Naujausios
MANO KAIMO ISTORIJA
Pavadinimą kaimui davė dvaro sodas
Prie Mūšos upės įsikūrusiam Sosdvario kaimui pavadinimą, manoma, davė dvaro sodas. Nes kaimas atsirado kaip tik jo vietoje. O iš nykstančių apylinkių kaimų ir vienkiemių į Sosdvarį persikeliantys žmonės kartu nešėsi ir šeimos istorijas.
Janina ŠAPARNIENĖ
pakruojis@skrastas.lt
Dvaras teliko prisiminimuose
Kraštotyrininkės Rimos Žemrietaitės užrašuose užfiksuoti senųjų kaimo žmonių pasakojimai apie stovėjusį ant Mūšos kranto dvarą – Sosdvarį. Vietiniai jį vadindavo tiesiog Paugės dvaru. Baltai dažytą dvaro namą raudonu „dokalto“ stogu supo didelis sodas. Kambariai buvo aukšti, dideliais langais, juos šildė koklinės krosnys. Aplink namą augo akacijos, alyvos, erškėtrožės.
Dvaras priklausė Raguvėlės dvarininkui Komarui, jis vertėsi gyvulininkyste bei prekyba linais, grūdais ir taboka. Komaras vėliau šį dvarą padovanojo vienai iš savo dukterų. Paskutinis dvaro valdytojas buvo Paugis, pabėgęs su žmona ir vaikais, „kai užėjo rusai“.
Po Antrojo pasaulinio karo dvare buvo apgyvendintos kelios šeimos. Mūša anuomet buvo labai žuvinga. Todėl vienos iš apgyvendintųjų, Gečiauskienės, trys vaikai žiemą vasarą žvejodavo. Įmerkdavo vadinamuosius inventorius ir po kelių valandų ištraukdavo pilnus karosų, ešerių ar lydekų.
Žuvies jaunieji Gečiauskai nunešdavo ir kitiems dvare gyvenantiems kaimynams – Aleksandravičiams ir Baronams.
Apylinkių žmonės sueidavo į dvarą pavakaroti – padainuoti, pašokti. Armonika grodavo Jonas Aleksandravičius.
Dvaro sodyba buvo nugriauta apie 1954–uosius, įgriuvus namo stogui. Dar išlikę prisiminimai, kaip traktoriai važiavo dvaro griauti.
Iš Sosdvario dvaro beliko dideli medžiai ir dvarvietės pamatų akmenys.
Buvusio sodo vietoje kūrėsi Sosdvario gyvenvietė. Čia namus statėsi aplinkinių nykstančių Pociūnų, Mišeikių, Titonių, Sūkurių kaimų, vienkiemių šeimininkai.
Dvaro apylinkėse – šeimų istorijos
Apie 1930–uosius nuo Pašvitinio kilęs Aleksas Kupriūnas nusipirko iš Komaro dalį Sosdvario žemės. Su šeima įsikūrė už tilto per Mūšą.
A. Kupriūną pažinoję vadindavo šviesiu, auksinių rankų žmogumi. Gaspadorius susimeistravo „malūnėlį“ gaminti elektrą, juo ir miltus maldavo. A. Kupriūnas turėjo įsirengęs vilnų karšyklą, mokėjo apdirbti odas, medžiojo, išmanė kaip auginti ir gydyti gyvulius, turėjo bičių. Šis ūkininkas vienintelis apylinkėse buvo nusipirkęs olandų gamybos motociklą.
Žemės iš dvaro nusipirko Povilas Lopeta ir Jonas Mačėnas. Abu sukūrė vienkiemius, pasistatė trobesius, garsėjo kaip darbštūs ir pasiturintys (apylinkėse sakoma „stiprūs") ūkininkai. Abiejų ir lemtis vienoda laukė – tremtis į Sibirą. Kaimynų skirtumai buvo tik šeimose. P. Lopeta buvo vienišas, jam padėjo samdyta tarnaitė Elena. O J. Mačėnas su žmona augino sūnus Joną ir Leoną.
Ištrėmus P. Lopetą, pokariu dingo ir Elena. Žmonės kraštotyrininkei R. Žemrietaitei pasakojo, jog nebejauna samdinė prapuolė paslaptingomis aplinkybėmis. Vieną naktį ji išgirdusi sode krečiant obelį. Elena išėjusi iš trobos, tačiau nieko nepamačiusi. Grįžusi – ir vėl išgirdusi tą patį garsą. Vėl išėjusi į sodą. Po to Elenos niekas nebematė. Apie jos likimą kaimynai tik spėliojo: galbūt nutarę, kad Elena – partizanų ryšininkė, stribai ją išviliojo ir nužudė, o palaikus paslėpė...
Mačėnų šeimą taip pat ženklino tragedijos. Abu sūnūs išėjo į mišką partizanauti. Motina, ėjusi nupirkti jiems papirosų, pamatė mišką „šukuojančius“ stribus. Moteris leidosi bėgti ir buvo nušauta. O abu jaunieji Mačėnai žuvo prie Lygumų.
Kupriūnų kaimynystėje įsikūrė iš Želčių kilęs Ignas Gasparaitis su šeima. Vyras buvo žinomas apylinkių kalvis, turėjo įsirengęs kalvę. Iš savo amato I. Gasparaitis išlaikė ne tik savo šešis vaikus, bet padėjo ir našlaujančios sesers Emilijos šeimai su ketvertu vaikų. Išskirtinis to meto dalykas – Gasparaičių vaikai į mokyklą eidavo gražiai aprengti. Dėl to ūkininkų atžalos net priekaištaudavo tėvams, kad jų drabužiai sulopyti ar batų neturi...
Brolius Karolį, Andrių ir Joną Adukauskus tarpukariu iš Latvijos į Sosdvario apylinkes pasikvietė verslininkas vokietis, Mišeikiuose turėjęs plytinę. Tose vietovėse žemė buvo ypač molinga. Broliai gamindavo raudonas plytas. Rasdavo ir baltojo molio, labai tinkančio plytų gamybai. Per metus plytinėje buvo pagaminama apie devynis tūkstančius plytų.
Savanoris iš Sodeliškių kaimo Juozas Putinas gavo žemės iš Žydmiškio dvaro, buvusio netoli Sosdvario. Pasistatė Sūkuriuose didelį namą su „salkom“. J. Putinas buvo darbštus, iškalbus, turėjo gražų balsą. Vedė jis ūkininkaitę iš didelio ūkio Emiliją Lukšaitę. Ir tik imdamas šliūbą Pašvitinio bažnyčioje sužinojo, kad žmona – keliais metais už jį vyresnė. Išėjęs iš bažnyčios vyras susinervinęs nebeištarė nė žodžio, tik „fet, fet“. Taip ir liko šis priežodis Putino lūpose. O žmonai jis visą gyvenimą priekaištavo, kam nuslėpusi savo tikrąjį amžių. Tarybiniais metais Putinai ir kitos šešios Sūkurių kaimo šeimos išsikėlė į Sosdvarį.
Prisimenami įdomesni įvykiai
Apylinkių ilgaamžiai R. Žemrietaitei pasakojo, kaip kartą pokariu Pašvitinio apylinkės sekretorius, žemės dalinimo ir kolūkių kūrimo atstovas Gubinas „po bobų sijonais“ nuo partizanų slėpėsi.
Sosdvario dvare gyvenęs Adolis Baronas buvo Titonių apylinkės pirmininkas. Vedė jis tuoj po karo. Į bažnyčią Baronai išvažiavo kaip tikri ponai iš dvaro – gražiai papuoštu arkliu kinkyta lineika, su pulku pamergių ir pabrolių. Svečių į vestuves prisirinko būrys. Jaunavedžių pasveikinti ir puotoje paūžti atvažiavo ir Gubinas. O kai linksmybės buvo įsisiūbavę – pasirodė apylinkių partizanai. Irgi – pasveikinti jaunavedžių, su kuriais buvo pažįstami, susitikdavo šokiuose, bendraudavo. Vos pamatęs partizanus, Gubinas nėręs po stalu. Ir nesirodęs, kol šie neišėję. Tada jau kiti vyrai ėmė tarybinės valdžios atstovą per dantį traukti – kad po bobų sijonais išsigandęs palindo. Šis teisinosi, kad neradęs šautuvo (nors nė neturėjo ginklo). Žmones sakė girdėję, kad Gubinas smarkiai gavęs pylos nuo apylinkės pirmininko už tai, kad nesipriešinęs.
Vėlesniais metais jaunimas iškrėtė „musorą“ (pokštą) – kažkieno sodyboje rastą karstą paleido plaukti Mūša. Žmonės tokį vaizdą pamatę, neteko žado: netruko pasklisti gandai, kad karste yra ir numirėlis. Kalbėta, kad išdaigininkams po to kliuvo.
Nuotrauka iš Janinos GUOBUŽIENĖS albumo
DVARAS: Apie 1948–1950 metus Aleksandravičių šeimos moterys su vaikais nusifotografavo dvaro pievoje prie Mūšos kranto. Toliau nuotraukoje – dar tebestovintis Sosdvario dvaro namas.
Nuotrauka iš kraštotyrininkės Rimos ŽEMRIETAITĖS rinkinių
SOSDVARIEČIAI: Naikinant vienkiemius, nykstant mažesniems kaimams, žmonės susikėlė į Sosdvarį. Vieno kaimo gyventojais tapę, kartu ir laisvalaikį leisdavo. Šioje nuotraukoje – grupė sosdvariečių per ekskursiją Kaune.