Naujausios
Paroda nuspalvino rudenį
Pakruojo Juozo Paukštelio bibliotekoje veikianti dailininkės Laimutės Veličkienės pirmoji personalinė paveikslų paroda – ryškių, šviesių spalvų fejerverkas. Vaikų bei suaugusiųjų dailės studijas įkūrusi menininkė ją surengė po to, kai padėjo suruošti personalines parodas studijų lankytojams.
Janina ŠAPARNIENĖ
pakruojis@skrastas.lt
Devyniolika šviesių salų
Parodoje eksponuojami devyniolika įvairių formatų paveikslų, kai kurie jungiami į diptikus, triptikus – tapyti šviesiomis, gyvomis spalvomis. Realistiškos gėlės, itin ryški abstrakcionistiška pieva.
Itin dažnas motyvas – medžiai. Iš jų šakų, apipintų voratinkliais, iškyla žmonių veidai ("Sapnas"); vėjo blaškomi, lapus metantys medžiai ar prieš vėtrą besilaikančios obelys, giliai įkibę šaknimis į žemę; simbolinis medis, dovanojantis savo žiedus ir uogas ir kitas, sujungiantis autorės namus ir svajonių vandenis; abstraktaus „Sudaužyto pasaulio“ dalis jungia medžio siluetas.
„Medis man – ypatingas, stebuklingas dalykas. Kažkada knygoje, nepamenu, kokioje, teko skaityti: miršta žmogus – užauga medis. Medis lydi visą gyvenimą. Kai iš jo padaro smuiką – dainuoja, kai jį degina – verkia... Obelis ir obuolys – lyg visko pradžia“, – sako Laimutė.
Kitas ne viename paveiksle iškylantis motyvas – tulpės smulkiais griežtų formų žiedais. Tokios, kokios pavasariais pražysta Pakruojo dvaro parke. Dailininkei jos – pačios gražiausios iš visų tulpių rūšių.
„Jas vadinčiau Pakruojo simboliu – niekur nėra kitų tokių. O paveiksluose atsiranda pačios. Retai atsitinka, kad pradėtos tapyti kitų spalvų ar formų tulpės galiausiai nevirstų pakruojietiškomis“, – šypsosi L. Veličkienė.
Žiemos žmonėms reikia spalvų
Dailininkė negali pasakyti, iš kur atsiranda paveikslų siužetai: gal kuriantiems žmonėms juos siunčia Dievas? Antai prieš keletą metų nutapė simbolistinį portretą: moterį, tarsi sustojusią ties šviesos ir tamsos riba. Paveikslas buvo padovanotas. Ir paaiškėjo, kad moteris, kuriai kūrinys dovanotas – panaši į nutapytąją.
Žiemą po Ožiaragio ženklu gimusi Laimutė visada tapė ryškiomis spalvomis – į tai dėmesį atkreipė dar jos dėstytojai Kauno Stepo Žuko taikomosios dailės technikume. L. Veličkienė prisimena, kad vienas dėstytojas, žymus dailininkas, net nusistebėjęs moksleivės drąsa imtis tokių spalvų.
„Spalvos atskleidžia žmogaus temperamentą, vidinę jėgą. Ožiaragiai, žiemos žmonės, mėgsta stiprias, ryškias spalvas – gal dėlto, kad tuo metu jų aplinkoje trūksta“, – mano dailininkė.
Parodoje eksponuojami paveikslai – Laimutės pastarųjų ketverių metų kūryba. Ne vieną teko skolintis iš savininkų: paveikslai autorės namuose nedažnai ilgiau užsibūna – parduodami, dovanojami.
Tenka derinti meną ir kasdienybę
Laimutės kelias į pirmąją paveikslų personalinę parodą užsitęsė. Jau keletą metų dailininkė talkininkauja parodas rengiantiems tiek moksleivių, tiek suaugusių studijų lankytojams – savo mokiniams. O sau laiko vis pristinga.
Viena suaugusiųjų studijos lankytojų pastebėjo – Laimutės darbo diena kartais baigiasi vidurnaktį.
„Apipavidalinti sceną įvairiems renginiams kukliomis kultūros centro išgalėmis – kiekvieną kartą galvosūkis. Tenka kurti dekoracijas iš paprasčiausių priemonių ir stengtis, kad jos nesikartotų, ieškoti naujų idėjų – juk žiūrovai pastabūs. Užtrunka, kol sugalvoji eskizą, kol jį įgyvendini, o dar jei renginiai seka vienas po kito... Popietę susirenka moksleivių studijų lankytojai, jaunesniųjų ir vyresniųjų grupės. Kiekvienas laukia vadovo dėmesio, patarimo ar padrąsinimo. Vienas vakaras per savaitę – suaugusioms dailės mėgėjoms. Jos irgi neleidžia atsipalaiduoti: kam nesiseka rasti norimą tapomos figūros padėtį, kam reikia patarimo, kokias spalvas sumaišyti ar kurį potėpį išryškinti, kokius rėmus jau baigtam kūriniui išrinkti“, – kasdieninius darbus vardija Laimutė.
Dailininkei netrūksta darbų ir namie – kaip kiekvienai moteriai, reikia rūpintis buitimi.
„Prie molberto galiu atsisėsti, tik kai namuose tvarka ir jau pasirūpinau artimais žmonėmis. Dažniausiai – vėlai vakarais. Tada laikas kažkur tiesiog prapuola: ne kartą, pakėlus nuo drobės akis, matau – jau dvi valandos po vidurnakčio. Prisieina dėti dažus į šalį. Antraip rytą laiku nepabusiu ir vėluosiu į darbą „Atžalyno“ gimnazijoje“, – šypsosi Laimutė.
Ir mano, kad parodos – geras stimulas peržiūrėti prioritetus: ideali tvarka namuose tuomet gali ir palaukti, nes daugiau laiko skiriama kūrybai.
Tapybai Laimutė atsideda, dalyvaudama meno renginiuose: kasmet vasarą dalį atostogų praleidžia Latvijoje, čia gyvenančių draugų dailininkų rengiamuose pleneruose. Šiemet dalyvavo tarptautiniame menininkų festivalyje „Anima mundi“ Pakruojo dvare, vėliau – Šiauliuose surengtuose naktiniuose tapymuose.
Kelias į dailę vedė per dešimtmečius
Tremtinių šeimoje Krasnojarsko krašte gimusios Laimutės kelias į dailę nebuvo tiesus. Į Lietuvą grįžusiai šeimai įsikūrus Petrašiūnuose, ji mokėsi Rimšonių pradinėje, vėliau – Pakruojo vidurinėje mokykloje. Nuo mažens labai norėjusiai piešti mergaitei nebuvo iš ko mokytis – anais laikais rajone dailės mokytojų nebuvo iš viso.
Tai nesutrukdė Laimutei įstoti mokytis meninio apipavidalinimo ir meninės fotografijos į Kauno Stepo Žuko taikomosios dailės technikumą. Po mokslų gavo paskyrimą dirbti dailininke į Zarasus.
Po kelių metų į Pakruojį Laimutė grįžo jau su šeima, dirbo dailininke apipavidalintoja įvairiose įmonėse: kūrė stendus, plakatus, dekoracijas salėms, fotografuodavo.
„Atkūrus Nepriklausomybę, keičiantis ekonomikai, dailininkų nebereikėjo, likau be darbo. Reikėjo gyventi: dirbau prekių priėmėja parduotuvėje. Visą laiką jaučiausi ne savo vietoje“, – prisimena dailininkė.
Kai jau visai nebegalėjo ištverti be kūrybos – ėmė daryti paveiksliukus iš džiovintų augalų, surengė jų parodą Pakruojo seniūnijoje.
2000-aisiais Laimutei sėkmė vėl nusišypsojo – laimėjo konkursą į dailininko vietą Pakruojo kultūros centre. Dirbdama, baigė tęstines dizaino studijas Šiaulių universitete – nenorėjo atsilikti nuo šiuolaikinio meninio gyvenimo.
„Prisimindama savo vaikystę, kai neturėjau galimybės mokytis dailės pradmenų, įkūriau moksleivių studiją. Pirmieji mano ugdytiniai, labiausiai linkę į menus, jau baigę aukštuosius mokslus ir dirba kas dailininkais, kas architektais... Paulius Damauskas užsienyje studijuoja režisūrą, Daiva Bumelytė – animaciją... Po kelerių metų atsirado ir suaugusiųjų dailės studija: yra Pakruojyje žmonių, kurie dėl susiklosčiusio gyvenimo taip ir nerealizavo savo meninių gabumų, dirba kitus darbus. Studija jiems tapo vieta saviraiškai“, – sako L. Veličkienė.
Autorės nuotr.
SPALVOS: „Žiemos žmogumi“ save vadinanti Laimutė Veličkienė ieško ryškių, šviesių spalvų – kad atsvertų jas tuo laiku praradusią gamtą.
SIMBOLIS: Dvaro parke augančias tulpes, keliaujančias per paveikslus, Laimutė vadina Pakruojo simboliu.
JUNGTIS: Medžiu autorė apjungė savo gyvenimo dalis – namus, netoliese tyvuliuojantį tvenkinį, augintinę katę.
PRADŽIA: Obelis ir obuoliai dailininkei – kaip viso pradžia.
MISTIKA: Mistiškame paveiksle „Sapnas“ – iš šakų kylančios žmonių dvasios.
SUTAPIMAS: Padovanotas portretas pasirodė panašus į savininkę.
KŪRYBA: Visiškai atsidėti kūrybai Laimutė gali meno renginiuose, tokiuose kaip festivalis „Anima Mundi“ Pakruojo dvare.