Papilės istorinį kryžių – be pagarbos į sandėlį

Pa­pi­lės is­to­ri­nį kry­žių – be pa­gar­bos į san­dė­lį

Aikš­tė ša­lia Pa­pi­lės baž­ny­čios ir Si­mo­no Dau­kan­to mu­zie­jaus yra li­ku­si be pa­mink­li­nio kry­žiaus. Tai vie­nas iš se­niau­sių mies­te­lio ak­cen­tų, ku­rį ger­bė ti­kin­tie­ji, ver­ti­no is­to­ri­kai, kraš­to­ty­ri­nin­kai. Net so­viet­me­čiu ne­drįs­ta jo per­kė­li­nė­ti. Praei­tais me­tais iš­ga­ben­tas į san­dė­lį, nes tai – „vie­ti­nės reikš­mės ob­jek­tė­lis.“

Vy­tau­tas RUŠ­KYS

vytautas@skrastas.lt

Gy­ven­to­jai pa­si­prie­ši­no

Pa­pi­lė­niš­kiai bu­vo gir­dė­ję pa­ra­pi­jos kle­bo­no nuo­mo­nę: me­ta­li­nis kry­žius sto­vi ne­la­bai pa­to­gio­je vie­to­je. Truk­do trans­por­to ju­dė­ji­mui. Į baž­ny­čios kie­mą bū­tų su­dė­tin­ga įva­žiuo­ti gais­ri­nėms, jei kil­tų ne­lai­mė.

Kad to­je vie­to­je ne­be­tu­rė­tų lik­ti kry­žiaus – yra tei­gęs Pa­pi­lės se­niū­nas An­ta­nas Vai­čius. Tuo­met, kai 2016 me­tais įsi­plies­kė dis­ku­si­jos, ar prie baž­ny­čios de­ra sta­ty­ti pa­mink­lą šv. Jur­giui. Svars­ty­ta, kad šis kū­ri­nys tu­rė­tų pa­keis­ti pa­mink­li­nį kry­žių.

Ta­čiau vie­tos ti­kin­tie­ji ir ki­ti bend­ruo­me­nės ak­ty­vis­tai ėmė prieš­ta­rau­ti. Kry­žių pa­va­di­no mies­te­lio re­lik­vi­ja, rei­ka­la­vo ją iš­sau­go­ti.

Pir­ma­die­nį Pa­pi­lės kul­tū­ros na­muo­se vy­ku­sia­me gy­ven­to­jų su­si­ti­ki­me su ra­jo­no sa­vi­val­dy­bės ad­mi­nist­ra­ci­jos at­sto­vais klaus­ta, kur din­gęs pa­mink­li­nis kry­žius.

Se­niū­nas A. Vai­čius at­sa­kė, kad iš­vež­tas į ne­to­li Pa­pi­lės esan­čios bend­ro­vės san­dė­lius. Esą ruo­šia­ma­si res­tau­ruo­ti.

Spe­cia­lis­tai svars­to: ko­dėl rei­kia mė­ne­sius ruoš­tis ne­su­dė­tin­giems dar­bams. Juk die­nos ki­tos pa­kan­ka nu­va­ly­ti vie­ną ki­tą ap­na­šą ir pa­da­žy­ti.

Kry­žių nu­ma­ty­ta su­grą­žin­ti į aikš­tę, kai bus at­lie­ka­mi jos ka­pi­ta­li­nio re­mon­to dar­bai pa­gal pa­reng­tą pro­jek­tą. Ja­me pa­žy­mė­ta, kad prie ta­ko į baž­ny­čią sto­vės du pa­mink­lai. Nau­jau­sias šven­ta­sis Jur­gis užims bu­vu­sią kry­žiaus te­ri­to­ri­ją, o šis at­si­durs ki­to­je ta­ko pu­sė­je.

Į aiš­ki­ni­mus klau­sy­to­jai rea­ga­vo rep­li­ko­mis: pa­sku­bė­ki­te su­grą­žin­ti kry­žių.

Pa­vel­do­sau­ga ne­sau­go

„Šiau­lių kraš­to“ kal­bin­ti pa­pi­lė­niš­kiai ste­bė­jo­si, kad jo­kie dar­bai vis neat­lie­ka­mi. Tai ko­dėl jau per­nai sku­bė­ta pa­ša­lin­ti pa­mink­li­nį kry­žių?

„Pro kry­žių ei­da­ma per­si­žeg­no­da­vau ar pa­pras­čiau­siai nu­lenk­da­vau gal­vą, o da­bar su šird­gė­la nu­žvel­giu tuš­čią vie­tą, – sa­kė mies­te­lio gy­ven­to­ja. Ir vis svars­tau: ko sie­kia­ma į san­dė­lius iš­vež­ti kry­žių, lai­ky­ti be pa­gar­bos“.

Ji ap­gai­les­ta­vo, kad mies­te­lio ver­ty­be ne­si­rū­pi­na nė Sa­vi­val­dy­bės ad­mi­nist­ra­ci­ja.

Jos vy­riau­sia­sis spe­cia­lis­tas pa­vel­do­sau­gos rei­ka­lams An­ta­nas Ga­ba­lis tei­gė „Šiau­lių kraš­tui“, kad su juo de­rin­tas aikš­tės per­tvar­ky­mo pro­jek­tas. Ta­čiau spe­cia­lis­tas ne­pa­reiš­kė jo­kių rei­ka­la­vi­mų dėl pa­mink­li­nio kry­žiaus, ka­dan­gi jis neįt­rauk­tas į sau­go­mų kul­tū­ros pa­vel­do ob­jek­tų są­ra­šą.

„Jis yra vie­ti­nės reikš­mės ob­jek­tė­lis, ne­tu­riu jo­kio ap­ra­šo, ka­da at­si­ra­do ir ko­kio­mis są­ly­go­mis, – sa­kė A. Ga­ba­lis. – Aikš­tės pro­jek­tuo­to­jai taip pat ne­ra­do žmo­nių, ku­rie ži­no­tų“.

Iš­sau­go­ta at­min­ty­je

Pa­pi­lė­je gy­ve­nan­čiai Lie­tu­vos gar­bės kraš­to­ty­ri­nin­kei Da­nu­tei Vei­sie­nei mies­te­lio sen­bu­viai pa­sa­ko­ję apie ka­ro lai­kų tra­di­ci­ją – prie šio kry­že­lio pir­miau­sia su­sto­da­vo lai­do­tu­vių pro­ce­si­ja. Bū­da­vo pa­sta­to­mas kars­tas, iš baž­ny­čios prie ve­lio­nio atei­da­vo ku­ni­gas. Tuo me­tu aikš­tė bu­vo kaip baž­ny­čios te­ri­to­ri­ja.

„Pa­na­šu, kad že­mai­čiuo­se bu­vo įpras­ta ato­kiau prie­šais baž­ny­čios du­ris sto­vin­čius kry­žius pa­lai­ky­ti lai­do­tu­vių tra­di­ci­jai“, – ma­no D. Vei­sie­nė.

Ta­ry­bi­niais lai­kais pa­pi­lė­niš­kiai kars­to ne­bes­ta­ty­da­vo prie kry­žiaus. To­kia pa­gar­ba mi­ru­siam bu­vo ati­duo­da­ma prie pat baž­ny­čios du­rų.Ga­li bū­ti, kad ši tra­di­ci­ja nu­ny­ko ne be val­džios įsi­ki­ši­mo.

Ta­čiau ar ban­dė kry­žių nu­griau­ti – D. Vei­sie­nė ne­gir­dė­ju­si. Jos ma­ny­mu, pa­na­šu, kad kas nors ap­gy­nė. Ji pri­si­me­na, kaip iš­gel­bė­tas Si­mo­no Dau­kan­to pa­mink­las, kai po­ka­ry­je bu­vo at­siųs­ti trak­to­riai nu­vers­ti, ir vė­liau, kai išas­fal­ta­vo Kur­šė­nų – Ma­žei­kių ke­lią, no­rė­ta, kad į jį bū­tų Si­mo­nas Dau­kan­tas pa­suk­tas vei­du.

Vie­nas iš Pa­pi­lės sen­bu­vių, ke­lis de­šimt­me­čius va­do­va­vęs vie­tos ta­ry­bi­niam ūkiui Vy­tau­tas La­pė­nas, ne­gir­dė­jo pla­nų su­nai­kin­ti kry­žių prie baž­ny­čios. Bū­da­vę tik ideo­lo­gi­nių va­dų pa­bur­bė­ji­mų.

D. Vei­sie­nė abe­jo­ja po­pu­lia­riais pa­sa­ko­ji­mais, kad kry­žius ga­lė­jo bū­ti at­kel­tas į Pa­pi­lę iš jos apy­lin­kių, kur bu­vo pa­sta­ty­tas vie­nam iš 1863 me­tų su­ki­lė­lių. Ta­čiau nė­ra tai pa­tvir­ti­nan­čių do­ku­men­tų.

Ki­to Pa­pi­lės kraš­to­ty­ri­nin­ko Ste­po­no Ado­ma­vi­čiaus duo­me­ni­mis, kry­žius ne­to­li baž­ny­čios pa­sta­ty­tas čia ku­ni­ga­vu­sio Pet­ro Jurs­kio pa­stan­go­mis ne vė­liau kaip 1914 me­tais.

„P. Jurs­kis bu­vo gam­tos moks­lų mė­gė­jas, Pa­pi­lės apy­lin­kė­se su­rink­tų fo­si­li­jų pa­do­va­no­jo Lie­tu­vos mu­zie­jams, – sa­kė S. Ado­ma­vi­čius. – Tad nie­kas ki­tas ne­ga­lė­jo su­gal­vo­ti geo­lo­gi­nes ver­ty­bes įkom­po­nuo­ti į kry­žių – toks be­ne vie­nin­te­lis Lie­tu­vo­je ir at­si­ra­do su fo­si­li­jo­mis“.

Kraš­to­ty­ri­nin­kas dar nu­sta­tė, kad ne me­ta­li­nis bu­vo pir­ma­sis kry­žius, o iš bal­to mar­mu­ro. Jis už­fik­suo­tas iki­ka­ri­nė­se nuo­trau­ko­se.

Au­to­riaus nuo­tr.

Į ak­me­nį įmon­tuo­to me­ta­li­nio kry­žiaus Pa­pi­lė­je iš vie­tos ne­drįs­ta pa­ju­din­ti net gū­džiais so­vie­ti­niais lai­kais, ta­čiau per­nai ... iš­rau­tas.

Lie­tu­vos gar­bės kraš­to­ty­ri­nin­kė Da­nu­tė Vei­sie­nė gir­dė­ju­si Pa­pi­lės sen­bu­vių pa­sa­ko­ji­mų apie pa­gar­bą kry­žiui prie baž­ny­čios var­tų.

Pa­pi­lės kraš­to­ty­ri­nin­kas Ste­po­nas Ado­ma­vi­čius įsi­ti­ki­nęs, kad is­to­ri­nis kry­žius Pa­pi­lė­je sto­vė­jo dau­giau kaip šim­tą me­tų.