PASIKALBĖJIMAI PRIEŠ ŠKAPLIERINĘ LINKUVOJE

PA­SI­KAL­BĖ­JI­MAI PRIEŠ ŠKAP­LIE­RI­NĘ LIN­KU­VO­JE

Ar­tė­ja vie­nas svar­biau­sių Lin­ku­vos pa­ra­pi­jos žmo­nėms įvy­kių – Škap­lie­ri­nės at­lai­dai. Jų iš­va­ka­rė­se ge­ra pro­ga pa­kal­bė­ti apie sa­vo kraš­to is­to­ri­ją, sim­bo­lius, žmo­nes, jų dar­bus. O ar ga­li bū­ti ge­res­nė pro­ga, kaip Lin­ku­vos at­lai­dai, kal­bė­ti apie iš Pak­ruo­jo kraš­to ki­lu­sius ku­ni­gus jė­zui­tus Vin­cen­tą Pu­pi­nį, Ani­ce­tą Ta­mo­šai­tį ir jo kny­gą „Rak­tai mū­sų ran­ko­se“. Apie tai kal­ba­si du lin­ku­viai – Vla­das Ver­te­lis, „Šiau­lių kraš­to“ vy­riau­sia­sis re­dak­to­rius, pe­rio­di­nių lei­di­nių lei­dė­jas, ir Sta­sys Tu­mė­nas, „Žiem­ga­los“ drau­gi­jos pre­zi­den­tas, kny­gų lei­dė­jas, hu­ma­ni­ta­ri­nių moks­lų dak­ta­ras, do­cen­tas.

V. V. Pri­si­me­nu, vai­kys­tė­je lin­ku­viai per Škap­lie­ri­nę prieš mi­šias ir po mi­šių bū­riuo­da­vo­si šven­to­riu­je, bū­re­liai mums pa­slap­tin­gų, vy­res­nio am­žiaus žmo­nių rink­da­vo­si prie gim­na­zi­jos. Ste­bin­da­vo žmo­nių gau­sa. Tai pa­tvir­ti­na il­giau­siai Lin­ku­vo­je dir­bu­sio ka­nau­nin­ko Jur­gio Da­nio (kny­go­je „Lin­ku­va“, 1978) už­ra­šy­ti žo­džiai, kad per Škap­lie­ri­nės sa­vai­tę Lin­ku­vos baž­ny­čio­je „ Šv. Ko­mu­ni­jos iš­da­li­ja­ma per 12 000.“

S. T. Ban­džiau ir aš do­mė­tis Škap­lie­ri­nės at­lai­dų Lin­ku­vo­je chro­no­lo­gi­ja. Kaip ra­šė jau mi­nė­tas J. Da­nys, tas pa­pro­tys Lin­ku­vos gim­na­zi­ją lan­kiu­siems su­si­rink­ti pa­grin­di­nę Škap­lie­ri­nės die­ną – sek­ma­die­nį – įsi­ga­lė­jo po Pir­mo­jo pa­sau­li­nio ka­ro. Nuo ta­da tra­di­ci­niam pa­si­ma­ty­mui po pa­mal­dų rink­da­vo­si su­grį­žę į Lin­ku­vą kraš­tie­čiai.

Prieš 70–90 me­tų jie telk­da­vo­si kle­bo­ni­jos so­de, vė­liau – gre­ta gim­na­zi­jos ar tie­siog baž­ny­čios šven­to­riu­je. Šiuo me­tu tam yra gre­ta baž­ny­čios ir Kul­tū­ros cent­ro mo­ky­to­jos S. Lov­či­kai­tės ini­cia­ty­va ati­deng­tas pa­mink­las su kraš­tie­čio ra­šy­to­jo Juo­zo Paukš­te­lio žo­džiais „Čia mū­sų na­mai“.

V. V. La­bai sim­bo­liš­kai skam­ba pa­mi­nė­ti J. Paukš­te­lio „na­mai“ – juk Lin­ku­va, Šiau­rės Lie­tu­va mums, pa­sak Mo­ky­to­jos S. Lov­či­kai­tės, yra „mū­sų esa­ties gūž­ta“, į ku­rią no­ri­si su­grįž­ti ir fi­ziš­kai, ir min­ti­mis, nes lin­ku­viams, iš­si­bars­čiu­siems po pa­sau­lį, nė­ra leng­va kas­met par­va­žiuo­ti į gim­ti­nę iš Ang­li­jos, Ame­ri­kos ar Is­pa­ni­jos. Svar­bu, kad sa­vo tė­viš­kės, šak­nų jie nepa­mirš­tų ir per­duo­tų tra­di­ci­jas vai­kams.

S. T. Taip, da­bar su­grįž­ti te­rei­kia no­ro ir pi­ni­gų. O bu­vo lai­kai, kai į Škap­lie­ri­nę žmo­nės ga­lė­jo su­grįž­ti tik min­ti­mis, laiš­kais. Įst­ri­go lin­ku­vio jė­zui­to, nuė­ju­sio gy­ve­ni­mo ke­lią nuo Ga­tau­čių kai­mo prie Ūde­kų iki Va­ti­ka­no,  ku­ni­go Vin­cen­to Pu­pi­nio kaip prie­der­mė laiš­kuo­se so­viet­me­čiu ra­šy­tiems gi­mi­nėms, pri­min­ti ir pri­si­min­ti tą šven­tę. Dirb­da­mas Bra­zi­li­jo­je, Ro­mo­je, Va­ti­ka­ne, jis kiek­vie­ną va­sa­rą pri­si­min­da­vo Škap­lie­ri­nę. 1989 m. lie­pos 16 d. jis ra­šo bro­liui: „Šian­dien – Škap­lier­nos šven­tės po­pie­tis.Gal jūs – bent kai ku­rie – esa­te su­si­rin­kę Lin­ku­vo­je, tai­gi aš min­ti­mis (ir mal­da) esu kar­tu su Ju­mis.“

Lin­ku­vai svar­bią die­ną jis ban­dy­da­vo ak­tua­li­zuo­ti ir dirb­da­mas Va­ti­ka­no ra­di­ju­je. Jau 1990 m. laiš­ke jis ra­šė: „Lie­pos 18 d. man sueis 70 me­tų. No­rė­čiau ta pro­ga at­lai­ky­ti šv. Mi­šias per Va­ti­ka­no ra­di­ją lie­pos 15 ar lie­pos 22 die­ną ir pa­svei­kin­ti vi­sus lin­ku­vius Škap­lie­ri­nės Die­vo Mo­ti­nos šven­čių pro­ga.“

V. V. V. Pu­pi­nio pė­do­mis ku­ni­go jė­zui­to ke­lią pa­si­rin­ko ir kitas Lin­ku­vos gim­na­zi­jos auk­lė­ti­nis Ani­ce­tas Ta­mo­šai­tis. Bai­gęs Lin­ku­vos gim­na­zi­ją, jis įsto­jo į Pag­ry­žu­vio jė­zui­tų nau­jo­ky­ną, 1944 m. pa­si­trau­kė į Va­ka­rus, stu­di­ja­vo fi­lo­so­fi­ją Vo­kie­ti­jo­je, o 1950 m. per­si­kė­lė į JAV, 1953 m. bai­gė teo­lo­gi­jos stu­di­jas ir bu­vo įšven­tin­tas į ku­ni­gus. 1956 m. stu­di­ja­vo Ro­mos po­pie­žiš­ka­ja­me Gri­ga­liaus uni­ver­si­te­te, ap­gy­nė teo­lo­gi­jos dak­ta­ro di­ser­ta­ci­ją, daug ver­tė­ja­vo, dar­ba­vo­si lie­tu­vių ra­di­jo lai­do­se. 1995 m. jis su­grį­žo į Lie­tu­vą ir dar­ba­vo­si Šiau­liuo­se Šv. Ig­na­co baž­ny­čio­je. Šiuo me­tu jis gy­ve­na Kau­no jė­zui­tų vie­nuo­ly­ne, sa­vo tur­tin­gą pa­tir­tį skel­bia ra­šy­ti­niu bū­du. Ne­se­niai „Šiau­rės Lie­tu­vos“ lei­dyk­la iš­lei­do jo ho­mi­li­jų (pa­moks­lų) kny­gą „Rak­tai mū­sų ran­ko­se“. Koks kny­gos ke­lias Lie­tu­vo­je, ar pa­sie­kė ji Šiau­rės Lie­tu­vą, Lin­ku­vą? Trum­pai pri­sta­tyk kny­gą skai­ty­to­jams.

S. T. „Rak­tai mū­sų ran­ko­se“ – 1922 me­tais gi­mu­sio tu­ri­nin­gos biog­ra­fi­jos jė­zui­to, sa­ky­ti­nio ho­mi­li­jų žo­džio meist­ro Ani­ce­to Ta­mo­šai­čio SJ kny­ga. Per ke­lis de­šimt­me­čius su­kaup­ti ir šian­dien ak­tua­lu­mo ne­pra­ran­dan­tys, pla­čiam ad­re­sa­tų ra­tui skir­ti pa­moks­lai yra pa­čios įvai­riau­sios te­ma­ti­kos: Die­vas Tė­vas, Jė­zus Kris­tus ir Šven­to­ji Dva­sia; ti­kė­ji­mas, džiaugs­mas ir mei­lė; žmo­gaus šven­tu­mas, nuo­dė­mės ir kan­čia...

Kaip tei­gia kny­gos ren­gė­ja dr. Da­lia Ja­kai­tė, pa­moks­lai pa­si­žy­mi gi­lia teo­lo­gi­ne iš­min­ti­mi, li­te­ra­tū­ri­ne Šven­to­jo Raš­to aiš­ki­ni­mo su­ges­ti­ja, Baž­ny­čios tra­di­ci­jos tęs­ti­nu­mu ir kar­tu šiuo­lai­kiš­ku po­žiū­riu į ją. Į šių ir ki­tų te­mų ref­lek­si­ją įtrau­kia­mos ir la­bai kas­die­nės – gam­tos ar so­cia­liai reikš­min­gos šian­die­nos rea­li­jos. Kny­gos teks­tų stip­ry­bė – sod­ri kal­ba, au­ten­tiš­kas san­ty­kis su lie­tu­vių li­te­ra­tū­ra, kū­ry­biš­kos vaiz­duo­tės per­smelk­ta is­to­ri­ja, su­bti­lus hu­mo­ro jaus­mas, žais­mo sti­lis­ti­ka.

Kny­ga sėk­min­gai ke­liau­ja pas skai­ty­to­jus per vi­są Lie­tu­vą. Ji bu­vo pri­sta­ty­ta Šiau­lių Šv. Ig­na­co baž­ny­čio­je, Kau­ne, o pa­sku­ti­nis šil­tas pri­sta­ty­mas vy­ko šių me­tų bir­že­lio 5 d. (sim­bo­liš­ka – Tė­vo die­ną) Vil­niaus Šv. Ka­zi­mie­ro baž­ny­čio­je. Pris­ta­ty­muo­se da­ly­va­vo au­to­rius, ak­to­rius V. Ba­ra­naus­kas, kny­gos lei­dė­jai. Ti­kė­ki­mės, kad ir Pak­ruo­jo kraš­to kul­tū­ri­nin­kai, bib­lio­te­ki­nin­kai ras ga­li­my­bių kny­gą pri­sta­ty­ti ir au­to­riaus kraš­te. Su­si­tik­ti su au­to­riu­mi tė­vu A. Ta­mo­šai­čiu – pui­ki is­to­ri­nės, kul­tū­ri­nės at­min­ties pa­mo­ka, sa­ky­čiau, Die­vo do­va­na šių die­nų skai­ty­to­jui, ypač jau­na­jam.

V. V. Ne­se­niai pa­sie­kė ži­nia iš Ame­ri­kos, kad kny­ga su­si­do­mė­jo ir mū­sų kraš­to lie­tu­viai. Ko­kia ta ži­nia?

S. T. Taip, dar vie­na Lin­ku­vos gim­na­zi­jos auk­lė­ti­nė, A. Ta­mo­šai­čio bend­ra­moks­lė Ro­žė Šom­kai­tė, ži­no­ma JAV lie­tu­vė, moks­lų dak­ta­rė, lab­da­rin­gų veik­lų įkvė­pė­ja, „Lie­tu­vos ka­ta­li­kų baž­ny­čios kro­ni­kos“, ki­tų lei­di­nių rė­mė­ja, su­ma­nė kny­gų „Rak­tai mū­sų ran­ko­se“ pa­do­va­no­ti Lie­tu­vos mo­kyk­lų, Ka­te­che­ti­kos cent­rų bib­lio­te­koms. Į pa­gal­bą ji pa­si­kvie­tė ki­tas ži­no­mas išei­ves Al­bi­ną Žum­ba­kis ir dr. Ni­jo­lę Bra­žė­nai­tę-Luk­šie­nę-Pa­ro­net­to, be­je, gar­sio­jo lie­tu­vio par­ti­za­no J. Luk­šos žmo­ną. Taip kny­go­je at­si­ra­do skir­tu­kas su rė­mė­jų pa­var­dė­mis ir įra­šu „Ko­vo 11-osios – Lie­tu­vos ne­prik­lau­so­my­bės at­kū­ri­mo die­nos pro­ga ir vi­sų, žu­vu­sių­jų ko­vo­se už Lie­tu­vos lais­vę, at­mi­ni­mui, šią kny­gą Lie­tu­vos mo­kyk­loms do­va­no­ja JAV lie­tu­vės“. Prie šios ak­ci­jos pri­si­dė­jo ir „Šiau­rės Lie­tu­vos“ lei­dyk­la.

V. V. Škap­lie­ri­nės at­lai­dai – ne tik rim­tis, ref­lek­si­jos apie sa­vo kraš­tą, sa­vo šak­nis. At­lai­dai – tai ir įvai­rūs nu­ti­ki­mai, links­mi pri­si­mi­ni­mai, ker­mo­šius. Gal­būt pa­sa­ko­ji­mą ga­li­me baig­ti ko­kiu links­mes­niu nu­ti­ki­mu, ap­ra­šy­tu kny­go­je?

S. T. Ta­da pa­skai­ty­ki­te t. A. Ta­mo­šai­čio kny­gą, kur pa­kan­ka gy­ve­ni­miš­kų si­tua­ci­jų, grakš­čios sti­lis­ti­kos, hu­mo­ro. Pa­vyz­džiui, sa­vo kny­go­je jis ci­tuo­ja B. Kvik­lio žo­džius apie Žiem­ga­los mies­tus. Štai kaip jie api­bū­di­na­mi: „No­ri pa­si­ger­ti – va­žiuok į Pak­ruo­jį; pa­si­muš­ti – į Lin­ku­vą; mer­gų pa­žiū­rė­ti – į Klo­vai­nius; pa­si­mels­ti – į Ro­za­li­mą; grūš­nių vog­ti – į Sta­čiū­nus.“ A. Ta­mo­šai­tis ypač ver­ti­na Ro­za­li­mą, kur jis ir gi­mė. O mes, lin­ku­viai, tu­rė­tu­me džiaug­tis, kad bū­si­ma­sis ku­ni­gas, ra­šy­to­jas, ver­tė­jas A. Ta­mo­šai­tis ge­rai bu­vo priim­tas ir ne­nusk­riaus­tas Lin­ku­vo­je.