Naujausios
Pasivaikščiojimas po mitologinę Šiaurės Lietuvą
Mus supa ne tik realus, apčiuopiamas, bet ir mitologinis, įvairių tikėjimų pasaulis, tik nuo jo savo dvasia esame nutolę. Į minėtą pasaulį, senąją pasaulėžiūrą trumpam sugrįžti pakvietė Joniškio istorijos ir kultūros muziejus, surengęs konferenciją apie šventvietes ir mitologinį paveldą Šiaurės Lietuvoje.
Loreta RIPSKYTĖ
loretar@skrastas.lt
Mūsų tapatybės dalis
Kraštietė pranešėja folkloristė etnologė dr. Giedrė Šukytė kalbėjo apie senosios pasaulėžiūros atspindžius Mato Slančiausko tautosakos rinkiniuose, primindama, kad toji pasaulėžiūra – mūsų tapatybės dalis.
Lektorė daug dėmesio skyrė mitologinėms būtybėms ir kokiais skirtingais pavidalais jos pasirodo žmonių pasakojimuose.
Štai, velnias vienur regimas kaip „ponas su čebatėliais“, kitur kaip katinas arba šuo, netgi zuikis arba juodas paukštis. Pasakojimuose aptinkama, kad moteriai, pasikaišiusiai sijoną, kažkas liepia jį atsikaišyti, ir tą veiksmą atlikus iškrenda lydeka. Pasirodo, tai būta velnio.
Sakmėse minimos laumės, kurios paprastai būna gražios merginos, bet turi neįprastų bruožų – ragus arba geležinius nagus.
Svetimiems priskiriami bruožai
Aitvarai, kurie pagal žmonių tikėjimus neša arba saugoja turtus, gali pasirodyti rupūžės ar varno pavidalu, o štai ligos, pavyzdžiui, Kolera (cholera), dažniausiai vaizduojama kaip moteris arba kaip kitos tautybės atstovai.
Raganos irgi dažniausiai būna kitos tautybės. Būtent Šiaurės Lietuva išsiskiria, kad čia šis vaidmuo priskiriamas latvėms: jos nužiūri karves, šios mažiau pieno duoda arba jis būna netikęs. Savo ruožtu, latviai raganoms suteikia lietuvių tautybę.
Pasak dr. Giedrės Šukytės, tradicinei pasaulėžiūrai būdinga priešprieša sava – svetima. Kas yra nepažinta, to bijomasi, priskiriamos neigiamos savybės.
Sakmių tikėjimai
Sakmės paprastai siejamos su kokiais nors tikėjimais. Pavyzdžiui, tikėta, kad pamatęs degančius pinigus ir juos iškasęs bei duobę vėl užkasęs žmogus apaks.
Mato Slančiausko surinktuose tekstuose daug tikėjimų, susijusių su mirusiaisiais, pastebimos jų sąsajos su medžiais. Pasakojama, kad nukirtus didelį medį, reikia padaryti atminus už senelius, kitaip kas nors tuose namuose mirs.
Sakmėse svarbi vieta, laikas – vidurnaktis, šventadienio vidurdienis, Velykų, Joninių naktis. M. Slančiauskas užrašė tikėjimą, kad Velykų naktį išviręs juodą katiną ir radęs tam tikrą kauliuką, tapsi nematomu.
Šventvietes nuniokojo melioracija
Vienas žinomiausių Lietuvoje šventviečių tyrinėtojų dr. Vykintas Vaitkevičius pasakojo, kad šias vietas atpažinti galima pagal vardus, pasakojimus, žymas – altorius. Yra ir kita dalis, ką gali mokslas – ištirti pagal rastas sėklas, kokie augalai kadaise vešėjo, pagal archeologinius duomenis – kaip žmonės gyveno, kaip laidojo mirusiuosius.
Tenka apgailestauti, kad tokioms vietoms laukų ir miškų erdvėje pragaištingą poveikį darė melioracija, pakeitusi jas neatpažįstamai.
Šventieji šaltiniai ir kitos vietos
Šventos vietos žmonių pasakojimuose gali būti šaltiniai, upės, medžiai, akmenys, daubos ar kalvos.
Lietuvoje iš medžių dažniausiai minimi ąžuolai, liepos, Šiaurės Lietuvoje būdinga šventomis laikyti vinkšnas.
Taip pat šiam kraštui būdingas šventviečių, siejamų su vandeniu, pavadinimas Raganinės, kuris reikštų tą patį, kaip ir Laumiškiai. Vietos tokiais pavadinimais žinomos nuo Biržų iki Joniškio krašto. Šiuose vandens telkiniuose buvo įprasta maudytis per Jonines, tikintis, kad vanduo suteiks grožio ir jaunystės.
Štai, Joniškio rajone Kalnelyje kažkada tryško Šv. Brigitos šaltinis, prie kurio atvykdavo moterys iš įvairių vietovių. O Meškuičių apylinkėse vietinio žmogaus pasakojimu šventviečių tyrinėtojui pavyko surasti jau užakusį, bet prieš 30–40 metų tryškusį šaltinį.
Dr. V. Vaitkevičius minėjo, kad ir Kryžių kalnas, dabartinė katalikų tikėjimo išraiškos vieta, kažkada buvo susijusi su baltų religija. Kalno šventumas tada sietas su jo papėdėje tryškusiu šaltiniu, kurio vieta dar buvo žinoma XX amžiaus viduryje.
Šiaurės Lietuvoje kalnų, kalvų beveik nėra, bet neretai ir nedideli reljefo pakilimai turi Velniakalnio pavadinimą. Dažnai taip vadinami senieji kapinynai.
Apie akmenis ir dangų
Taip pat svarbūs yra dubeniuotieji akmenys. Žmonės dar juos vadina senovės girnomis, ir tai, anot lektoriaus, yra arti tiesos. Jie susiję su namų dievybėmis, atsakingomis už skalsą. Paplitę šie akmenys tapo ir laiptais, puošybos elementais, juose buvo trinamas tabakas. Tačiau dubeniuotieji akmenys būdingi tik Lietuvai, Latvijoje jie nepaplito.
Konferencijoje profesorius Libertas Klimka pristatė Šiaurės Lietuvoje užrašytą tautosaką apie dangų. Etnologas priminė, kad seniau žmonės žemdirbystės veiklą siejo su dangaus kūnais, sėją derino pagal mėnulio fazes, tinkamą laiką. Dabar žmogaus ir gamtos santykio nebepaisoma, žemė permaitinta cheminėmis medžiagomis, dirbtinai skatinant augimo, brendimo procesus.
Sertifkuota amatininkė, lėlininkė Aušra Petrauskienė papasakojo apie savo pačios kuriamas lėles – mitologines būtybes.
Fotografijų paroda
Susirinkusius į Raudonąją sinagogą pasitiko fotografijų paroda „Mitologinis paveldas Joniškio krašte“, kurioje užfiksuotos įvairiais žmonių pasakojimais ir tikėjimais apipintos vietos, dubeniuotieji apeiginiai akmenys, medžiai.
Senovinėmis dainomis apie laumę ir pelėdą bei sutartinės ritmais į praeitį simboliškai nukėlė Joniškio Mato Slančiausko progimnazijos mokinių kolektyvas, vadovaujamas pedagogės Ugnės Vaineikienės.
Autorės nuotr.
BŪTYBĖS: Renginyje buvo galima pamatyti lėlininkės Aušros Petrauskienės sukurtas mitologines lėles.
TAPATYBĖ: Etnologė dr. Giedrė Šukytė sakė, kad senoji pasaulėžiūra yra mūsų tapatybės dalis.
PRAGAIŠTINGA:Dr. Vykintas Vaitkevičius sakė, kad daugeliui šventviečių pragaištinga buvo melioracija.