Paminėtos Černobylio katastrofos metinės

Pa­mi­nė­tos Čer­no­by­lio ka­tast­ro­fos me­ti­nės

Tre­čia­die­nį Pak­ruo­jy­je prie pa­mink­li­nio ak­mens Čer­no­by­lio ato­mi­nės elekt­ri­nės ka­tast­ro­fos au­koms pa­mi­nė­tos šios ne­lai­mės me­ti­nės.

Prie ak­mens su­si­rin­kęs bū­re­lis Pak­ruo­jo čer­no­by­lie­čių drau­gi­jos na­rių bei jų ar­ti­mų­jų pri­si­mi­nė anuo­me­ti­nę įtam­pą, ne­ži­nią, sun­kias ava­ri­jos lik­vi­duo­to­jų dar­bo są­ly­gas.

Anuo­met jau­niems, be skru­pu­lų iš na­mų iš­kvies­tiems vy­rams iki šiol, nors su­lau­ku­siems ži­lo plau­ko, at­min­ty­je te­bė­ra įstri­gęs ta­ry­bi­nės val­džios abe­jin­gu­mas žmo­nių gy­vy­bėms. Kad įvy­ko bai­si, vi­sai Eu­ro­pai grės­mę su­kė­lu­si ato­mi­nės elekt­ri­nės ava­ri­ja, tuo­me­ti­nės TSRS val­džia pri­pa­ži­no, tik pri­myg­ta už­sie­nio vals­ty­bių.

Ra­dia­ci­jos per­smelk­to­je zo­no­je gel­bė­to­jai dir­bo pa­ktiš­kai be jo­kių ap­sau­gos prie­mo­nių. Pak­ruo­jo čer­no­by­lie­čių ly­de­ris Vla­dis­lo­vas Šiur­na su­si­rin­ku­siems pri­mi­nė – as­me­ni­niais do­zi­met­rais leis­ta nau­do­tis tik praė­jus dve­jiems me­tams po ka­tast­ro­fos, dar po me­tų ta­po priei­na­mi ra­dia­ci­niai že­mė­la­piai.

Lik­vi­duo­ti ato­mi­nės elekt­ri­nės ava­ri­ją bu­vo iš­vež­ti ke­tu­rias­de­šimt du Pak­ruo­jo ra­jo­no gy­ven­to­jai. Ra­jo­no čer­no­by­lie­čių drau­gi­jo­je šiuo me­tu – tris­de­šimt vie­nas na­rys.

Ke­le­tas čer­no­by­lie­čių, įveik­tų ra­dia­ci­jos su­kel­tų li­gų, anks­tes­niais me­tais jau iš­ly­dė­ti Ana­pi­lin.

Ava­ri­jos lik­vi­duo­to­jus ka­muo­ja įvai­riau­sios li­gos, nu­lem­tos anuo­met pa­tir­to di­džiu­lio ra­dia­ci­nio ap­švi­ti­ni­mo. Už­tat mi­nė­ji­me da­ly­va­vę ki­tų or­ga­ni­za­ci­jų, ra­jo­no ir mies­to val­džios at­sto­vai čer­no­by­lie­čiams lin­kė­jo pir­miau­siai svei­ka­tos.

Vy­rus ka­muo­ja ne tik li­gos, bet ir da­lies vi­suo­me­nės po­žiū­ris į gel­bė­to­jais ne sa­vo va­lia ta­pu­sius žmo­nes.

„Ne­bes­kau­din­kit įžei­džio­mis rep­li­ko­mis, at­seit čer­no­by­lie­čiai ten pa­tys va­žia­vo už­si­dirb­ti! To­kie lai­kai bu­vo, kad nie­kas mū­sų ne­klau­sė – iš­kvie­tė ir iš­ve­žė nė ne­ži­nan­čius, ar dar be­pa­ma­ty­sim sa­vo na­mus, šei­mas“, – sa­kė Pak­ruo­jo čer­no­by­lie­čių drau­gi­jos ta­ry­bos na­rys Sta­sys Kil­čiaus­kas.

Vy­res­nio am­žiaus žmo­nės dar me­na lai­ką po Čer­no­by­lio ava­ri­jos, kuo­met skli­do kal­bos, kad ka­tast­ro­fos vie­to­je rei­kia dau­giau vai­ruo­to­jų, ir kad į pa­vo­jin­gą­ją zo­ną val­džia kvies pro­fe­sio­na­liau­sius. Tuo lai­ku de­šim­tys jau­nų vy­rų kas­dien ne­ri­ma­vo – ar ne­su­lauks to­kio kvie­ti­mo be men­kiau­sios ga­li­my­bės at­si­sa­ky­ti...

„Pak­ruo­jo kraš­to“ inf.

Ja­ni­nos ŠA­PAR­NIE­NĖS nuo­tr.

Mi­nė­ji­mo da­ly­viai pa­dė­jo gė­lių ir už­de­gė žva­kes prie pa­mink­li­nio ak­mens Čer­no­by­lio au­koms.