Partizanų veidai ant medžių

Partizanų veidai ant medžių

Par­ti­za­nų vei­dai ant me­džių

Pas­ta­ro­sio­mis die­no­mis pra­va­žiuo­jan­tie­ji ke­liu nuo Stun­gių kai­mo iki Ža­ga­rės (Jo­niš­kio ra­jo­nas) nu­stem­ba, stai­ga ant pa­ke­lės me­džių iš­vy­dę nu­pjau­tų ša­kų vie­to­se iš­pieš­tus vei­dus. Į praei­vius žvel­gia par­ti­za­nai, paau­ko­ję sa­vo gy­vy­bes už Lie­tu­vos lais­vę.

Lo­re­ta RIPS­KY­TĖ

loretar@skrastas.lt

Vei­dai nu­ta­py­ti

Iš vi­so ant me­džių per 3–4 die­nas kol kas nu­ta­py­ta 13 Lie­tu­vos par­ti­za­nų vei­dų, ta­čiau vi­suo­me­ni­nin­kas, me­džio meist­ras Ed­mun­das Vai­čiu­lis su duk­ra dai­li­nin­ke Grė­te Vai­čiu­ly­te ke­ti­na šį dar­bą tęs­ti ir taip pa­gerb­ti dar dau­giau ko­vo­ju­sių­jų už vals­ty­bę at­mi­ni­mą.

„Pra­va­žiuo­da­mas ma­čiau žmo­nes, ku­rie su­sto­ję fo­tog­ra­fa­vo, o ki­tą die­ną ra­dau prie me­džių pa­dė­ta gė­lių. Net su­grau­di­no toks el­ge­sys. Jei­gu žmo­nėms nie­ko ne­sa­ko žo­dis „par­ti­za­nas“, gal­būt dau­giau by­lo­ja tie at­vi­ri vei­dai, ku­rie žvel­gia į da­bar­ti­nę Lie­tu­vą ir tar­si ap­mąs­to, ar vis­kas jo­je ge­rai ir koks vyks­ta gy­ve­ni­mas. Da­lis ko­vo­ju­sių­jų už lais­vę net ne­tu­ri sa­vo ka­pų, ne­ži­nia, kur jų pa­lai­kai, te­gul tad bū­na toks vie­šas įam­ži­ni­mas“, – „Šiau­lių kraš­tui“ sa­kė Ed­mun­das Vai­čiu­lis.

Šie par­ti­za­nų vei­dai, nu­ta­py­ti juo­dos ir baltai pilkšvos spal­vos da­žais, yra bend­ras mi­nė­to ža­ga­rie­čio vi­suo­me­ni­nin­ko, me­džio dro­žė­jo ir Ža­ga­rės kul­tū­ros cent­ro dar­buo­to­jos Dia­nos Si­čio­vie­nės su­ma­ny­mas, pa­pil­dan­tis Ža­ga­rės kul­tū­ros cent­ro tęs­ti­nį pro­jek­tą „Fringe4“ (iš ang­lų kal­bos iš­ver­tus „frin­ge“, reiš­kia „pa­ri­bys“ – aut. pa­st.), ku­ris api­ma vi­sus me­tus ir pa­gal jį kiek­vie­ną mė­ne­sį or­ga­ni­zuo­ja­ma po ren­gi­nį: kon­cer­tą, pa­ro­dą, o šį kar­tą pa­da­ry­ta to­kia ak­ci­ja, skir­ta Lie­tu­vos vals­ty­bės at­kū­ri­mo šimt­me­čiui.

Vi­suo­me­ni­nin­kas idė­ją suak­tua­li­no

„Vi­si ža­ga­rie­čiai ir tie, kurie lan­kė­si Ža­ga­rė­je, tur­būt pa­ste­bė­jo pa­ke­lė­je ne­to­li Pet­rai­čių kai­mo au­to­bu­sų sto­te­lės tri­mis Lie­tu­vos vė­lia­vos spal­vo­mis nu­da­žy­tą tri­ka­mie­nį nu­džiū­vu­sį me­dį. Tai su­ma­nė ir­gi Ed­mun­das Vai­čiu­lis. Sek­da­ma šia idė­ja pa­gal­vo­jau, kad bū­tų ga­li­ma ant nu­ge­nė­tų pa­ke­lės me­džių, bu­vu­sių ša­kų vie­to­se pa­gal rie­ves nu­pieš­ti ko­kius nors vei­dus – links­mus, žais­min­gus, gal ir ko­kį liūd­nes­nį, to­kius, ku­rie skleis­tų emo­ci­jas ir tar­si kvies­tų žmo­nes ap­si­lan­ky­ti Ža­ga­rė­je. Pak­lau­siau E. Vai­čiu­lio, ar jis pri­tar­tų to­kiai min­čiai ir ar im­tų­si ją įgy­ven­din­ti. Jis su­ti­ko. Ta­čiau mes konk­re­čiai neap­ta­rė­me, kie­no bus tie vei­dai, pa­li­kau spręs­ti pa­čiam Ed­mun­dui ir jo duk­rai Grė­tei. Ma­nau, kad re­zul­ta­tas tik­rai efek­tin­gas ir ypač vy­kęs, ka­dan­gi mi­ni­me vals­ty­bės at­kū­ri­mo šimt­me­tį“, – „Šiau­lių kraš­tui“ pa­sa­ko­jo pir­mi­nės idė­jos su­ma­ny­to­ja D. Si­čio­vie­nė.

Kul­tū­ros cent­ras, ga­vęs fi­nan­sa­vi­mą, nu­pir­ko tep­tu­kų, da­žų, o Ed­mun­das Vai­čiu­lis su duk­ra dai­li­nin­ke Grė­te Vai­čiu­ly­te ėmė­si dar­bo, kol ne­pra­si­dė­jo di­džio­sios ru­dens dar­ga­nos. Prie par­ti­za­nų, ku­rie ki­lę iš įvai­rių Lie­tu­vos vie­tų, vei­dų po­rtre­tų pri­ra­šy­ti ir jų var­dai, pa­var­dės bei sla­py­var­džiai. Pa­sak ža­ga­rie­čio, po­rtre­tai suieš­ko­ti ir paim­ti iš in­ter­ne­to.

Jo­no JU­RE­VI­ČIAUS nuo­tr.

Kai­rė­je – Pranciškus Prūsaitis-Lapė, de­ši­nė­je – Jo­nas Žemaitis-Vytautas, lai­ko­mas ket­vir­tuo­ju Lie­tu­vos Pre­zi­den­tu.

Prie me­džių, ant ku­rių nu­ta­py­ti par­ti­za­nų vei­dai, žmo­nės pra­dė­jo dė­ti gė­lių.

Lie­tu­vos par­ti­za­nų vei­dai ant me­džių at­ro­do itin ne­ti­kė­tai.