir pritardavo naujoms idėjoms“, – sako mokytoja.
Pasak J. Kurmanskienės, džiugu kad ir buvę mokiniai pasirenka pedagogo profesiją. Vieni dirba kartu toje pačioje mokykloje, kiti – kitose mokyklose.
Dailė ir menas – savotiška laisvė
Mokytoja sako, kad dailė ir mokytojui, ir vaikui – savotiška laisvė.
„Per tą laiką programos keitėsi ne kartą. Pradžioje piešdavom natiurmortus, kažkokius gipsinius daiktus, o dabar – duodi kūrybinę užduotį ir vaikas dirba. Svarbiausia darbo tema. O tu žiūri, kaip jis ją įgyvendina. Vaikai labai skirtingi. Žiūrėk vienas rudenį nupiešia – daugybę prikritusių obuolių, medžių lapų, o kitas – kažkokį tamsų foną ir mažytį raudoną taškelį kažkur lapo pakrašty. Savo darbą paaiškina, jog tai obuoliukas, įkritęs į pelkę. Ir kaip jam neparašyti dešimtuko, jeigu net pats nebūtum to sumąstęs“, – sako Jadvyga.
Mokytoja džiaugiasi, kad vaikai dabar tikrai kūrybingi, randa viskam savo paaiškinimus.
„Anais laikais viskas buvo pastatyta į rėmus, o dabar meną mes galime padaryti net iš šiukšlių ar kėdžių“, – sako ji.
Pasak mokytojos, anksčiau vaikams buvo didesnė atsakomybė už pažymį, o dabar jie patys dažniausiai pasako, kad už mažesnį pažymį iš dailės tėvai tikrai nieko nesakys.
Gal dėl tos laisvės ir kilo idėja rengti avangardo madų festivalius.
„Nors pradžią pradėjome ne mes. Pradžia buvo Raudondvaryje, kur festivalius pradėjo rengti dabartinis mūsų informatikos mokytojas Egidijus Dailidonis. Pabandėme ir mes dalyvauti. Kai kurios tuo metu parodytos kolekcijos tiesiog nustebino. Vėliau tai darė Vaižganto mokykla. Kai vaižgantiečiai nustojo juos rengti, estafetę perėmėme mes. Ir taip jau devyneri metai. Kasmet vaikai vis sugalvoja kažką naujo, ir tu juos arba palaikai ir plauki kartu su jais pasroviui, arba bandai kažką pataisyti, nukreipti kita linkme“, – džiaugdamasi savo mokiniais sako mokytoja.
Paprašyta palyginti dabartinius ir tarybinio laikotarpio moksleivius, mokytoja ilgokai galvoja ir sako, jog dabartiniai mokiniai daugiau judresni, gyvybingesni, turi savo nuomonę ir sugeba ją įrodyti, pateikti.
„Tačiau vaikai visada lieka vaikais ir kaip tu su jais elgsies, taip ir jie su tavimi. O ir anais laikais netrūko kūrybingų vaikų, tačiau ne visada juos pastebėdavom“, – sako mokytoja, kurios galvoje jau sukasi mintys apie būsimą mokyklos mokinių dailės parodą Seime, avangardinės mados kolekciją, keramikos darbus tautodailės parodai, keramikos pamokas suaugusiems Radviliškio kultūros centro amatų dirbtuvėse.
Autoriaus nuotr.
MMOKYTOJA: 38-erius metus Gražinos pagrindinėje mokykloje dirbanti Jadvyga Kurmanskienė sako, jog jei likimo būtų lemta gyvenimą pradėti nuo pradžių, ji jame nieko nekeistų.
AVANGARDAS: Mokytojos ir jos kolegų iniciatyva Gražinos pagrindinėje mokykloje vyko jau devyni avangardinės mados festivaliai „Aš kitoks“.